Vatikano II Susirinkimas

Vertinant Bažnyčios po Vatikano II Susirinkimo pasirinktos evangelizavimo strategijos sėkmę, dažnai kaip didelis šio Susirinkimo laimėjimas pateikiamas katalikybės augimo Afrikoje pavyzdys.

Ar galima abejoti, kad Vatikano II Susirinkimą vedė Šventoji Dvasia?

Ar teisūs tie, kurie įsitikinę, kad naujausi popiežiaus Pranciškaus pasirinkimai išreiškia radikalų atotrūkį nuo prieš tai buvusių pontifikatų?

Mažai yra dalykų, kurie taip gerai atspindi kovą tarp konservatyvių idėjų ir progresyvių ideologijų, kaip per pastaruosius 50 metų besikeičianti bažnyčių architektūra.

Akivaizdu, jog taip bandoma paslėpti, kad ekumenizmas tiesiogiai ir nedviprasmiškai prieštarauja daugybei ikisusirinkiminių popiežių enciklikų ir šventųjų mokymui.

Vasario 26 d. įvyko ilga diskusija tarp VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano diak. Beno UIevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos.

Iš viso iš kalendoriaus buvo išbraukti 305 šventieji ir jų nežinomi bendražygiai.

2000 m. iki 2019 m. Ispanijoje kasmetinių kunigų šventimų sumažėjo nuo 227 iki 125; Vokietijoje nuo 140 iki 55; Prancūzijoje nuo 150 iki 94; Italijoje nuo 520 iki 310.

Esminis novatorių pažiūrų aspektas buvo ir yra prigimties sąvokos pakeitimas asmens sąvoka.

Labiausiai stebinantis Gaudium et spes aspektas yra tai, kad jame nepateikiama tradicinė santuokos tikslų tvarka.

Nuodėmė ir klaida veda į mirtį, tiesa ir malonė – į gyvybę, todėl naujosios vizijos Bažnyčiai ima šviesti grabnyčių žvakė, o Tradicijos vedamai Bažnyčiai tešviečia kunigystės paschalas, skelbiantis gyvybę ir prisikėlimą.

Asmens prisirišimas prie kultūrinių jo religijos aspektų, ypač tai religijai išskirtinių ritualų ir doktrinų, koreliuoja su tikimybe, kad šis asmuo liks to tikėjimo išpažinėju.

Nukrypstantys nuo Bažnyčios mokymo būdavo įspėjami ir baudžiami. Šiandien jie gyvena pačiame Bažnyčios centre.

Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama.

Vatikano II Susirinkimas traktuojamas ne kaip visos gyvosios Bažnyčios Tradicijos dalis, bet kaip Tradicijos pabaiga, nauja pradžia nuo nulio. Tiesa ta, kad būtent šis Susirinkimas neapibrėžė jokios dogmos ir sąmoningai pasirinko likti kukliame lygyje, kaip tik pastoracinis Susirinkimas; ir vis dėlto daugelis jį traktuoja taip, tarsi jis būtų tapęs savotiška „superdogma“, naikinančia visų kitų svarbą.