Dvylika problemų, nemalonios tiesos ir katalikiškas kelias pirmyn
Vyskupas Robas Mutsaertsas
's-Hertogenboscho pagalbinis vyskupas, Nyderlandai
2026 m. rugsėjo 16 d.
Turiu jums gerų ir blogų naujienų. Blogos naujienos yra tos, kad Katalikų Bažnyčia patiria krizę. Geros naujienos yra tos, kad ji jau yra tai patyrusi. Iš tiesų, bet kas, net ir paviršutiniškai susipažinęs su Bažnyčios istorija, kartais susidaro įspūdį, kad krizė yra viena iš nedaugelio tikrai ilgalaikių katalikiškų tradicijų. Turėjome korumpuotų popiežių, pasaulietiškų vyskupų, erezijų, schizmų, revoliucijų, persekiojimų ir liturginių komitetų. Ir vis dėlto mes vis dar esame čia.
Šis paskutinis faktas man atrodo kaip svarbiausias Bažnyčios dieviškos kilmės įrodymas. Grynai žmogiška organizacija, valdoma taip, kaip kartais buvo valdoma Bažnyčia, tikriausiai būtų žlugusi apie IV amžių. Ir vis dėlto padėtis yra rimta. Ne todėl, kad Bažnyčia nėra pakankamai populiari. Ne todėl, kad mažėja jos rinkos dalis. Ne todėl, kad jai nepavyksta tinkamai užmegzti ryšio su šiuolaikiniu vartotoju.
Krizė yra rimta, nes Bažnyčios viduje vyrauja neaiškumas būtent dėl tų dalykų, dėl kurių ji turėtų suteikti tikrumą: kas yra tiesa? Kas yra nuodėmė? Kas yra santuoka? Kas yra kunigystė? Kas yra liturgija? Kas yra paklusnumas? Ką reiškia gailestingumas? Ką Kristus iš tikrųjų patikėjo savo Bažnyčiai? Ir galbūt dar svarbesnis klausimas: ar mes tikrai vis dar tikime, kad Bažnyčia gavo iš Kristaus kažką, ko ji pati negali keisti? Štai kas yra esmė.
1. Pirmoji būtina reforma: nustokime apsimetinėti, kad viską reikia reformuoti
Mes gyvename kultūroje, kurioje pokyčiai beveik automatiškai prilyginami tobulėjimui. 2019 metų telefonas yra senas. 2012 metų kompiuteris – antikvarinis daiktas. Todėl kartais nesąmoningai manome, kad 325 metų doktrininė formuluotė skubiai reikalauja programinės įrangos atnaujinimo. Tačiau apreiškimas nėra iPhone'as. Krikščionybė nėra produktas, kuriam kasmet reikalingas naujas modelis. Bažnyčios užduotis nėra reguliariais intervalais kurti naują religiją. Jos užduotis yra priimti, išsaugoti, gilinti ir skelbti tai, ką ji gavo iš Kristaus.
Tai nereiškia, kad niekas niekada negali pasikeisti. Pastoraciniai metodai gali keistis. Kanoninės taisyklės gali keistis. Valdymo formos gali keistis. Liturginės taisyklės gali keistis. Bet tiesa negali būti tiesa šiandien ir melas rytoj.
Kiekvienos bažnytinės naujovės atveju vyskupas turėtų sau užduoti vieną paprastą klausimą: ar tai padeda mano tikintiesiems tapti šventesniais? Bet ne: „Ar tai novatoriška?“ Ne: „Ar tai suformuluota įtraukiai?“ Ne: „Ar galime šiam klausimui suformuoti darbo grupę?“ Bet: ar tai priartina žmones prie Kristaus, sakramentų ir amžinojo gyvenimo? Tai galėtų sutrumpinti nemažai susirinkimų. O tai savaime galėtų būti nedidelė bažnytinė reforma.
2. Sinodalumas: naudinga priemonė, netinkama kryptis
Sinoduose nėra nieko nekatalikiško. Bažnyčia juos pažįsta jau šimtmečius. Rizika atsiranda tada, kai sinodalumas iš metodo virsta beveik savarankišku teologiniu idealu. Krikščionybė neprasidėjo nuo žodžių: „Ten, kur du ar trys susirenka dialogui, tiesa paaiškės savaime.“ Apaštalams buvo patikėtas tikėjimas. Po to jiems buvo leista jį apsvarstyti. Ši tvarka yra svarbi.Klausytis – puiku, bet katalikai kartais turi drįsti užduoti nemandagų klausimą: klausytis ko? Kultūros? Nuomonės apklausų? Interesų grupių? Pačių savęs? Ar Kristaus? Nes kai Bažnyčios klausymosi proceso rezultatas tampa nuspėjamai identiškas šiuolaikinės pasaulietinės kultūros norams, galima bent jau paklausti, ar mes tikrai klausėmės Šventosios Dvasios, ar galbūt – daugiausia tik laikmečio dvasios.Šventoji Dvasia turi vieną ypatingą bruožą: ji kalba tęsdama tai, ką sakė per pastaruosius dvidešimt amžių, ir tai daro nepaprastai dažnai. Maža pastaba mano broliams vyskupams: naudokitės sinodalumu, bet būkite vyskupais. Vyskupas buvo išrinktas ne tam, kad nuolat moderuotų grupinius procesus. Jis yra apaštalų įpėdinis. Tai reiškia: mokyti, pašventinti, valdyti ir kartais pasakyti: „Ne. To mes negalime pakeisti.“ Žodis „ne“ šiais laikais turi prastą reputaciją. Tačiau tėvai žino: jei niekada nesakai savo vaikams „ne“, nereiškia, kad juos labiau myli.
3. Atkurti skirtumą tarp gailestingumo ir pritarimo
Niekam nereikia šiurkščios Bažnyčios. Tačiau niekam taip pat nereikia Bažnyčios, kuri drįsta įvardyti nuodėmę tik istoriniuose dokumentuose. Kristus buvo be galo gailestingas. Tačiau jo gailestingumas niekada nereiškė, kad atsivertimas būtų laikomas nereikalingu. Nusidėjėliui Kristus sako: „Ateik.“ Bet taip pat: „Sek paskui mane.“ O sekimas neišvengiamai reiškia, kad neliekame ten, kur buvome.
Tai atrodo paprasta. Tačiau šiandien tai yra revoliucinga. Kartais kyla tokia pastoracinė pagunda: nenorime nieko įžeisti, tad nebekalbėkime apie nuodėmę. Problema ta, kad tuomet ir atleidimas tampa beprasmis. Tam, kuris niekada neserga, nereikia gydytojo. Tam, kuris niekada nenusideda, nereikia Išganytojo. Ir staiga suprantame, kodėl tokioje teologinėje sistemoje Kristui lieka vis mažiau ir mažiau ką veikti.
Žodis mano broliams kunigams: vėl pamokslaukite apie nuodėmę, malonę, dangų, pragarą, išpažintį, dorybę, skaistumą, maldą, auką ir atsivertimą. Ne apie viską iš karto kiekvieną sekmadienį – tikintieji turi spėti grįžti namo pietums. Bet tegul žmonės žino, kad krikščionybėje yra turinys.
4. Išgelbėkime liturgiją tiek nuo eksperimentų, tiek nuo ideologijos
Liturgija yra vienas jautriausių klausimų Bažnyčioje. Tai suprantama. Lex orandi, lex credendi. Kaip meldžiamės, taip ir mokomės tikėti. Todėl kova dėl liturgijos niekada nėra vien estetinė. Galiausiai ji susijusi su Dievu.
Katalikų Mišios nėra pirmiausia susibūrimas, kuriame bendruomenė švenčia savo vienybės jausmą. Tai sakramentiškai įkūnijama Kristaus auka. Tai ne valgis, pateiktas kaip auka, bet auka, pateikta kaip valgis. Tai viską keičia. Kai tuo tikrai tikima, tai, kas seka, yra natūralu: pagarba, klūpėjimas, tyla, grožis, rūpestis, sakralinė muzika ir kunigas, kuris nemano, kad liturgiją pagerina spontaniškai įterptas juokingas anekdotas. Šventoji Dvasia turi daug dovanų. Improvizacinis teatras prie altoriaus, kiek žinau, į tą septynetą nepatenka.
Keletas žodžių mano broliams vyskupams: nelaikykite automatiškai prisirišimo prie tradicinės liturgijos psichine liga. Ne kiekvienas lotynų kalbą mėgstantis jaunas katalikas yra slaptasis agentas iš 1957 metų. Kai jaunimą traukia grigališkasis choralas, tyla, smilkalai, klūpėjimas, garbinimas ad orientem ir klasikinis dvasingumas, iš karto neklauskite: „Kas čia negerai?“ Verčiau paklauskite: „Ko jie čia ieško, ko negali rasti kitur?“
Ir žodis tradiciniams katalikams – nes ir jiems reikia sutikti, kad jiems kas nors būtų pasakyta. Tradicinė liturgija gali šventinti. Tačiau senovinis apeigų būdas savaime nepadaro žmogaus šventu. Galima dalyvauti pačiose garbingiausiose Mišiose, o po to automobilių stovėjimo aikštelėje prakeikti tris vyskupus ir visą Vatikaną. Liturginiu požiūriu tai gali būti tradiciška; dvasiškai tai šiek tiek mažiau patartina. Tradicija be meilės tampa archeologija su blogu charakteriu.
5. Nustokite elgtis su jaunais tikinčiaisiais taip, tarsi jie būtų religinis porcelianas
Remiantis tam tikrais pastoraciniais modeliais, jauniems žmonėms pirmiausia reikia: žemo slenksčio, nedaug reikalavimų, trumpų pamaldų, suprantamų tekstų, gausios informacijos ir, svarbiausia, nieko, kas skambėtų kaip prievolė. Yra tik viena problema. Tas modelis, atrodo, nelabai gerai veikia. Daugelis jaunų žmonių, atradusių tikėjimą, ieško būtent priešingų dalykų: tiesos, tvarkos, asketizmo, tapatybės, išpažinties, adoracijos, sakramentų, intelektualinės gelmės ir bendruomenės, kuri iš tikrųjų ko nors iš jų reikalauja.
Mes nuvertinome jaunimą. Mes siūlėme jiems vaisių sultis, kai jie ieškojo vyno. Mes davėme jiems šūkius, kai jie norėjo skaityti Tomą Akvinietį. Mes manėme, kad grigališkasis giedojimas juos atbaidys. Dabar kai kurie iš jų savanoriškai jį siunčiasi iš Spotify.
Keletas žodžių mano broliams kunigams: turėkite drąsos elgtis su jaunimu kaip su suaugusiaisiais. Mokykite juos katekizmo. Mokykite juos melstis. Mokykite juos pasninkauti. Mokykite juos, kodėl Bažnyčia moko to, ko moko. Nesiūlykite praskiestos krikščionybės. Niekas niekada nemirė kankinio mirtimi dėl migloto priklausymo jausmo.
6. Pašaukimai: kas vis dar prašo aukos?
Mes ilgai kalbame apie kunigų trūkumą. Tai suprantama. Tačiau diskusija greitai nukrypsta į: susijungimus, administracinius modelius, pasauliečių vadovavimą Mišioms, restruktūrizavimą ir, žinoma, celibatą. Visi šie klausimai yra diskutuotini. Tačiau galbūt pirmiausia turėtume užduoti paprastesnį klausimą: kodėl jaunas vyras norėtų tapti kunigu?
Jei jis girdi: „Tu prižiūrėsi aštuonias parapijas, tavo kalendorius bus pilnas susitikimų, svarbiausia – nieko neįžeisk, o po dvidešimties metų galbūt gausi strateginį planą dėl tvaraus turto valdymo“, – tada stebina, kad apskritai apskritai atsiranda norinčių. Tačiau vietoje to pasakykite jam: „Atiduok savo gyvenimą Kristui“. Kasdien aukok Mišias. Atleisk nuodėmes. Krikštyk vaikus. Būk šalia mirštančiųjų. Skelbk Evangeliją. Tapk dvasiniu tėvu. Vesk sielas į amžinybę. Tada tai staiga nuskamba visai kitaip.
Žodis mano broliams vyskupams: neieškokite kandidatų, kurie pirmiausia būtų įgudę vadybininkai. Ieškokite vyrų, kurie meldžiasi. Vidutiniškam administratoriui gali padėti kompetentingas finansų specialistas. Kunigo, kuris nesimeldžia, neišgelbės joks vadybos kursas.
7. Vyskupas turi vėl tapti tėvu
Šiuolaikinis vyskupas gali lengvai tapti savotišku religinių paslaugų generaliniu direktoriumi. Jis turi: susitikimus, teisininkus, komunikacijos patarėjus, turto klausimus, žiniasklaidos užklausas, personalo reikalus, protokolus ir komitetus. Visa tai būtina. Tačiau kai jo paties kunigai vos jį pažįsta, o tikintieji jį mato tik Kalėdų atviruke, kažkas yra negerai.
Vyskupas pirmiausia yra tėvas ir ganytojas. Todėl jis privalo pažinti savo kunigus. Pažinti savo seminaristus. Lankytis parapijose. Prižiūrėti religinį ugdymą. Saugoti liturgiją. Kovoti su piktnaudžiavimais. Skelbti tikėjimą. Ir kartkartėmis viešai pasakyti kažką, iš ko kiekvienas iš karto suprastų: „Aha, matai. Šis žmogus tikrai tiki, kad katalikų tikėjimas yra tiesa.“ Tai veiktų gaivinančiai.
Leisiu sau pateikti konkretų pasiūlymą. Kiekvienas vyskupas galėtų kasmet skirti nemažai dienų, kuriomis nedalyvautų jokiose susitikimuose, o vietoj to lankytųsi seminarijoje, susitiktų su kunigais asmeniškai, susitiktų su katechumenais, lankytųsi mokyklose, klausytų išpažinčių, susitiktų su jaunimu ir lankytųsi parapijose. Tai suteiktų aiškų vaizdą, ko iš tiesų reikia jo vyskupijai.
8. Kunigai: būkite kunigais, o ne vedėjais
Kunigui nebūtina būti populiariausiu žmogumi parapijoje. Laimei. Priešingu atveju Katalikų Bažnyčia susidurtų su rimtomis personalo trūkumo problemomis. Jam taip pat nereikia nuolat būti „aktualiam“. Jo aktualumas nekyla iš jo asmenybės. Jis kyla iš Kristaus. Kai kunigas patepa ligonius, jis yra aktualus. Kai jis atleidžia nuodėmes, jis yra aktualus. Kai jis aukoja Eucharistiją, jis yra aktualus. Kai jis lydi mirštančiuosius, jis yra aktualesnis už visas tą vakarą transliuojamas pokalbių laidas.
Konkrečius kunigų prioritetus nustatyti nėra sunku. Kasdien ištikimai melstis brevijorių. Kasdien skirti laiko tyliai maldai. Deramai aukoti Mišias. Suteikti gausias išpažinties galimybes. Būti pasiekiamam ligoniams. Teikti tikrą katechetinį mokymą. Turiningai pamokslauti. Vengti liturginio kūrybiškumo. Reguliariai skaityti teologijos veikalus. Gyventi paprastai. Ir būti tėvišku. Šis paskutinis punktas yra svarbus. Kunigas nėra vien sakramentų teikėjas. Jis yra dvasinis tėvas.
9. Pasauliečiai: nustokite laukti, kol Roma viską išspręs
Katalikai kartais turi keistą įprotį. Mes skundžiamės, kad hierarchai turi per daug galios. O paskui tikimės, kad hierarchai viską išspręs. Šie du dalykai nesuderinami. Kai kultūrą reikia evangelizuoti iš naujo, tai daugiausia vyksta per pasauliečius: šeimose, mokyklose, universitetuose, versle, žiniasklaidoje, mene, politikoje, moksle ir vietos bendruomenėse. Bent jau toks turėtų būti idealas. Ankstyvieji krikščionys neturėjo vyskupų konferencijos su profesionaliu komunikacijos biuru. Nepaisant to, jie evangelizavo Romos imperiją. Tai leidžia mūsų pasiteisinimus pamatyti kitame kontekste.
Svarbiausia katechetinė programa tebėra šeima. Žodis tėvams: melskitės su savo vaikais. Vesite juos į Mišias. Patys eikite išpažinties. Namuose kalbėkite apie tikėjimą. Supažindinkite juos su šventaisiais. Išmokykite juos, kad sekmadienis iš tiesų yra sekmadienis. Ir nenustebkite, jei vaikas nustos būti kataliku, aštuoniolika metų stebėjęs, kad katalikybė jo tėvams praktiškai nieko nereiškia.
Katalikų intelektualams siūlau štai ką: rašykite, mokykite, diskutuokite, kurkite, organizuokite, būkite kultūros dalimi. Katalikų ortodoksija neturi tapti hobiu intelektualams, kurie bendrauja tik tarpusavyje. Tomas Akvinietis nerašė uždaroje pokalbių grupėje.
10. Kovokite kultūrinius karus, netapdami kultūros karžygiais
Tarp katalikų moralės ir šiuolaikinės kultūros egzistuoja realūs konfliktai. To negalima paneigti. Tačiau tradiciniai katalikai kartais susiduria su savitu pavojumi, kai kova su klaidomis palaipsniui tampa svarbesnė už meilę tiesai. Šis skirtumas yra subtilus, bet lemiamas. Galima praleisti tiek daug laiko kovojant su modernizmu, kad Kristus tampa beveik antraeilis. Galima kasdien skaityti apie viską, kas blogo vyksta Romoje, ir beveik niekada neatsiversti Evangelijos. Per dešimt minučių galima sužinoti naujienas apie naujausią nelaimę vienoje iš dikasterijų, bet nežinoti, kurio šventojo šventė yra tą dieną.
Tai nėra tradicijos pergalė. Tai dvasinis išsiblaškymas. Praktinė taisyklė: daugiau skaitykite Augustiną, o ne bažnytinį Twitterį. Daugiau skaitykite Benediktą XVI, o ne piktus tinklaraščius. Ilgiau melskitės už savo vyskupą, nei skųskitės juo. Pastarasis patarimas yra ypač sudėtingas. Būtent todėl jis, ko gero, yra naudingas sielai.
11. Išnaudojimas: jokio romantizmo dėl institucinės reputacijos
Čia mažai vietos juokams. Išnaudojimas ir jį supanti slėpimo kultūra padarė milžinišką žalą. Tradicinis katalikas niekada neturi manyti, kad ginti Bažnyčią reiškia teikti pirmenybę institucinei reputacijai, o ne tiesai ir teisingumui. Būtent katalikų ortodoksija reikalauja: teisingumo, meilės tiesai, pažeidžiamųjų apsaugos ir atsakingumo iš valdžią turinčiųjų. Vyskupas, kuris gina išnaudotoją, siekdamas „išvengti skandalo“, yra būtent tas, kas sukelia skandalą. Bažnyčia nėra ginama slėpiant nuodėmę. Bažnyčia yra ginama kovojant su nuodėme.
Praktiškai tai reiškia – pirmiausia apsaugokite aukas. Atlikite rimtą tyrimą. Teisėtai bendradarbiaukite su civilinėmis institucijomis. Užtikrinkite skaidrumą ten, kur tai galima padaryti atsakingai. Ir pripažinkite, kad Bažnyčios reputacija galiausiai priklauso Kristui. Jis geriau ištvers tiesą nei melą.
12. Nustokite jausti amžiną menkavertiškumo kompleksą šiuolaikinio pasaulio akivaizdoje
Jau kelis dešimtmečius dalis bažnytinės vadovybės atrodo beveik išsigandusi, kad šiuolaikinis pasaulis ją laikys senamadiška.
Tačiau dėl to galime atsipalaiduoti. Šiuolaikinis pasaulis iš tiesų laiko mus senamadiškais. Juk krikščionybė moko, kad skaistybė yra dorybė, kad santuoka turi objektyvią prasmę, kad vaikai yra dovana, kad tiesa egzistuoja, kad kančiai galima suteikti prasmę, kad turtas sukuria įsipareigojimus, kad atleidimas svarbiau už kerštą, kad nuolankumas yra gėris, kad žmogus nėra savo paties kūrėjas ir kad Dievas galiausiai yra svarbesnis už autonomiją – ir taip, taip pat svarbesnis už ekonomiką.
Nė viena iš šių vertybių niekada netaps visiškai madinga. Ir to nereikia. Krikščionybė išliko du tūkstančius metų ne todėl, kad kas dvidešimt metų perrašydavo savo žinią. Ji išliko, nes ta žinia pasirodė esanti didesnė už bet kokią madą.
Ką iš tikrųjų reikia daryti?
Leiskite man baigti paprasta programa – ne dar vienu nauju komitetu, o kažkuo, kas skirta kiekvienam iš mūsų.
Vyskupams:
(1) Aiškiai skelbkite tikėjimą – ne tik tada, kai nėra prieštaravimų, bet būtent tada, kai tai daryti yra nepopuliaru. (2) Ugdykite gerus kunigus: intelektualiai ortodoksinius, dvasiškai gilius, žmogiškai brandžius, liturginiu požiūriu parengtus. (3) Teikite pirmenybę ortodoksinėms seminarijoms. Vyskupija, kurioje trūksta pašaukimų, turėtų klausti ne tik, kodėl jaunuoliai neateina, bet ir ką jie randa, kai ateina. (4) Atkurkite liturginę taiką. Nelaikykite ištikimų katalikų, kurie ilgisi tradicinės liturgijos, problema. (5) Skatinkite išpažintį ir adoraciją. Bažnyčios atsinaujinimas prasideda ne nuo vadybos. (6) Saugokite katalikišką švietimą. Mokykla, kuri vadina save katalikiška, bet nebedrįsta mokyti katalikiško žmogaus sampratos, yra tik vardas. (7) Būkite matomi kaip ganytojai. Eikite pas savo žmones.
Kunigams:
(1) Melskitės. Tai skamba beveik įžeidžiančiai paprastai. Tačiau daugelis krizių prasideda būtent ten. (2) Kasdien aukokite Eucharistiją – ir aukokite ją pagarbiai. Į Mišias tikintieji ateina ne tam, kad susitiktų su kunigo asmenybe. Jie ateina susitikti su Kristumi. (3) Skelbkite visą tiesą: su meile, išmintimi, prireikus su humoru, bet nesigėdydami. (4) Klausykite išpažinčių. Suteikite daug galimybių išpažintims. Skambutis į klebonijos duris nesiskaito. (5) Ieškokite jaunimo – ne tam, kad atrodytumėte jiems „kietas“. Tai beviltiška. Šešiasdešimties metų kunigas, bandantis kalbėti kaip šešiolikmetis, yra vienas stipriausių argumentų už vienuolišką tylos įžadą. Būkite tėvu. To pakanka. (6) Puoselėkite kunigų brolystę. Izoliuotas kunigas tampa pažeidžiamas. (7) Mylėkite savo žmones — net ir tada, kai tai sudėtinga. Ypač tada.
Pasauliečiams:
(1) Patys tapkite šventais. Tai sunkiau nei pykti ant Romos, bet galiausiai kur kas veiksmingiau. (2) Kurkite katalikiškas šeimas. (3) Suteikite savo vaikams tikrą katechetinį ugdymą. (4) Remkite gerus kunigus — ne statydami juos ant pjedestalo, bet padėdami jiems išlikti kunigais. (5) Steikite katalikiškas iniciatyvas: mokyklas, leidyklas, studentų grupes, maldos grupes, kultūros įstaigas, gerą žiniasklaidą. (6) Pažinkite savo tikėjimą. Katalikas, kuris nežino Katekizmo, bet kasdien aptaria bažnytinę politiką, primena futbolo analitiką, nežinantį, ar kamuolyje yra oro, ar smėlio. (7) Būkite džiaugsmingi. Tai gali būti svarbiau, nei manome. Kartėlis nieko neatverčia.
Leiskite man pasakyti kai ką, kas tradiciniam klausytojui gali būti mažiau priimtina. Tradicija pati gali tapti ideologija. Žmogus gali taip įsitikinti, kad gina tiesą, jog pamiršta, jog tiesa yra Asmuo. Mes galime būti teisūs, bet neturėti meilės, būti ortodoksai, bet išdidūs, būti liturginiu požiūriu teisūs, bet dvasiškai šalti, būti teologiškai aštrūs, bet žmogiškai nepakeliami. Tai būtų gana keista pergalė.
Tradicinis judėjimas bus tikrai vaisingas, kai jį bus galima atpažinti iš šventumo, gausių šeimų, pašaukimų, intelektualinio gyvenimo, grožio, meilės, džiaugsmo ir misionieriško uolumo – o ne pirmiausia iš kritikos. Medis galiausiai atpažįstamas iš jo vaisių, o ne iš jo socialinių įrašų aštrumo.
Kur prasideda tikroji reforma?
Galbūt ne Romoje. Galbūt ne sinode. Galbūt ne vyskupų konferencijoje. Galbūt ji prasideda rytoj ryte. Kai kunigas prieš pusryčius meldžiasi pusvalandžiu ilgiau. Kai tėvas su vaikais meldžiasi rožančių. Kai jaunuolis pirmą kartą per dešimt metų eina išpažinties. Kai vyskupas nusprendžia ramiai paaiškinti nepopuliarią tiesą. Kai seminaristas pasirenka šventumą, o ne karjerą. Kai parapija vėl pradeda Eucharistijos adoraciją. Kai katalikų mokytojas atsisako savo tikėjimą redukuoti iki neaiškaus humanizmo. Kai sutuoktiniai tikrai gyvena savo santuoką kaip pašaukimą.
Būtent taip Bažnyčia visada atsinaujindavo – ne pirmiausia per programas, bet per šventuosius.
Taigi, jokios panikos. Galime rimtai vertinti krizę. Mums nereikia jos dramatizuoti labiau, nei reikia. Juk Bažnyčios ateitis galiausiai nepriklauso nuo jos biurokratijos kompetencijos. Ačiū Dievui. Tai galbūt labiausiai guodžiantis šio straipsnio pamokymas.
Kristus nesakė: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo strateginį daugiametį planą.“ Jis pasakė: „Aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės. Tai tiesiog pastato tą atsakomybę į tinkamą vietą. Mums nereikia iš naujo išrasti Bažnyčios. Mums nereikia jos gelbėti, tarsi Kristus po savo Žengimo į dangų būtų pamiršęs, kaip veikia jo paties Bažnyčia. Turime daryti kažką paprastesnio: saugoti tikėjimą, sakyti tiesą, priimti sakramentus, auklėti savo vaikus, tarnauti vargšams, ruošti kunigus, skatinti pašaukimus, deramai švęsti liturgiją, mylėti savo priešus ir mylėti Kristų labiau nei savo pačių bažnytinę frakciją. Galbūt pastarasis dalykas yra sunkiausias iš visų. Nes galiausiai nėra tradicinių šventųjų ir progresyvių šventųjų. Yra tik šventieji.
Ir galbūt būtent tokios reformos Bažnyčiai dabar ir reikia. Ne dar vienos naujos katalikų programos. O katalikų, kurie Evangeliją vertina taip rimtai, kad kiti žmonės pradeda klausti: „Ką jie atrado, ko mums trūksta?“ Kai šis klausimas bus užduotas dar kartą, naujoji evangelizacija iš tiesų prasidės. Ir galbūt tada Bažnyčia iš naujo atras tai, ką ji visada žinojo savo šlovingiausiais momentais: kad pasaulis atsiverčia ne dėl to, kad mes tampame vis labiau panašūs į jį, bet dėl to, kad jis mato mumyse kažką iš Kristaus.
† Rob Mutsaerts
