Antroji dalis. Pirmąją dalį rasite čia.
Leonė: sutrinta žibutė
Su šiuo vaiku nuo pat pradžių kažkas buvo negerai, ir visi tai žinojo. Ji buvo prislėgta ir nepaklusni, ją kamavo bjauri psoriazė, o vaikystėje išsekino sunkios ligos. Kai ji būdavo sveika, tai būdavo akivaizdu, nes Leonė garsėjo savo protrūkiais ir nevaldomu elgesiu. [1] Mažai padėjo tai, kad Leonės vaikystė sutapo su labiausiai širdį draskančių šeimos sielvartų laikotarpiu. Dvi vyriausiosios buvo išsiųstos į mokyklą, o Leonė, kuriai visada sunkiai sekėsi mokytis, liko namuose su tėvais, kurie stengėsi ją suprasti, sielvartaudami dėl keturių mažų vaikų netekties ir Prancūzijos ir Prūsijos karo sukelto šoko.
Dėl savo pažeidžiamumo Leonė sulaukė kvailokos tarnaitės Luizos dėmesio, kuri pradėjo slapta jai grasinti ir net mušti, kad ji šiai paklustų. Šis teroras tęsėsi kelis mėnesius, tačiau Zelija ir Liudvikas to nepastebėjo. Galiausiai Marijos dėka Luizos elgesys išaiškėjo ir madam Marten įnirtingai uždraudė jai daugiau artintis prie Leonės. Leonės išlaisvinimas suteikė beveik stebuklingą progą madam Marten perimti ją savo įtakon – ir skubiai, nes Zelija nujautė, kad šioje žemėje jai liko nedaug laiko. Galiausiai, padariusi minimalią pažangą, Zelija paaukojo savo skausmingą mirtį už Leonės išgelbėjimą.
Leonė iš tiesų patyrė stebuklingą paklusnumo antplūdį. Vis dėlto, jei kartais ji ir atskleisdavo troškimą gyventi vienuolinį gyvenimą, šis atsivėrimas buvo laikomas tik vaikiška fantazija, menkai susijusia su kokiu nors realiu būsimu įvykiu. Nenuostabu, kad kai Leonė anksti pradėjo pasakoti apie klarises, pirmoji, kuri tuo suabejojo, buvo madam Marten. [2] Juk Leonė ne kartą buvo pašalinta iš mokyklos. Leonės gyvenimas vienuolyne buvo ne tik neįsivaizduojamas, bet ir juokingas.
Galima įsivaizduoti šeimos sukrėtimą ir siaubą, kai šeimos atostogų metu 23-ejų Leonė pranešė, kad ją priėmė į Alensono klarisių vienuolyną. Klarisės priėmė Leonę kaip postulantę mažai ką apgalvojusios ir neturėdamos laiko apdairiai pasitarti. Šeima labai išgyveno, nes klarisės garsėjo savo griežtumu, o silpnos sveikatos Leonė niekada nebūtų galėjusi jo ištverti. Niekas nesistebėjo, kad vos po šešių savaičių, praleistų noviciate, Leonė grįžo namo, palūžusi nuo ten patirto atšiauraus gyvenimo.
Nepaisant šios apmaudžios nesėkmės, Leonės troškimas pasišvęsti vienuolystei išliko nepalaužtas. Kitą vasarą ji įstojo į vizitatorių vienuolyną Kane, tačiau ir vėl pašlijo jos sveikata, ir po šešių mėnesių ji grįžo namo, kamuojama alinančios egzemos ir migrenos. Susirgus tėvui, šeimyninių rūpesčių įkarštyje, 1893 m. Leonė vėl įstojo pas viziteties, šį kartą 1894 m. priėmė įžadus. Per aštuonerius metus tai buvo trečias jos bandymas gyventi vienuolinį gyvenimą. Tačiau 1895 m. Leonė vėl sugrįžo į pasaulį, šį kartą pasitraukusi kartu su vienuolyną masiškai paliekačiomis kitomis vienuolėms dėl vyresniosios seserims primesto didelio griežtumo, prieštaraujančio jų įkūrimo dvasiai.
Dabar Leonė buvo labai vieniša, nes 1894 m. spalį į Karmelį įstojo Celina. Leonė meiliai susirašinėjo su šv. Terese, kuri galėjo dvasiškai vadovauti seseriai iš už vienuolyno sienų. Leonė, sutrinta žibutė, buvo viena iš pirmųjų, patyrusių brandų Teresės dvasingumą. Seserys vizitietės pasakoja, kad „Teresė prieš mirtį jai prasitarė: Po savo mirties aš liepsiu Leonei grįžti pas vizitietes, ir ji ten pasiliks...“ Taip dangus visiems laikams susiejo Teresės ir Leonės, dviejų šventųjų Martenų šeimos seserų, pašaukimus.
1899 m. sausio 28 d. Leonė visam laikui įstojo į vizitiečių vienuolyną. Ji buvo išskėstomis rankomis priimta atgal į Kaną, nes vienuolynas buvo tvirtai stojęs į savo dvasingumo kelią. Leonė, pasivadinusi mylimos sesers vardu Fransua-Teresė, šiuo ketvirtuoju bandymu likusiems keturiasdešimčiai metų tapo pavyzdinga vienuole. Ji mirė 1941 m. birželio 17 d. 2015 m. sausio 24 d. pradėta jos kanonizacijos byla, o augantis jos kultas gali duoti daug dvasinių vaisių mūsų laikų Bažnyčiai.
Ar kas nors galėjo įsivaizduoti neįtikimesnę pabaigą? Tik Dievas žino, kaip iš mūsų trapių gyvenimų išgauti didžiausią kvapą. Būtent sutrinta žibutė paskleidžia savo kvapą. Leonės nesėkmės Nukryžiuotojo Kristaus rankose buvo galingesnės už visas jos svajones apie sėkmę, o jos silpnybės – galingiausi Jo Apvaizdos įrankiai.
Celina: atidėtas pašaukimas
Celinai buvo lemta nuveikti didžių dalykų. Nuo pat vaikystės ji pasižymėjo nepaprastu protu ir veržlumu. Liudvikas, patenkintas savo mažąja mergaite, pavadino ją „Drąsiąja Nr. 2“, taip pagerbdamas Mariją, į kurią ji buvo panaši. Ji patiko ir savo motinai, nes nuo mažens buvo labai pamaldi. Po madam Marten mirties 1877 m., uolaus Paulinos mokymo dėka, Celinos dvasingumas sužydėjo, nors ji turėjo slėpti šį kylantį misticizmą sunkiomis jų šeimos gyvenimo aplinkybėmis. Sulaukusi vienuolikos metų amžiaus, Celina paaukojo savo nekaltybę Dieviškajam Sutuoktiniui ta gražia proga, kai Jis atidavė jai save Švenčiausiajame Sakramente jos pirmosios Šventosios Komunijos dieną.
Tai turėjo būti ilgas sužadėtuvių laikotarpis, ir nebūtinai užtikrintas, nes Celina pasižadėjimą davė apimta rūpesčių, kurie turėjo nulemti jos gyvenimą. Ji jautė gilų pašaukimą į Karmelį, bet kai Teresė paskelbė norinti pradėti vienuolinį gyvenimą prieš pat savo penkioliktąjį gimtadienį, tada aštuoniolikmetė Celina tyliai paaukojo savo troškimą, nes žinojo, kad, Teresei išvykus, jai vienai teks rūpintis Liudviku ir Leone.
Tuo metu, netrukus po Teresės įstojimo į Karmelį, Celina buvo priversta atskleisti savo pašaukimą Liudvikui, kuris norėjo išsiųsti ją į Paryžių mokytis dailės. Jo pamaldumas neapsaugojo jo nuo didžiausios dvasinės kančios dėl jos prisipažinimo. Šeima visada manė, kad dėl savo paties pasiaukojimo [3] Liudvikas patyrė staigų sveikatos pablogėjimą, kuris privedė prie psichozės epizodų ir net nunykimo. Šis didis, šventas vyras tapo pavojingu sau ir kitiems, todėl buvo paguldytas į Bon-Sauveur ligoninę Kano mieste.
Celina (kairėje) ir Leonė (dešinėje) su savo tėvu šv. Liudviku Martenu (centre), kuris sirgo cerebrine arterioskleroze. Celina atidėjo savo pašaukimą, kol jis 1894 m. mirė šventa mirtimi (archives.carmeldelisieux.fr)
Siela, kartą patraukta į vienuolinį gyvenimą, o paskui sugrįžusi į visuomenę, atsiduria dykumoje. Pasaulietiškas gyvenimas negali numalšinti gilaus dvasinio alkio, tačiau dėl dažnai tokioms sieloms paslaptingų priežasčių Dievas paprašo jos likti tarp pasaulio šviesų ir šešėlių, visiškai nesuvokiančių tos sielos kančios. Taip buvo ir su Celina.
Kitiems atrodė, kad vienuolynas netinkamas tokiai žaviai merginai. Netrukus pasipylė pasiūlymai. 1888 m. balandžio 9 d., Teresės įžengimo į Karmelį dieną, kaimynas Albertas Kesnelis (Albert Quesnel) paprašė Celinos rankos. Šis įvykis nesugriovė jos apsisprendimo tapti vienuole, tačiau sukėlė jai daug rūpesčių ir abejonių dėl savęs. (Po šio neigiamo atsakymo Albertas ėmė siekti kunigystės pašaukimo, kurį atkakliai puoselėjo iki pat mirties 1935 m.). Kai vėliau dar vienas sužadėtinis (gan sunkiai) buvo galutinai atstumtas, Celina dar labiau pasinėrė į depresiją [4].
Ji buvo vieniša, nusivylusi ir nesuprasta savo šeimos. Dėl įtampos, kurią kėlė jos pareigos, Celinai atsirado rimtų bėdų su širdimi, [5] o jos tikros seserys Karmelyje baiminosi dėl jos gyvybės. Tik šiltas susirašinėjimas su Teresėle išlaikė jos dvasią įsitvirtinusią pirminiame pasižadėjime. [6] Pasiekti Karmelį atrodė neįmanoma, nes ten jau buvo trys šeimos nariai – per daug kitų karmeličių, kurios buvo nepatenkintos tokia tvarka, akimis. Tėvas Pichonas taip pat turėjo savo sumetimų. Jis įkalbinėjo Celiną prisijungti prie jo Kanadoje kaip seserį mokytoją, ir ji, būdama gana beviltiškai nusiteikusi, ėmė tvarkyti savo reikalus, kad galėtų sekti paskui jį. Tuomet 1894 m. liepos 29 d. mirus Liudvikui Martenui baigėsi ilgos kančios ir įvyko stebuklas: Lizjė karmelitės sutiko įsileisti į savo gretas Celiną. Ji nusiuntė linkėjimus tėvui Pichonui, kuris ją palaimino, ir 1894 m. rugsėjo 14 d. įstojo į Karmelį.
Ilgai atidėliotas jos pašaukimas galiausiai išsiskleidė savo mistiniu šventumu. Įaugusi senojoje religijoje, sesuo Šventojo Veido Ženevjeva paskutiniaisiais savo gyvenimo metais tapo liturginių ir institucinių pokyčių proveržio liudininke. Jos biografijoje pasakojama:
Ji parodė daugiau kantrybės nei anksčiau, kad galėtų pakelti besikeičiančių dalykų sukeliamas kančias. Kalbėdama apie tam tikrus papuošimus, kurie buvo viso jos rūpesčio objektas ir kuriuos šiuolaikinis santūrumo skonis nustūmė į šalį, ji sakė „Dėkoju Dievui, kad leido man tai pamatyti savo gyvenime ir kad galiu su meile nuo to atsiriboti. Šio pasaulio pavidalas praeina“, – kartojo ji, matydama tam tikras senąsias tradicijas, senovinius papročius, išmetamus į šešėlį. Visas jos polėkis buvo nukreiptas į Dangų.
Kaip neįtikėtinai liūdna, kad tradicijos, maitinusios jos ir jos seserų pašaukimą, dabar buvo laikomos „pasenusiomis“, o „senoviniai papročiai“ turėjo būti „išmesti į šešėlį“ – rezultatai tapo pernelyg akivaizdūs dabar, praėjus keliems dešimtmečiams! Tiesa, kad mirties akivaizdoje kiekvienas žmogus turi nuo visko atsiriboti, tačiau tai nėra priežastis apsimetinėti, kad visos Bažnyčios būklė visą laiką turėtų būti skurdi ir apnuoginta. Iš tikrųjų mums reikia šių pagalbos priemonių pakeliui, kad ištikimai pasiektume pabaigą.
Iškovojusi gerą kovą ir pamačiusi, kaip Karmelio kalnas virsta ašarų slėniu, sesuo Ženevjeva nukreipė akis į amžinybę. Ji mirė ekstazėje, cituodama šv. Kryžiaus Joną. Kai ji iškvėpė savo sielą, buvo girdėti ją tariant: „Tai tikrai šiandien! Šiandien!“ ir mirė kartodama šventąjį vardą: „Jėzau!“ Ta diena buvo 1959 m. vasario 25 d. - praėjus vos mėnesiui po to, kai Jonas XXIII paskelbė, kad bus šaukiamas Vatikano II Susirinkimas. Šia prasme galima sakyti, kad penkių seserų gyvenimai sutampa su didžiuoju katalikų atgimimu, kuris netrukus turėjo būti sugriautas ir atšauktas.
Šv. Teresė deda ostijas į ciboriumą, kartu su trimis savo seserimis, atliekančiomis zakristijos darbus.
Išvados: Iš dykumos
Martenų šeimos istorija tikintiesiems 2025 m. skamba kaip varpo gausmas. Tradicinis katalikų religinis gyvenimas yra labai patrauklus ir labai reikalingas, nes dabartinės bręstančios kartos trokšta autentiško dvasingumo, doktrinos aiškumo ir askezės. Išdžiūvęs liturginių eksperimentų smėlis ir religinio gyvenimo naujovės paliko žmones trokštančius gyvojo vandens, t. y. geresnio, stipresnio mūsų protėvių katalikiškojo religinio gyvenimo. Turime drąsiai ir be kompromisų dirbti, kad Dievo garbei ir sielų išganymui atkurtume savo tradicines apeigas, kad mūsų istoriniai vienuolynai ir vienuolijos vėl būtų perpildyti, o tokios vietos kaip Lizjė Karmelis nebūtų uždarytos ir prarastos visiems laikams.
Mūsų Viešpats nenustoja kviesti vyrų ir moterų į tobulesnį gyvenimo būdą. Kartais Jis taip pat paslaptingai leidžia, kad kliūtys neleistų iš karto įgyvendinti žmogaus pašaukimo. Dievo Apvaizdos laukiančios sielos turi rodyti didvyrišką kantrybę ir ištvermę, atmindamos, kad mūsų Viešpats visada atlygina už didelę asmeninę auką, kuri mus vis giliau su Juo suvienija.
Šių šimtųjų šv. Teresės kanonizacijos metinių proga dėkokime Dievui už jos palaimintosios šeimos pavyzdį ir prašykime jos užtarimo, kad būtų atkurta Romos liturgija – vienuolinių pašaukimų maitintoja ir lopšys, ir kad būtų ryžtingai grįžta prie tradicinio religinio gyvenimo. Tuomet ir mes giedosime kartu su Mažąja gėlele ir visais šventaisiais vienuoliais danguje:
Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai,
krykštaus pražysdama dykvietė.
Kaip lelija jinai žydėte sužydės
ir džiūgaute džiūgaus laiminga.
Jai suteikta bus Libano šlovė,
Karmelio ir Šarono didingumas.
Jie VIEŠPATIES šlovę matys, didingumą mūsų Dievo.. (Iz 35, 1-2).
Bibliografiją, naudotą rašant šį straipsnį, rasite čia.
[1] Ponas ir ponia Martenai mylėjo Leonę, kaip ir visus kitus, tačiau ši meilė pareikalavo visos jų kantrybės ir emocinių išteklių. Šiandien galėtume ištirti medicininę autizmo ar aspergerio sindromo diagnozę; tuo metu tėvai Martenai išgyveno nuolatinį nerimą ir nusivylimą dėl nesugebėjimo įskiepyti dukrai paklusnumo. Tiems, kurie nori nuodugniau išanalizuoti unikalias Leonės kovas ir dovanas, būtina susipažinti su tėvo Timothy Gallagherio tinklalaidžių serija, kurioje nagrinėjamas jos gyvenimas.
[2] 1875 m. gegužę Zelija rašė savo svainei: „Kiekvieną dieną [Leonė] mums sako, kad ji taps klarise, ir aš tuo taip pasitikiu, tarsi tai sakytų mažoji Teresė.“ Tuo metu Leonei buvo 12 metų, o Teresei – 3. Žr. Martin, A Call to Deeper Love, 179.
[3] „1888 m. gegužės mėnesį jis išvyko į Alansoną ir savo senoje parapijos bažnyčioje, kuri jam asocijavosi su tiek daug prisiminimų, patyrė ypatingą malonę, apie kurią grįžęs papasakojo trims karmelitėms, apsilankęs salone: „Vaikai, grįžau iš Alensono, kur Notre Dame bažnyčioje gavau tokių parodomųjų malonių ir tokios paguodos, kad sukalbėjau šią maldą: „Mano Dieve, to per daug! Esu per daug laimingas; tokiu būdu neįmanoma patekti į dangų. Noriu dėl Tavęs ką nors iškentėti, ir aš paaukojau save...“ Žodžiai „kaip auką“ liko neištarti, rašo Teresė, jis nenorėjo jų ištarti mūsų akivaizdoje, bet mes supratome!“ (Céline Martin, The Father of the Little Flower, 71-72).
[4] Žr. jaudinantį Celinos vidinių kovų aprašymą tuo metu, kai Henrikas Maudelonde'as jai pasipiršo, cituotą Clarke, ed., General Correspondence: Teresės iš Lizjė laiškai: Mane labai mylinti mano pusseserė Marie galvojo, kad mane pamalonina, pranešdama apie pokalbius su savo pusbroliais: „Jei tik žinotum, kaip Henrikas tave myli; jis pamišęs dėl tavęs.“ „Ak! Man nereikėjo, kad kas nors man tai sakytų, aš tai pakankamai gerai žinojau!... Kokia kova! Priklausiau tik Jėzui, buvau davusi Jam savo pažadą, bet man gražus atrodė ir santuokinis pašaukimas; turėjau, taip sakant, du pašaukimus, du mane traukiančius dalykus... Užtektų pasakyti tik vieną žodį, mesti tik vieną žvilgsnį! Kai apie tai pagalvoju, mane apima siaubas, mano pašaukimas buvo taip arti pražūties! Atrodo, kad jis laikėsi tik ant plauko.“
[5] Žr. ten pat, 714.
[6] Žr. nuolatinį Celinos ir Teresės apsikeitimą užuojauta ir padrąsinimais Clarke, ed., General Correspondence, t. 2.
