Liturginiai metai

Atsimink vargo gilybę, iš kurios tas Gimimas ištraukė žmonių giminę. Palygink laimingąjį savo likimą su likimu net švenčiausiųjų Senojo Įstatymo vyrų.

Apreiškimo Marijai šventė – tai naujos Dievo kūrybos pradžia. Dievas ateina atkurti to, ką mes sugriovėme per nuodėmę.

Kolektoje Motina Bažnyčia prašo, kad užbaigta velykinė oktava tęstųsi mūsų perkeistame gyvenime, kitaip Kristaus Prisikėlimo minėjimas tebus graži, bet tuščia apeiga.

Įžengėme į atgailos, susikaupimo laiką – Gavėnią, kuomet pasninku, malda ir gerais darbais paruošime savo sielas ir kūnus Išganytojo kančios apmąstymui ir dvasiniam atgimimui Prisikėlimo rytą.

Išties Jėzaus Vardo negerbimas, plačiai paplitęs ir tarp šių dienų katalikų, yra didelė problema.

Adventas yra laukimo metas. Kas moka laukti, tas turi viltį. O mūsų viltis yra Tas, kuris pirmąkart atėjo ne mūsų teisti, bet išgelbėti.

Piktoji dvasia įnirtingai puola šeimą, nes ji puikiai žino, kad šeima yra pasaulio ir Bažnyčios ateitis. Katalikiškoje šeimoje gimsta ir bręsta pašaukimai į dvasinį luomą, diegiamos ir puoselėjamos krikščioniškos vertybės.

Šių dienų žmogus yra gundomas išmesti teologinį ir dogminį „balastą“, kaip kliūtį užmegzti asmeninį ryšį su Dievu. Tačiau dažniausia norima, kad šis ryšys apsiribotų maloniu draugišku pokalbiu prie kavos, nei kardinaliu gyvenimo keitimu.

Antrasis Advento sekmadienis mus kviečia prisiminti Viešpaties Pirmtaką Šventąjį Joną Krikštytoją – vieną iš ypatingųjų Advento liturgijos palydovų.

Niekada, kol esame čia, nebus palapinių ant Taboro. Negalime gyventi ant dvasinės ekstazės kalno, besivaikydami psichologinio komforto bei emocinio pasitenkinimo.

Neveltui Bažnyčia vadina Mergelę Mariją VISŲ MALONIŲ TARPININKE, nes visos Dievo mums skirtos malonės pasiekia mus per Marijos motinišką Širdį.

Šis palyginimas mus ragina pasvarstyti ar Dievo reikalai mums yra pirmoje vietoje? O gal mes taip susirūpinę savo jaučiais, dirvomis ir tūkstančiu kitų darbų, jog nebegirdime Dievo kvietimo mūsų širdyje ir savo tikėjimą apribojame vien sekmadienio Mišių išklausymu. Pareiga tarsi ir atlikta, tačiau ar taip dera atsiliepti į Dievo Meilę?

Ne visi užsiėmimai yra būtini, ne visi mūsų troškimai veda link Dievo. Prašykime išminties, kuri padėtų suprasti jog tai kas laikina, nėra svarbiau už tai, kas amžina ir, kad geri užsiėmimai turi užleisti pirmą vietą geriausiems dalykams, - Dievo garbinimui ir Jo Valios vykdymui.

„Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“ – šie Jono žodžiai ypač tinka šiais laikais. Daugybė žmonių nebepažįsta Kristaus ir net nenori su juo susipažinti. O Mes džiaukimės, kad Kristų pažinome ir trokškime Jį pažinti ir pamilti dar labiau.

Šventoji Evangelija skelbia du Viešpaties palyginimus, kuriais nusakoma ta pati mintis – Dievas neužmiršta ir nenurašo nė vieno, Jis trokšta išgelbėti visus.

Epistolėje girdime skaitinį iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo laiško Korintiečiams, kur Tautų Apaštalas ragina mus pirmiausia rūpintis savo teisumu Viešpaties akivaizdoje, užuot teisus savo artimą, dažnai nežinant tikrųjų jo suklupimo priežasčių ar kaltės sunkumo.

Elkimės atsakingai ir tvirtai pasipriešinkime priešo puolimams, šaukimės Dievo pagalbos ir būsime išgelbėti iš visų pavojų.

Dievas nori, kad mes melsdamiesi prašytume ne todėl lyg Jis nežinotų mūsų troškimų, bet tam, kad išmokytų mus trokšti to, ko Jis mums nori.

Kaip niekada mums svarbi šiandien minima Kristaus Karaliaus šventė, primenanti, kad tik nusilenkusios Kristaus valdžiai, visos pasaulio tautos atras tikrą taiką, ramybę ir amžinąjį gyvenimą.

O Viešpatie Dieve, Visagali Tėve, apvalyk mūsų širdžių gelmes ir gailestingai nuplauk visas mūsų nuodėmių dėmes; ir suteik mums, Viešpatie, kad, Tavo gailestingu palaiminimu apvalyti nuo nuodėmių, galėtume su pasitikėjimu laukti baimingo ir baisaus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo.