Šv. Pranciškus Salezas
Šv. Pranciškus Salezas

1622 m. vasario 17 d., ketvirtadienį po pirmojo gavėnios sekmadienio.

Pamokslas apie tikėjimą, kaip supratimo prisirišimą prie Dievo ar Bažnyčios apreikštų tiesų, apie gyvą tikėjimą, duodantį gerų darbų vaisių, ir mirusį ar mirštantį tikėjimą, apie budrų, skvarbų tikėjimą ir mieguistą tikėjimą, apie antgamtinį protingumą, lydintį budrų tikėjimą, dėmesingą tikėjimą, pasitikėjimą malda, ištvermę maldoje, kantrybę maldoje ir nuolankumą maldoje.

„O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ (Mt 15, 28)

Šią dieną pamokslininkai įvairiais būdais giria kanaanietės moters dorybes. Aš pats kalbėsiu apie tikėjimą, parodydamas, kas tai yra. Pabandysiu parodyti ryšį tarp to, ką noriu jums pasakyti, ir to, kas įvyko Evangelijoje tarp mūsų Viešpaties ir kanaanietės moters. (Mt 15, 21-28) Taip sužinosite, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tikėjimas.

Kai Išganytojas pasakė „Moterie, koks didis tavo tikėjimas“, ar tai buvo dėl to, kad šios moters tikėjimas buvo didesnis už mūsų tikėjimą? Tikrai ne savo objekto atžvilgiu, nes tikėjimo objektas yra Dievo ar Bažnyčios apreikštos tiesos, ir jis yra ne kas kita, o mūsų supratimo prisirišimas prie šių tiesų, kurios jam atrodo gražios ir geros. Todėl jis jomis tiki, o valia jas myli. Juk kaip gėris yra valios objektas, taip grožis yra supratimo objektas. Kasdieniame gyvenime gėrio trokštama per juslinį apetitą, o grožis mylimas akimis. Mūsų dvasiniame gyvenime tas pats vyksta su tikėjimo tiesomis. Šios tiesos yra geros, mielos ir tikros, jas ne tik myli ir jų trokšta valia, bet juos ir vertina supratimas dėl jose esančio grožio. Jos yra gražios, nes yra tikros, nes grožis niekada nebūna be tiesos, o tiesa – be grožio. Be to, gražūs dalykai, kurie nėra tiesa, taip pat nėra iš tikrųjų gražūs. Jie yra netikri ir apgaulingi.

O tikėjimo tiesos, iš tiesų būdamos tikros, yra mylimos dėl šios tiesos grožio, kuris yra supratimo objektas. Sakau mylimos, nes nors valia tiesioginiu savo meilės objektu laiko gėrį, vis dėlto, kai apreikštųjų tiesų grožį jai perteikia supratimas, ji ten taip pat atranda gėrį ir myli šį mūsų tikėjimo slėpinių gėrį bei grožį.[1] Kad tikėjimas būtų didis, supratimas turi suvokti šio tikėjimo grožį. Dėl šios priežasties, kai mūsų Viešpats nori patraukti kokį nors kūrinį prie tiesos pažinimo (7 Tim 2, 4), Jis visada jam atskleidžia jos grožį. Supratimas, pajutęs, kad yra jos traukiamas ar žavimas, perduoda šią tiesą valiai, kuri atitinkamai ją pamilsta dėl joje atpažįstamo gėrio ir grožio. Galiausiai šių dviejų galių meilė apreikštoms tiesoms skatina žmogų viską palikti, kad jomis tikėtų ir jas priimtų. Tai daroma dvasiškai. Visa tai padeda paaiškinti, kaip galima sakyti, kad tikėjimas yra ne kas kita, o supratimo ir valios prisirišimas prie dieviškųjų tiesų.

Pirmieji sestadieniai

Savo objekto atžvilgiu tikėjimas negali būti didesnis vienų tiesų atžvilgiu nei kitų. Jis taip pat negali būti mažesnis tikimų tiesų skaičiaus atžvilgiu. Juk visi turime tikėti tą patį tiek tikėjimo objekto, tiek tiesų skaičiaus atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu visi yra lygūs, nes kiekvienas turi tikėti visomis tikėjimo tiesomis – tiek tomis, kurias tiesiogiai apreiškė pats Dievas, tiek tomis, kurias Jis apreiškė per savo Bažnyčią. Vadinasi, aš turiu tikėti tiek pat, kiek ir tu, ir tu tiek pat, kiek ir aš, ir visi kiti krikščionys panašiai. Kas netiki visomis šiomis paslaptimis, nėra katalikas ir todėl niekada nepateks į rojų. Taigi, kai mūsų Viešpats pasakė: „O, moterie, koks didelis tavo tikėjimas“, – tai buvo ne dėl to, kad kanaanietė tikėjo daugiau nei mes. Greičiau dėl to, kad daug kas jos tikėjimą darė puikesnį.

Tiesa, kad yra tik vienas tikėjimas (Ef 4, 5), kurį turi turėti visi krikščionys. Vis dėlto ne visi jį turi vienodai tobulą. Kad įvertintume, kaip tas pats tikėjimas gali būti daugiau ar mažiau tobulas, kalbame apie jį stiprinančias sąlygas ir jį lydinčias dorybes. Kad visa tai aiškiai suprastume, turime tai plėtoti pamažu.

Tikėjimas yra visų kitų dorybių, bet ypač vilties ir meilės, pagrindas ir pamatas. Tai, ką pasakysiu apie meilę, tinka ir visoms su ja susijusioms dorybėms. Kai meilė susivienija ir susijungia su tikėjimu, ji jį atgaivina. Iš to išplaukia, kad yra miręs tikėjimas ir mirštantis tikėjimas. Miręs tikėjimas yra tikėjimas, atskirtas nuo meilės – toks atskyrimas, kuris neleidžia mums daryti darbų, atitinkančių mūsų išpažįstamą tikėjimą. Tokį mirusį tikėjimą turi daugelis supasaulėjusių krikščionių. Jie iš tiesų tiki visomis mūsų šventosios religijos paslaptimis, bet kadangi jų tikėjimo nelydi meilė, jie neatlieka jokių gerų darbų, atitinkančių jų tikėjimą. Mirštantis tikėjimas yra tas, kuris nėra visiškai atskirtas nuo meilės. Jis atlieka kai kuriuos gerus darbus, nors ir retai bei silpnai, nes tikėjimą turinčioje sieloje negali būti tikros meilės, jei ji neatlieka nei mažų, nei didelių darbų. Ji turi arba duoti, arba žūti, nes negali egzistuoti nedarydama gerų darbų.[2]

Kaip siela negali išlikti kūne, neatlikdama gyvybiškai svarbių veiksmų, taip ir meilė negali būti sujungta su mūsų tikėjimu, neatlikdama jį atitinkančių darbų (Gal 5, 6; Jok 2, 14-26). Kitaip ir negali būti. Norite sužinoti, ar jūsų tikėjimas miręs arba mirštantis? Ištirkite savo darbus ir veiksmus. Su tikėjimu nutinka tas pats, kas su žmogumi, kuris ruošiasi mirti. Kai jį ištinka staigus silpnumas arba atrodo, kad jis mirė, dedame plunksną prie jo lūpų, o ranką – prie jo širdies. Jei siela dar yra, jaučiame, kaip plaka jo širdis. Iš plunksnos judesio virš burnos matome, kad jis vis dar kvėpuoja. Iš viso to darome neabejotiną išvadą, kad nors šis žmogus ir miršta, jis vis dėlto dar nėra miręs. Kadangi jo gyvybiniai veiksmai tebevyksta, siela būtinai turi būti vis dar sujungta su jo kūnu. Tačiau kai pastebime, kad jis nebeduoda gyvybės ženklų, darome išvadą, kad siela akivaizdžiai atsiskyrė nuo kūno, todėl šis žmogus yra miręs.

Miręs tikėjimas panašus į sausą medį, kuris neturi jokios gyvosios substancijos. Pavasarį, kai kiti medžiai išleidžia lapus ir žiedus, šis nieko neduoda, nes neturi sulčių, kurias turi tie, kurie nėra mirę, o tik snaudžiantys. Štai dar vienas dalykas. Kad ir kaip visi kiti medžiai žiemą atrodytų panašūs į šį negyvą medį, vis dėlto atėjus metui jie išaugina lapus, žiedus ir vaisius. To niekada nebūna su tikrai mirusiu medžiu.[3] Jis, be abejo, gali atrodyti kaip kiti medžiai, tačiau jis yra miręs, nes niekada nei žydi, nei veda vaisius. Panašiai ir negyvas tikėjimas iš tiesų gali atrodyti kaip gyvas tikėjimas, tačiau su šiuo svarbiu skirtumu: jis neturi nei žiedų, nei gerų darbų vaisių, o gyvasis tikėjimas juos turi visada ir visais metų laikais.

Paremkite musu veikla

Su tikėjimu, kaip ir su meile, viskas vyksta taip pat. Iš darbų, kuriuos atlieka meilė, žinome, ar tikėjimas yra miręs, ar mirštantis. Kai jis nedaro jokių gerų darbų, darome išvadą, kad jis miręs, o kai jų nedaug ir jie vangūs – kad jis miršta. Tačiau kaip yra miręs tikėjimas, taip turi būti ir gyvas tikėjimas, kuris yra jo priešingybė. Jis yra puikus. Sujungtas ir suvienytas su meile ir jos gaivinamas, jis yra stiprus, tvirtas ir pastovus. Jis atlieka daug didžių ir gerų darbų, kurie nusipelno pagyrimo: „O, koks didis yra tavo tikėjimas! Tegul įvyksta visa, ko trokštate.“

Sakydami, kad šis tikėjimas yra didis, tikrai nenorime pasakyti, kad jis yra kažkokių keturiolikos ar penkiolikos vienetų ilgio. Mes apskritai neturime to taip suprasti. Jis yra didis dėl atliekamų gerų darbų, taip pat dėl daugybės jį lydinčių dorybių, kurias jis valdo, elgdamasis kaip karalienė, kuri stengiasi ginti ir išsaugoti dieviškąsias tiesas.[4] Tai, kad šios dorybės jai paklūsta, rodo jos puikybę ir didybę – panašiai kaip karaliai yra didingi ne tik tada, kai turi daug provincijų ir daugybę pavaldinių, bet ir tada, kai dar ir turi pavaldinių, kurie juos myli ir jiems paklūsta. Tačiau jei, nepaisant visų jų turtų, vasalai nekreipia dėmesio nei į jų nurodymus, nei į jų įstatymus, mes nesakytume, kad jie yra didingi karaliai, o veikiau labai menki. Taigi su tikėjimu susivienijusia meile ne tik seka visos dorybės, bet ji pati kaip karalienė joms įsakinėja, ir visos jai paklūsta bei kovoja dėl jos ir pagal jos valią. Iš to kyla gyvo tikėjimo gerų darbų gausa.

Yra budrus tikėjimas, kuris vėlgi priklauso nuo jo sąjungos su meile. Tačiau yra ir toks, kuris yra vangus, nykus ir apatiškas, ir jis yra priešingas budriam tikėjimui. Jis vangiai kreipia save į mūsų religijos slėpinių apmąstymą. Jis visiškai lėkštas, ir dėl šios priežasties visiškai neįsigilina į apreikštąsias tiesas. Be abejo, jis jas mato ir žino, nes jo akys nėra visiškai užmerktos. Jis nemiega, bet yra mieguistas arba snaudžia. Jis panašus į pavargusius žmones, kurie, nors jų akys yra atviros, beveik nieko nemato, ir nors girdi kalbant, jie nei žino, nei supranta, kas sakoma. Kodėl? Todėl, kad juos visai užvaldė mieguistumas.

Taigi šis mieguistas tikėjimas turi atviras akis, nes jis tiki paslaptimis. Jis pakankamai girdi, kas apie jas buvo pasakyta. Tačiau jį apima – kaip čia pasakius – sunkumas ir mieguistumas, kuris trukdo jas suprasti. Asmenys, kurių protas buklus ir svajingas, yra atsimerkę, atrodo labai susimąstę ir, regis, dėmesingi, tačiau iš tikrųjų jie nesuvokia, kas vyksta. Panašiai yra ir su tais, kurių tikėjimas mieguistas: jie apskritai tiki visais slėpiniais, bet paklausti, ką apie juos supranta, jie nieko nebežino. Tokiam miegančiam tikėjimui gresia didelis pavojus būti užpultam ir suviliotam daugybės priešų ir net nukristi į pavojingas prarajas.

Tačiau budrus tikėjimas ne tik atlieka gerus darbus kaip gyvasis tikėjimas, bet ir greitai, giliai bei subtiliai įsiskverbia į apreikštąsias tiesas ir jas supranta. Jis aktyviai ir uoliai ieško ir priima tuos dalykus, kurie gali jį padidinti ir sustiprinti. Jis iš tolo stebi ir suvokia visus savo priešus. Jis visada budi, kad atrastų gėrį ir išvengtų blogio. Jis saugosi visko, kas galėtų jį sugriauti. Būdamas budrus, jis eina tvirtai ir lengvai išvengia kritimo į prarają.

Šį budrų tikėjimą lydi keturios pagrindinės dorybės: tvirtumas, protingumas, teisingumas ir susivaldymas. Jomis jis naudojasi kaip krūtinės šarvais, kad atbaidytų priešus arba išliktų tarp jų tvirtas, nenugalimas ir nepajudinamas. Jo stiprybė tokia didelė, kad jis nieko nebijo, nes ne tik yra stiprus, bet ir žino, kad yra stiprus ir kas jį palaiko – pati Tiesa. Nėra nieko stipresnio už tiesą (3 Esd 4, 35)[5], kurioje glūdi tikėjimo valingumas.[6] Žmonės iš tiesų turi šią stiprybę. Jie turi galią ir valdo visus gyvūnus. Tačiau dėl to, kad ne visada suvokiame, jog tai yra mumyse, dažnai bijome kaip silpnapročiai ir bailiai, kvailai bėgdami nuo žvėrių. Tikėjimo stiprybė, priešingai, iš dalies susideda iš to, kad pažįstame jo galią. Todėl kartais jis ja pasinaudoja ir išblaško visus savo priešus.

Tikėjimas pasitelkia apdairumą, kad įsigytų visa, kas gali jį sustiprinti ir padidinti. Jis nesitenkina tik tikėjimu visomis išganymui reikalingomis tiesomis, nes jas apreiškė Dievas ir paskelbė Bažnyčia. Jis nuolat budi, norėdamas atrasti naujų ir, be to, taip į jas įsiskverbti, kad iš jų prisipildytų šerdies ir esmės, kuriais jis būtų palaikomas, džiuginamas, turtinamas ir didinamas. Šis apdairumas nėra toks pat, kaip daugelio pasaulio žmonių, kurie labai rūpestingai kaupia turtus, garbę ir kitas panašias šiukšles, kurios juos praturtina ir iškelia žmonių akyse, bet nieko neduoda amžinajam gyvenimui. Koks tai netikras protingumas! Net jei tai padėtų man įgyti miestų, kunigaikštysčių ir karalysčių, kokia iš to nauda, jei, nepaisant viso to, būsiu pasmerktas? (plg. Mt 16, 26) Kokia nauda iš mano narsumo, jei jį panaudosiu tik tam, kad įsigyčiau šio mirtingo gyvenimo laikinų dalykų? Žinoma, net jei būčiau pats stipriausias ir protingiausias žmogus pasaulyje, bet nenaudočiau šios savo narsos ir protingumo amžinajam gyvenimui, tai nieko nereikštų.

Nepaisant to, žmogaus protingumui nėra galo! Jis pasireiškia tūkstančiais, tūkstančiais būdų. Ir mes tikrai žinome, kad dauguma mūsų blogybių kyla tik iš šio klaidingo protingumo. Tačiau kol kas pakalbėkime tik apie tą protingumą, kuris susijęs su tikėjimu.

Dauguma krikščionių turi tokį tikėjimą, kokį privalome turėti, tikėdami viskuo, kuo privalome tikėti. Iš tiesų išganymui reikia nedaug dalykų: tikėti visus mūsų religijos slėpinius ir laikytis Dievo įsakymų. (Mt 19, 16-17; Mk 16, 16; Žyd 11, 6) Pasauliečių protingumas tuo pasitenkina ir nori daryti tik tai, kas absoliučiai būtina amžinajam gyvenimui, ir bėgti tik nuo to, kas gali baigtis jų pražūtimi. Taigi šiuo atveju jūs dirbate ne Dievui, o tik sau, nes jūsų protingumas nesiekia toliau nei daryti tai, kas, kaip žinote, apsaugos jus nuo pražūties. Jūs nepriklausote tiems budriems tarnams (Lk 12, 37), kurie visada stebi savo šeimininkų rankas (Ps 123, 2) ir kurie nepaprastai rūpestingai ir atidžiai daro viską, kas, kaip jie žino, padarys jų tarnystę Jam malonesnę. Tuo jie aiškiai parodo, kad dirba ne dėl savęs, bet iš meilės savo Mokytojui. Jie pasitelkia visą savo protingumą ne tik tam, kad atliktų savo pareigą Jam, bet ir tam, kad darytų viską, kas, jų manymu, Jam patiktų. Tai ištikimi tarnai. (Mt 25, 21.23) Taigi jie turės amžinąjį gyvenimą ir, dar daugiau, – didžią šlovę ir saldybę, ja mėgaudamiesi Dieviškosios Didybės akivaizdoje.

Daug yra tokių, rašo šventasis Bernardas[7], kurie sako: „Aš laikausi Dievo įsakymų.“ Labai gerai, tu būsi išgelbėtas; tai yra tavo atlygis. „Aš nesu vagis.“ Tu nebūsi pakartas. Tai tavo atlygis. „Nesu įvykdęs žmogžudystės.“ Tau nebus įvykdyta mirties bausmė. Tai tavo atlygis. „Aš niekam nepadariau gėdos.“ Tu nebūsi paniekintas. Tai yra tavo atlygis. „Aš darau tai, kas žinau, yra būtina, kad būčiau išgelbėtas.“ Labai gerai, tu turėsi amžinąjį gyvenimą. Toks yra tavo atlygis. Tačiau visame tame tu būsi laikomas tik nenaudingu tarnu. (Mt 25, 30) Budrus tikėjimas niekada taip nesielgia. Jis tarnauja Dievui ne kaip samdinys, bet kaip ištikimas tarnas, pasitelkdamas visą savo tvirtumą, protingumą, teisingumą ir susivaldymą, kad darytų visa, ką žino ir pripažįsta esant maloniu mūsų Viešpačiui ir Mokytojui. Jis ne tik laikosi to, kas būtina išganymui, bet ieško, priima ir ištikimai praktikuoja visa, kas gali jį priartinti prie jo Dievo.

Antra dalis


[1] Plg. Traktatą apie Dievo meilę, 1 kn., 1 sk.; 2 kn., 14 sk.; 7 kn., 5 sk.

[2] Plg. Traktatas apie Dievo meilę, 4 kn., 2 sk.; 11 kn., 5 sk., netoli pradžios. Gerai suprasdamas protestantiškąją Reformaciją ir jos supratimą apie išteisinimą vien tik tikėjimu, šventasis Pranciškus Salezas stengiasi pabrėžti katalikišką požiūrį į tikėjimą, grindžiamą meile, kaip rašoma Jokūbo laiške (Jok 2, 14-15) ir Tridento Susirinkimo mokyme. Taip pat plg. šio tomo p. 159, 3, 5, 6 pastabas.

[3] Plg. Traktatas apie Dievo meilę, 11 kn., 12 sk.

[4] Plg. Traktatas apie Dievo meilę, 2 kn., 14 sk.; 8 kn., 6 sk.; 11 kn., 5 ir 9 sk.

[5] Septuagintoje dvi kanoninės Ezdro ir Nehemijo knygos buvo sujungtos į vieną, pavadintą Ezdro B (t. y. Antroji), ir buvo patalpintos iškart po apokrifinės knygos, pavadintos Ezdro A (t. y. Pirmoji). (Katalikiškoji biblinė enciklopedija, Steinmuller & Sullivan). 1 Ezdro: Septuagintoje ši knyga vadinama 3 Ezdro (arba šiuolaikinių tyrinėtojų – „graikiškąja Ezdro“), tačiau ji patalpinta prieš kitas dvi. 3 Ezdro 4, 35: Taigi tiesa yra didi ir galingesnė už visus kitus dalykus. (Apokrifai, Am. vertimas Edgaro J. Goodspeedo, Vintage Books).

[6] Plg. pamokslą pirmajam gavėnios sekmadieniui, šio tomo p. 21-22.

[7] Plg. šventojo Pranciškaus Salezo dvasinės konferencijos, XI konferencija, „Paklusnumo dorybė“, p. 197 (8).

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų