Šiandien, vadovaujami šv. Bernardo Klerviečio, giliau pažvelgsime į Giesmių giesmę.[1] Kaip matėme antradienį, ši knyga turėjo didelę įtaką viduramžių dvasingumui. Ar tai stebina? Viena vertus, taip, nes iš pirmo žvilgsnio tai galbūt mažiausiai dvasinga viso Šv. Rašto knyga – meili, jausminga poema, kurioje niekada neminimas Dievas. Kita vertus – ne, nes krikščioniškojo dvasingumo esmė yra meilė, o Giesmių giesmės esmė taip pat yra meilė. Taip mokė šv. Bernardas:
Šioje vedybų giesmėje reikia atsižvelgti ne į pačius žodžius, o į šventą meilę, slypinčią už jų. Meilė čia kalba visur; jei kas nori suprasti tai, ką čia skaito, tegul myli! Nes tas, kuris nemyli, šios Giesmės klausysis ir skaitys veltui; šalta širdis negali suvokti jos degančios iškalbos.
Giesmių giesmė veda mus, kaip niekas kitas dieviškai įkvėptoje literatūroje, meilės keliu, ir tuo pačiu metu ji yra iškalbos lobis, kurį mes vis geriau suprantame, mokydamiesi mylėti vis tikriau.
Standartinis Giesmių giesmės paaiškinimas yra toks, kad ji alegoriškai kalba apie Kristaus ir Bažnyčios ryšį. Mano protas, kurį lengvai išvargina neaiškios ar pernelyg išpuoselėtos abstrakcijos, nežino, ką su tuo daryti. Negaliu to įsivaizduoti, negaliu pajusti, negaliu susieti su savimi. Man reikia kažko daugiau, ir Bernardas tai suteikia:
Jūs turite pasirūpinti tyromis ausimis, kad galėtumėte klausytis šio Meilės pokalbio... Ir, kai galvojate apie jame minimus Įsimylėjėlius, turite suprasti, kad tai ne vyras ir moteris, o Žodis ir Siela. Ir jei vietoj Žodžio ir Sielos sakau „Kristus ir Bažnyčia“, skirtumas yra tik toks: Bažnyčia reiškia daugelio sielų vienybę – arba, tiksliau, sutarimą.
Žodis ir siela – mano siela ir tavo siela. Šio „meilės pokalbio“ žodžiais aš priartėju prie Žodžio, per kurį buvo sukurta viskas, per kurį buvo sukurta pati kalba ir suteikta jėga judinti žmogaus sielą ir keisti žmogaus gyvenimą. Jis, dieviškasis Žodis, yra amžina dangaus giesmė, amžina tobulos meilės išraiška. Žemėje mes girdime Jo balsą ir sutinkame Jo meilę Giesmių giesmėje, kurios pavadinimas hebrajų kalboje reiškia „geriausia iš visų giesmių“.
Abraomas ir Sara
Beveik neįtikima, kad Biblijos knyga prasidėtų šiuo sakiniu: „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais!“ Tačiau tai yra pirmieji Giesmių giesmės žodžiai, ir šv. Bernardas turi daug ką apie juos pasakyti:
Kas sako šiuos žodžius? Tai Nuotaka. O kas ji yra? Dievo trokštanti siela... Vergas bijo savo šeimininko, samdinys laukia užmokesčio, mokinys kreipia dėmesį į savo mokytoją, sūnus gerbia savo tėvą. Bet ta, kuri prašo bučinio, myli. Meilė yra didžiausia iš visų mūsų prigimtinių dovanų, ypač kai ji grąžinama Dievui, kuris yra jos šaltinis.
Nuo pat pirmojo Šventojo Rašto teksto momento šv. Bernardas tvirtina, jog jei norite, kad Dievas būtų jūsų gyvenimo centras, jei siekiate ne tik Jam tarnauti, Jį pažinti ir gerbti, bet ir mylėti, tuomet Giesmių giesmė yra apie jus – ir apie šventuosius, kurių pėdomis sekate:
[Jos meilė] yra deganti, trokštanti, nes ji yra taip į ją įsitraukusi, kad pamiršta Jo, su kuriuo kalba, didybę. Ką? „Žemė drebės nuo Jo žvilgsnio“, o ji prašo bučinio! Ar ji apdujusi? Taip, iš tiesų ji tokia ir yra.
Pirmojo posmo pabaiga yra ne mažiau įspūdinga nei jo pradžia: „...savo lūpų bučiniais, nes tavo krūtys yra geresnės už vyną.“[2] Tai yra įdomus ir visiškai viduramžiškas mąstymas, kuris gali rasti beveik pažodinę šio posmo reikšmę ir tada paversti ją apmąstymu apie... ką gi, – maldą:
Tas šventas bučinys turi tokią kūrybinę galią, kad ji, jį gavusi, pastoja, o jos krūtys prisipildo pieno. Tie, kuriems dažnai sunku melstis, puikiai supranta, ką aš noriu pasakyti. Mes einame prie altoriaus ir pradedame maldą su išdžiūvusiomis ir šaltomis širdimis, bet jei ištvermingai ją tęsiame, staiga malonė plūsteli kaip potvynis ir praturtina visą mūsų būtį.
Izaokas ir Rebeka
Toliau panagrinėkime Bernardo įžvalgas apie 1 skyriaus 4 eilutę: „Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukros!“ Šie žodžiai pasirodo gerai žinomame liturginiame tekste „Nigra sum sed formosa“ ir yra įgiję Marijos reikšmę. Tačiau Bernardas pradeda nuo praktinių svarstymų, kurie skamba gana šiuolaikiškai:
Negalima manyti, kad „juodbruvė, bet graži“ yra prieštaravimas, nes daikto forma ar esmė gali būti graži, net jei jo spalva, kuri yra tik savybė, yra juoda. O kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, akių ir plaukų, juodumas pats savaime anaiptol nėra netinkamas.
Vėliau, daugiau dėmesio skirdamas kultūriniam ir simboliniam juodumo aspektui, jis sieja eilutės vaizdinę kalbą su Kristaus kančia:
Iš tiesų juodas buvo Tas, kuris „neturėjo nei formos, nei grožio“, kuris buvo „kirminas, o ne žmogus, – vienų išjuoktas, kitų paniekintas“, kuris netgi buvo padarytas nuodėme dėl mūsų. Bet paklauskite apaštalų, kokį jie matė Jį ant kalno, arba paklauskite angelų, koks yra Tas, kurį jie trokšta matyti, ir jie jums pasakys, kad Jis yra gražus. Taigi Jis yra gražus pats savaime, o juodas tik dėl tavęs.
Ši alegorija yra įspūdinga ir yra puikus pavyzdys to, kaip viduramžių egzegezė gali suteikti naują gylį ir emocinį sąskambį skaitant Šventąjį Raštą. Šv. Bernardas sako, kad Giesmių giesmės mylėtojai yra Kristus ir krikščioniška siela. Bet kokia yra šios meilės prigimtis?
Ir kaip mums rasti Kristų tekste, kuris, atrodo, nieko apie Jį nepasako? Meilė, visų pirma, yra Kryžiaus meilė, tai yra, atjauta ir savęs aukojimas, o ne paprastas potraukis, ir mes randame Kristų, maldingai eidami per poetinės kalbos užuolaidas, kol pasiekiame paslapties šerdį: Mylimasis, kuris, nors ir juodas nuo mūsų nuodėmių purvo, yra visada ir visiškai gražus.
Ruta ir Boazas
Kokį mažą ir skurdų pavyzdį aš jums pateikiau, nors ir daug ilgesnis straipsnis vis tiek būtų drastiškas Bernardo egzegezės sutrumpinimas. Kaip vienas žmogus, neturėdamas interneto ir netgi didelės bibliotekos, galėjo subrandinti tokią gausybę šventų, įžvalgių minčių? Manau, kad atsakymas į šį klausimą yra savaime suprantamas, nes nepaprastas jo proto vaisingumas buvo susijęs ne su knygų skaitymu ir tikrai ne su katastrofišku informacijos srautu, kurį atveria Google paieška, bet su gyvenimu, kupinu prisiminimų, maldos, vidinio tyrumo ir aistringos meilės viskam, kas ateina iš Dievo rankų ir širdies.
Pirmasis Giesmių giesmės skyrius baigiamas dviem įspūdingais posmais:
„Ak, kokia tu graži, mano mylimoji, ak, kokia graži esi, tavo akys kaip balandžių! Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis – iš tikrųjų gražus! Mūsų guolis žydi.“ Bernardo apmąstymai, kurie pereina nuo įsimylėjėlių intymumo prie dorybingos sielos grožio ir švenčiausiosios Mergelės tobulumo, yra maža oazė šiuolaikinės netikros meilės išsiblaškymų kupinoje dykumoje:
Koks nuostabus yra šis epizodas!… Jų šventoji meilė, kilusi iš vieno šaltinio, yra abipusė ir išreiškiama žodžiais ir žvilgsniais, kupinais didžiausio saldumo. Galiausiai jis vadina ją savo meile ir du kartus sako jai, kad ji yra graži. Ji jam sako tą patį.
Karalius troško palaimintosios Marijos grožio, nes ji išsaugojo savo tyrumą, tačiau nestokojo nuolankumo. Kiekviena siela, kuri, kaip ir ji, sujungia paprastumo ir nekaltumo grožį su nuolankumu, išgirs Jaunikį sakant: „Ak, kokia tu graži, mano mylimoji, ak, kokia graži esi!“ Viešpatie Jėzau! Jei tik galėčiau išgirsti Tave bent kartą sakant: „Ak, kokia tu graži!“… Bet kas, jei net ir dėl to kyla abejonių? Aš žinau, ką darysiu. Aš, kuris esu tik Tavo tarnas, garbinsiu tą, kurią Tu vadini savo meile; aš... su nuostaba žiūrėsiu į jos tobulą grožį; džiaugsiuosi girdėdamas Jaunikio balsą, kuris ja žavisi.... Jie yra kartu, jie kalbasi tarpusavyje. Stovėkime šalia ir klausykimės; ir neleiskime, kad pasaulietiniai rūpesčiai ar kūniškos pagundos atitrauktų mus nuo to švento pokalbio.
Juozapas ir Marija
[1] Naudosiu sutrumpintą jo pamokslų versiją anglų kalba, kurią minėjau ankstesniame įraše: „On the Song of Songs“ (Apie Giesmių giesmę), išverstą ir redaguotą anoniminio religinio asmens iš Šv. Mergelės Marijos bendruomenės, išleistą 1952 m.
[2] Biblija.lt vertimas šiek tiek kitoks. Čia ir toliau vertimai ir numeravimas pagal Vulgatą.
