Krikščionių persekiojimas

Krikščionių persekiojimas islamo pasaulyje tapo visuotiniu reiškiniu.  2011 m. R. Ibrahim pradėjo rašyti dokumentines apžvalgas „Musulmonų vykdomas krikščionių persekiojimas“, kuriose surenkami kai kurie, toli gražu ne visi, krikščionių persekiojimo visame pasaulyje atvejai.

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

Sprendžiant krikščionių religinio persekiojimo problemą daroma nepakankamai.

Svarbi valdžios institucija dar kartą pasirodė esanti morališkai žlugusi, jei ne visiškai netekusi legitimumo.

Kiekvieną dieną visame pasaulyje už savo tikėjimą nužudoma 13 krikščionių, 12 neteisėtai areštuojami arba įkalinami; 5 pagrobiami; užpuolamos 12 bažnyčių ar kitų krikščioniškų pastatų.

Tai yra keletas nerimą keliančių neseniai paskelbto „Open Doors“ 2021 m. „Pasaulio stebėjimo sąrašo“ (WWL-2021) radinių. Šioje metinėje ataskaitoje yra aptariamos 50 šalių, kuriose krikščionys yra labiausiai persekiojami dėl savo religijos.

Krikščionių persekiojimas visame pasaulyje pasiekė beprecedentį lygį: „260 ml. krikščionių patiria didžiulius persekiojimus“ - teigia neseniai paskelbta kasmetinė World Watch List 2020 ataskaita, kurioje pateikiamas 50-ies šalių, kuriose dėl savo tikėjimo krikščionys labiausiai persekiojami, sąrašas.

JAV federalinis apeliacinis teismas blokavo siekį priversti gydytojus atlikti abortus arba lyties keitimo operacijas.

Išbujoję politkorektiškumo ir neapykantos kalbos standartai pasiekė tokį lygį, jog teisiami net Šventąjį Raštą cituojantys parlamentarai.

Per pastaruosius 14 metų islamistai Nigerijoje nužudė daugiau kaip 50 tūkst. krikščionių.

Sausio 4 d. Kauno arkivyskupijoje minima Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės (1924–1944) mirties diena. Elena vadinama Lietuvos šventąja Marija Goretti.

Krikščionių merginos laikomos prekėmis, kurias galima sunaudoti laisvalaikiu. Jų išnaudojimas yra teisėtas. Pagal bendruomenės mentalitetą tai net nėra nusikaltimas. Musulmonai jas laiko karo grobiu.

Jei anksčiau gydytojas buvo tas, kuris gydė, guodė, rūpinosi, jei nebuvo įmanoma išgydyti, dabar jis tapo priemone daryti viską, ko nori pacientas.

Yra toks labai ramus kraštas, pavadintas gana melancholiško upelio vardu – Vandėja (pranc. Vendee). Ir tik nedaug kas žino, kad prieš du šimtus metų, 1793 metais, ten, Vandėjoje, įvyko sukilimas.