Kalba netaisyta.
Dioklecianas ciesorius, girdėdamas po visas šalis karalystės savo kaskarts juoba katalikus dauginantis, surinko savo senatorius ir tarė: „Ką bedarysim, katalikai prie mūsų labai įviso, aš jų kęsti negaliu, o jūs ką sakot?“ Nekurie senatoriai rasi būt ir primetę kokį žodelį katalikams, bet kad pats ciesorius persisakė jų neužkenčiąs, todėl nieks nebdrįso jų ginti; o visi ant to sutiko, jogei reikia juos žudyti ir novinti kaip įmanant. Atlikęs tą rodą, ciesorius įsakė valdymierams karalysčių, idant verstų katalikus apent į pagonis, o nenorinčius grįžti, idant užmuštinai muštų ir galabytų.
Buvo tuokart Rymo kareiviu Jurgis, mūčelninko sūnus, vyras narsus ir stiprus, kurį už didžius darbus ciesorius Jomylysta praminė. Tas, regėdamas kas destis, pardavė tėviškes savo, Kapakokijos žemėj esančias, žmones savo liuosus išleido, pinigus pavargėliams išdalijo, įėjo drąsiai prie ciesoriaus ir tarė: „Šviesiausias ciesoriau! Kas tai gal būti? Dėl ko rymionys, visuose daiktuose teisingi, taip yra neteisingais dėl katalikų? Žinokit tai gerai, jogei katalikų tikėjimas nelygiai geresnis yra už jūsąjį: anie garbina gyvą Sutvertoją dangaus ir žemės, o jūs kloniojatės stovyloms, kurias patys padirbot iš medžio ir vario; todėl be jokio reikalo liepiat juos žudyti ir varginti.“ Visi, tuokart prie ciesoriaus pasitikę, nutilo ir stebėjos drąsumui jaunikaičio. O Magnecijus konsulas, į šalį šv. Jurgį pavedęs, klausė: „Kas tave taip drąsiu padarė?“ Atsakė šventas: „Tiesa man pridavė drąsybės.“ Tarė konsulas: „Kas tai yra tiesa?“ Atsakė šv. Jurgis: „Tiesa yra ta teisybė, jogei Kristus yra tikru Dievu, o aš jo tarnu.“ Išgirdęs tą šnekesį, Dioklecianas tarė šv. Jurgiui: „Už tavo išmintį ir narsumą tave išaukštinau ir myliu it savo vaiką, todėl meldžiu tavęs nesipainiok su tais katalikais, padaryk apieras dievams, o aš tave juoba dar išaukštinsiu.“ Atsakė šventas: „Meldžiu Dievo savo, idant tu, šviesiausias pone, pažintum jo galybę, o tuokart suprastum, jogei jis daugiau tau gali duoti, nekaip tu man žadėti.“ Ant tų žodžių pašoko apmaudas ciesoriui, todėl nebšnekėdamas liepė šv. Jurgį nuvesti į kalinį ir akmeniu priversti. Ką tarnai beregint ir padarė.
Ryto metą liepė ciesorius atvesti šv. Jurgį prie savęs ir tarė: „Nu ką, ar nuvargai po akmeniu begulėdamas? Rasi jau pametei savo Kristų?“ Atsakė šv. Jurgis: „Klysti, šviesiausias pone, mislydamas mane dėl taip mažos kančios atstosiant nuo Kristaus. Pirmiau jomylysta nuvargsi mane bežudydamas, nekaip aš bekentėdamas.“ Tarė ciesorius tarnams savo: „Veskit jį šalin ir žudykit.“
Budeliai pririšo šv. Jurgį prie rato, po kurio apačia buvo lenta, prisagstyta su aštriomis užkumpusiomis vinimis. Pririšę sukibo visi ratą sukti. Kaip tiktai pakliuvo į rato apačią šv. Jurgis, anos vinys baisiai draskė jo kūną. Taip gyvas draskomas, pirma balsu šaukės prie Kristaus, paskiau murmėjo kaži ką, ant galo nutilo. O jogei kraujas čiurkšliais tekėjo, todėl patys budeliai, tardami jau mūčelninką numirus, šalin paėjo. Tuokart prisiartinęs ciesorius tarė: „Nu ką, Jurgi, kame yra dabar tavo Kristus, lai išgelbi tave!“ Tai ištaręs, nuėjo melstis į Apolino dievaičio bažnyčią.
Vos ciesoriui į bažnyčią įėjus, trenkė perkūnija, nužengė gražus aniolas, atrišo šv. Jurgį, išgydė ir tarė: „Nenuogąstauk, mūčelninke, tavo Dievas yra su tavim.“ Tarnai, kurie tai matė, nubėgę į bažnyčią pasakė ciesoriui, tas skubinos regėti tuos stebuklus Dievo. Namon sugrįžęs, kad šv. Jurgį sveiką pamatė, nenorėjo tikėti, jogei tas pats yra. Anatolijus su Proteleonu, žalnierių vyresnieji, išvydę tą prajovą, sušuko: „Didis yra Dievas krikščionų!“ – ir įtikėjo į Kristų. Už ką ciesorius tuojau liepė anuodu nukirsti, o šv. Jurgį prisakė į duobę įmesti ir negesytais kalkais užpilti. Tarnai, taip šventą mūčelninką palaidoję, šalin paėjo. Po trijų dienų, ketindami kaulus išmesti, atkasė kalkus, tebrado gyvą šv. Jurgį ir davė žodį ciesoriui. Kurs, pavadinęs šv. Mūčelninką prie savęs, tarė: „Pasakyk man, per kokius tai ciuslus (sztukę czarodziejską) tapai nemariu?“ Atsakė šventas: „Ne žavėjimai tai yra, bet stebuklai Dievo. Oi, kaip nelaimingas esi, jogei visa tai regėdamas galybės Viešpaties nepažįsti.“
Dioklecianas nepajudintas apaudino kojas šv. Jurgio su batais, kurių padai buvo didžiomis vinimis prisagstyti, ir nuvedino į kalinį. Ryto metą baisiai šv. mūčelninką nuplakdino ir atidavė kaži kokiam Atanazijui, idant jį nužudytų. Atanazijus po tris kartus davė šv. Jurgiui labai daug tručynos, kurią mūčelninkas išgėręs buvo taip pat sveikas, kaip jei pirma. Pagonys, matydami ir tą stebuklą, vėl klausė, per kokius ciuslus negali jis numirti. Šv. Jurgis antrą kartą atsakė, jogei tai dedas per galybę Dievo, kurs atgaivina ir numirusius. Tarė pagonys: „Nu gerai: yra čia žmogus pirm keletos dienų numiręs, atgaivink jį, o mes įtikėsim į Kristų.“ Šv. Jurgis, išganymo jų norėdamas, pradėjo melstis, tuojau sugrumėjo perkūnija, o numirėlis sveikas atsikėlė. Tai matydamas, Atanazijus ir daugel kitų įtikėjo į Kristų.
Ciesorius, apie tai išsigirdęs, liepė Atanazijų nukirsti, o šv. Jurgį dar į kalinį įsvadinti. Šv. mūčelninkas, kalinyj būdamas, diena iš dienos gydė stebuklingai įvairius sergančius, todėl daugybė žmonių prie jo spaudės. Tarp kitų atėjęs prie šv. Jurgrio Glicerius, plikas labai artojas, tarė: „Meldžiamasis Jurgali, gelbėk mane! Vieną jautelį teturėjau ir tas padvėsė, dabar neturiu nei kuo bearti, nei kuo kitą pirkti.“ Atsakė šventas: „Eik namon, jautis tavo atgis.“ Paklausė artojas, sugrįžo namon, atrado savo jautelį gyvą besiganantį ir įtikėjo į Kristų. Dėl to tai žmonės ir lig šiolei meldžia Dievo, idant per užtarymą šv. Jurgio užlaikytų jų galvijus.
Tuo tarpu kaži kas tarė ciesoriui: „Kas bus, per tą Jurgį visas miestas įtikės į Kristų, nes daugybė žmonių prie jo glaudžias?“ Ciesorius, dar kartą atvedinęs jį prie savęs, žadėjo suteikti didžius turtus, bile tiktai dievams garbę atiduotų. Šv. Jurgis tarė: „Nu, paregėsim, eikim į bažnyčią.“ Prasidžiugęs ciesorius ėjo pats, ir daugybė dvariškių su juomi. Atėjus šv. mūčelninkas klausė vienos stovylos: „Ar tu esi Dievu? O velnias, toj buvęs, atsakė: „Ne, neesmi.“ Tarė šventas: „Dėl ko gi reikalauji dieviškos garbės?“ Vos tai ištarė, stabas nukrito ir susikūlė. Taipogi ir kitos stovylos išvirto ir sutrupėjo. Tuokart pagonys šaukti pradėjo: „Užmušk, ciesoriau, tą nedorą, kurs dievus mūsų sudaužė.“ Kaipogi ciesoriui liepiant, šv. Jurgis nukirstu paliko ir nėjo į dangaus karalystę, kame džiaugsis per amžių amžius. Amen.
Raštininkai dar sako šv. Jurgiui šitaip atsitikus. Sirijoj, ne per toli nuo miesto Beiruto, yra labai pelkėtas ežeras, į kurį prie gyvos galvos šv. Jurgio buvo įsimetę smakai, arba krokodilai. Užvis vienas labai didis rijo žmones kur tik prigavo. Neprotingi pagonys, paskaitę tą smaką už dievaitį savo, patys jį žmonėmis ir penėjo. O kad neveiku tebuvo rasti žmogų, kurs ant tokios apieros atsiduotų, iš parėdymo vyresnybės visi turėjo mesti kaulelius, arba liosus, ant kurio krito, tą kiti tuojau vedė į paežerį ir pastatė, o prijaukintas krokodilas tuojau išėjęs atėmė savo dalyką. Nė kunigaikščiai, arba tos vietos karaliaus vaikai, nebuvuo liuosi nuo tos apieros, kaipogi vieną kartą kritus kauleliui ant karalaitės, tarnai sugrobė ją, nuvedė į paežerį ir pastatė. Drebėjo nelaiminga ir laukė valandos, kurioj nedoras dievaitis, iš vandens išrėpliojęs, praris aną. Šv. Jurgis, nuo kūdikystės katalikas, buvo tuokart žalnieriu, truko su draugais Sirijoj ir, kaži kur jodamas, pamatė paežerėj bestovinčią gražią mergaitę. Kartkartėmis girdėjęs apie tą smaką, veikiai suprato, ko čia stovi ta nelaiminga. Karalaitė, jį išvydusi, tarė: „Jok šalin, jaunikaiti, argi negana to, jogei aš prapuolu?“ Susimilęs ant jos, šventas atsakė: „Nenuogąstauk, aš tą smaką kaip regi užmušiu.“
Nieko netrukus išeina iš vandens smakas, skuba tuojau prie savo dalyko, šv. Jurgis sutempia arklį, šoka ant smako viršaus ir perveria su driaučiu kiaurai jo sprandą. Maita cypdama raitės, išvirto ir padvėsė. O šventas žalnierius, nuvedęs sveiką karalaitę prie tėvo, aiškiai darodė smaką nesant dievaičiu ir daug pagonų į katalikus pervertė. Nuo to laiko šv. Jurgis skaitos užtarytoju drąsių kareivių, arba žalnierių.
(Joanes Bolandus, Vitae Sanctor. Tom. XV.)
