„Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 3)

Šis straipsnis skirtas apginti Šv. Pijaus X kunigų brolijos poziciją po 2026 m. liepos 1 d. jos įvykdytų vyskupų šventimų, kuriems popiežius nedavė leidimo ir po kurių Tikėjimo mokymo dikasterija pranešė apie automatines ekskomunikas. Tikiuosi, kad tai, kas žemiau išdėstyta, bus naudinga ne tik norintiems daugiau sužinoti apie pastaruosius įvykius, bet ir pačios Brolijos tikintiesiems, kuriuos gali gąsdinti labai kategoriškai viešai skelbiami ekskomunikų visiems ir kiekvienam nuosprendžiai, tuo labiau, kad Lietuvos žiniasklaidos portalų, netgi vadinančių save katalikiškais, ši tema iš esmės nelabai domina.

Kalbant apie sudėtingus ir dar teisinius dalykus nereikia spręsti skubotai. Todėl pasiruoškite ilgam straipsniui su šaltiniais. Juk gali būti, kad nuo to priklauso mūsų amžinasis likimas.

Teisumo troškimas ir rūstumas dažnai greta, todėl prisiminkime pamokymą „Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės.“ (Jok 1, 19-20) ir nepamirškime artimo meilės – šią liepos 6 d. švenčiame šv. Marijos Goreti šventę, kuri buvo mirtinai užkapota jos geidusio vaikino, tačiau savo mirties patale jam atleido, o teismo salėje jam atleido ir jos motina.

Dar kartą apie tai, kas mes esame

Niekada neslėpėme, kad visi šios svetainės redaktoriai ir pagalbininkai yra Šv. Pijaus X kunigų brolijos tikintieji ir lankosi Brolijos Mišiose. Kiekvieną sekmadienį savo Facebook paskyroje kviečiame būtent į tradicines Mišias, kurios vyksta vos keliose Lietuvos bažnyčiose ar koplyčiose – Šv. Onos bažnyčioje Vilniuje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje Kaune ir trijose Brolijos koplyčiose Vilniuje, Kaune bei Šiauliuose. Brolija turi savo svetainę fsspx.lt, o katalikutradicija.lt svetainė yra sukurta ne tam, kad klastingai įviliotume tikinčiuosius į Broliją, bet tam, kad nereikėtų kiekvieną kartą derinti savo skelbiamo turinio su Brolijos kunigais, kurie dirba labai intensyvų apaštalavimo darbą ir neturėtų laiko jį peržiūrėti ir patvirtinti – tokiu būdu Brolija neatsako už galimus mūsų supratimo, pasisakymų ar vertimų netikslumus.

Vienu dalyku mes tvirtai tikime – kad perduotos tikėjimo tiesos yra nekintamos. Taip mus jau V a. mokė šv. Vincentas Lerinietis ir ištisus amžius tuo tikėti Bažnyčiai nebuvo jokių keblumų:

Aš dažnai su dideliu uolumu ir įtempęs dėmesį klausinėdavau daugelį šventumu bei mokytumu pasižymėjusių vyrų, kokiu būdu galėčiau tikru ir lyg visiems bendru bei taisyklingu keliu atskirti katalikų tikėjimo tiesą nuo eretiško iškrypimo klaidos. Visuomet ir beveik iš visų gaudavau atsakymą, kad jei aš ar kas kitas norėtų pastebėti iškylančių eretikų apgaules ir išvengti kilpų bei sveikas ir nepaliestas pasilikti sveikame tikėjime, turi, Viešpačiui padedant, stiprinti savo tikėjimą dviem būdais: pirma – dieviško įstatymo autoritetu, po to – Katalikų Bažnyčios tradicija.
[...]
Taigi ką darys katalikas krikščionis, jei kokia nors Bažnyčios dalelė atsiskirs nuo visuotinio tikėjimo bendrystės? Ką gi kitą, jei ne suteiks pirmenybę viso kūno sveikumui prieš užkrėstą ir supuvusį narį? O kas, jei koks naujoviškas užkratas mėgintų sutepti ne vien tik dalelę, bet kartu ir visą Bažnyčią? Tada jis rūpinsis laikytis senovės, kurios visai nebegali suvedžioti jokia naujovės klasta. O jei pačioje senovėje užtiktų dviejų trijų žmonių ar vieno miesto ar net kokios nors provincijos klaidą? Tada, žinoma, rūpinsis teikti pirmenybę visuotinai nuo seno skelbtiems visuotinės Bažnyčios dekretams, jei tokie yra, o ne nedaugelio lengvabūdiškumui ar nežinojimui. O jei iškiltų kas nors, apie ką tokie dekretai nerandami? Tada jis pasistengs apsvarstyti ir paklausti tarpusavyje palygintus protėvių posakius, tačiau tik tų, kurie nors ir skirtingais laikais ir skirtingose vietose, bet likdami vienos Katalikų Bažnyčios bendrystėje ir tikėjime, tapo tikėtinais mokytojais. Jei jis pažino, kad ko nors laikėsi ne vienas ar du, bet visi kartu vienodai sutardami, apie tai atvirai, dažnai ir ištvermingai rašė bei mokė, tada tegul supranta, kad tuo reikia be jokių dvejonių tikėti. (paryškinta mano)

FSSPX įvykių laiko juosta

Trumpai prisiminkime įvykius, atvedusius iki šių dienų šventimų.

• 1962-1965 m. vyksta Vatikano II Susirinkimas, kurį kardinolas Suenensas apibendrino taip: „Vatikano II Susirinkimas yra Prancūzų revoliucija Bažnyčioje“.
• 1969 m. įvykdyta liturginė reforma, kurios pagrindinis autorius buvo masonams slapta priklausęs arkivysk. Annibale Bugnini. Ši reforma suprotestantino Mišias, beveik panaikindama aukojimo sampratą. Ne šiaip sau šiandien šv. Mišių auka dažnai vadinama neutraliais terminais „Eucharistijos šventimas“ ar „Žodžio liturgija“.
• 1970.11.01 m. arkivyskupas Lefebvre'as, ieškodamas kelio išlaikyti nepažeistą katalikų tikėjimo Tradiciją įkuria Šv. Pijaus X kunigų broliją, kurios pagrindinis tikslas – ugdyti Tradicijai ir šv. Mišioms ištikimus kunigus.
• 1988 m. nujausdamas artėjančią mirtį kreipiasi į popiežių Joną Paulių II prašydamas leisti įšventinti 4 vyskupus. Negavęs popiežiaus sutikimo, juos vis dėlto įšventina 1988.06.30.
• 1988 m. liepos 1 d. Vyskupų kongregacijos prefekto kard. Bernardino Gantino dekretu ir liepos 2 d. popiežiaus Jono Pauliaus II Motu proprio „Ecclesia Dei adflicta“ mons. Lefebvre'as ir keturi konsekruoti vyskupai paskelbiami patekę į schizmą ir užsitraukę latae sententiae ekskomuniką (t.y. bausmę, įsigaliojančią automatiškai po nusikaltimo). Kunigai ir tikintieji, formaliai (gerai suprasdami, laisvai ir išoriniais veiksmais) sutikę su M. Lefebvre‘o schizma, ipso facto (iškart po veiksmo, be specialaus nutarimo) užsitraukia ekskomunikos bausmę.
• 1991.03.25 miršta arkivyskupas Lefebvre'as.
• 2009.01.21 (praėjus 21 metams po vyskupų konsekravimo) Vatikanas (pop. Benediktas XVI) panaikina Brolijos vyskupų ekskomuniką. Tačiau formaliai Brolija išlieka schizmoje.
• 2012.10.04 vyskupas Williamsonas pašalinamas iš Brolijos.
• 2024.10.08 miršta vysk. Bernardas Tissier de Mallerais ir Brolija lieka su 2 vyskupais.
• 2025 m. Brolija kreipiasi su prašymu į popiežių leisti konsekruoti naujus vyskupus. Negavę atsakymo 2026.02.02 paskelbia apie naujų vyskupų šventimus.
• 2026.02.12 Brolijos vyresnysis Davide Pagliarani Tikėjimo mokymo dikasterijos prefekto kardinolo Víctoro Manuelio Fernándezo kvietimu lankosi Romoje. Roma siūlo dialogą, kurios būtina sąlyga – atsisakyti vyskupų įšventinimo.
• 2026.02.20 Brolija atsako Romai. Atsakyme D. Pagliarani sako:
  „Abu iš anksto žinome, kad negalime sutarti doktrinos klausimais, ypač dėl pagrindinės orientacijos, kurią Bažnyčia pasirinko po Vatikano II Susirinkimo. Šį nesutarimą, bent jau Brolijos atžvilgiu, lemia ne paprastas nuomonių skirtumas, bet tikras sąžinės konfliktas, kylantis dėl to, kas jai atrodo kaip atitrūkimas nuo Bažnyčios Tradicijos. Deja, ši sudėtinga padėtis tapo dar sunkiau išsprendžiama dėl doktrininių ir sielovadinių pokyčių, įvykusių pastarųjų pontifikatų metu.
  Todėl nematau, kaip šis dialogo procesas galėtų padėti bendrai nuspręsti, kas yra tie „minimalūs reikalavimai visiškai bendrystei su Katalikų Bažnyčia“, nes, kaip jūs pats atvirai priminėte, Vatikano II Susirinkimo tekstai negali būti taisomi, o liturginės reformos teisėtumas – ginčijamas.“
• 2026.06.24 Brolija paskelbia 154 punktų Tikėjimo Išpažinimą, kuriame įvardija 2000 metų Bažnyčios mokytas tiesas ir šiuolaikines klaidas. Iš sąrašo aišku, kad daugumos popiežių, įskaitant pop. Pranciškų ir pop. Leoną, valdžiusių Bažnyčią po Vatikano II Susirinkimo, mokymas ir veiksmai vienu ar kitu klausimu nukrypdavo ir nukrypsta nuo Bažnyčios mokymo.
• 2026.06.28 paskutinę dieną prieš šventimus pop. Leonas kreipiasi į Brolija prašydamas nevykdyti šventimų, Brolija atsako, kad tai vis dėlto darys ir prašo popiežiaus nesiimti drastiškų priemonių.
• 2026.07.01 Brangiausiojo Kraujo šventėje FSSPX konsekruoja 4 naujus vyskupus, o Roma kitą dieną paskelbia apie patekimą į schizmą (nors ji Brolijai nebuvo atšaukta) ir automatinę ekskomuniką. Netrukus savo tikintiesiems šią naujieną praneša ir atitinkamų šalių vyskupų konferencijos. Tikėjimo mokymo dikasterijos dekretas ir Tikėjimo mokymo dikasterijos aiškinamoji nota lietuviškai.
  Kaip pamatysime žemiau, ne vienas kanonistas dekretą ir aiškinamąją notą pavadino „kanonine makalyne“.

Visą Šv. Pijaus X kunigų brolijos istoriją nuo jos įsteigimo iki šių dienų galite skaityti čia.

1988 ir 2026 m. paralelės

Brolijos situacija 1988 m. ir 2026 m. yra identiška. Visi argumentai, kurie buvo naudojami tada – tiek kaltinamieji, tiek apologetiniai – kartojami ir dabar. Per 38 metus nuo praėjusių šventimų įvyko tiek daug, kad visko ir nesuminėsi, bet dabar pažiūrėkime, kaip brolija, kaltinama schizma ir nepaklusnumu, elgėsi praktiškai visu savo gyvavimo laikotarpiu.

Taigi, mirus arkivyskupui Lefebvre'ui Brolija 38 metus kantriai laukė santykių normalizavimo su Vatikanu ir nesiėmė jokių naujų vyskupų įšventinimų. 38 metai yra nemenkas krūvis vyskupams, kurių nuo 2012 m. liko tik 3. Galima būtų pagrįstai klausti, ar tikrai Brolijoje yra schizmatinė dvasia, nes pvz. sedevakantistai, iš viso nepripažįstantys nė vieno po Vatikano II Susirinkimo įšventinto popiežiaus, laikydami juos dėl erezijos patyrusiais latae sententiae ekskomunikas, įsišventina sau tiek vyskupų, kiek pageidauja.

Kad Brolijos paskelbimas schizmatine nebuvo vienareikšmis paaiškėjo visai netrukus.

Žurnalistas Michael'o Matt'as pasakoje apie Havajų 6-o bylą, kai Brolijos vyskupui R. Williamsonui suteikus Sutvirtinimo sakramentą 5-ių Havajų tikinčiųjų vaikams, 1991 m. sausį jie buvo vietinio vyskupo ekskomunikuoti, pareiškiant, kad ekskomuniką užsitraukė ipso facto priimdami sakramentą iš Brolijos. Tikintieji padavė apeliacijas Vatikanui ir laimėjo. Sprendimas, kurį priėmė tuometinis kard. J. Ratzingeris, būsimasis popiežius Benediktas XVI, šių tikinčiųjų ekskomunikų atveju buvo toks:

Iš bylos nagrinėjimo, atlikto remiantis Bažnyčios teise, nepaaiškėjo, kad minėtame dekrete nurodyti faktai būtų formalūs schizmatiniai veiksmai griežtąja prasme, nes jie nesudaro schizmos nusikaltimo; todėl Kongregacija mano, kad 1991 m. gegužės 1 d. dekretas neturi pagrindo ir todėl yra negaliojantis.“

Šią informaciją patvirtina ir pati Brolija bei pateikia daugiau šios istorijos detalių.

Paminėtinas ir kitas plačiai žinomas faktas – žinomas Niujorko arkivyskupijos kanonistas Gregg Murray 1995 m. aukščiausiu pažymiu apsigynė kanonų teisės daktaro disertaciją, kuria įrodė, kad Brolija, įšventindama vyskupus, netapo nei schizmatine, nei užsitraukė automatines ekskomunikas. Tiesa, kaip atkreipia dėmesį pati Brolija savo puslapyje Apie mus, 1996 m. Gregg Murray dėl spaudimo dalį savo tezių atsiėmė.

Priešingų šalių pozicijos

1. Šv. Pijaus X Brolija tiek 1988 m., tiek 2026 m. kaltinimus schizma ir automatines ekskomunikas laiko neteisingomis ir negaliojančiomis, todėl – ir faktiškai neįvykusiomis. Brolija tai dėsto ne kaip nuomonę, bet apeliuodama į Kanonų teisės kodeksą.

Esminis Brolijos argumentas abiem atvejais yra tas, kad ji mano, ir mano pagrįstai, jog Bažnyčia yra krizėje ir būtinybės būklėje, o joje ji yra todėl, kad visur vyrauja doktrininė sumaištis ir paprasti tikintieji katalikai nebegali būti tikri, kad jie yra mokomi to paties tikro katalikiško tikėjimo, kurį Bažnyčios Tradicija saugojo beveik 2000 metų. Kadangi neturėdamas tikro tikėjimo katalikas negali išganyti savo sielos, būtina imtis priemonių, kad ir toliau būtų galima perduoti nepakeistą tikėjimą paprastiems tikintiesiems.

„Tradidi quod et accepi“ – „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs“ (1 Kor 15, 3) skelbia užrašas ant arkivysk. Lefebvre'o kapo.

Todėl Brolijos pasirinktas kelias yra labai kuklus – neturėdama galios ką nors pakeisti ir įtakoti (prisiminkime, kad Brolijos veiklą pradėjo vienas arkivyskupas), nekaltindama popiežiaus (-ių) erezijų propagavimu (laikydamasi pozicijos Prima sedes a nemine iudicatur – Pirmojo sosto niekas negali teisti), ji reiškia abejonę ir kukliai prašo leisti vykdyti vienintelį darbą – kunigų ugdymą Bažnyčios Tradicijoje ir tradicinių Mišių laikymą.

Brolija savo poziciją remia šiais Kanonų teisės punktais (vertimas iš anglų kalbos):

Kan. 1323 – Niekas nėra baudžiamas, jei, pažeisdamas įstatymą ar įsakymą:
[...]
4° veikė verčiamas rimtos baimės, net jei ji buvo tik santykinė, arba iš būtinybės ar dėl rimtų nepatogumų, išskyrus atvejus, kai veiksmas yra iš esmės blogas arba gali pakenkti sieloms;

5° veikė, laikydamasis deramo saiko, teisėtos savigynos ar kito asmens gynybos nuo neteisėto užpuoliko sąlygomis;
[...]
7° be asmeninės kaltės manė, kad egzistavo kuri nors iš aplinkybių, paminėtų 4 arba 5  punktuose.

Kan. 1324 – § 1. Pažeidimo kaltininkas nėra atleidžiamas nuo bausmės, tačiau įstatyme ar įsakyme numatyta bausmė turi būti sumažinta arba pakeista atgaila, jeigu pažeidimą padarė:
[...]
8° tas, kuris klaidingai, bet dėl savo kaltės manė, kad egzistuoja kuri nors iš aplinkybių, paminėtų kan. 1323.4 arba 5 punktuose;

Kanonų teisės komentaruose (žr. žemiau) teigiama, kad latae sententiae bausmė galioja tik tuo atveju, jei yra išpildomos atitinkamos sąlygos.Pvz., jei abortą pasidarys 14 metų nepilnametė, ipso facto (pačiu veiksmu užsitraukiama) automatinė ekskomunika jai nebus taikoma, nes kanonų teisė saisto tik asmenis nuo 16 metų. Atitinkamai galioja ir kiti kaltę naikinantys ar mažinantys punktai.

Todėl Brolija neprieštarauja, kad būtų vykdomas kanonis procesas jos kaltei nustatyti – tai yra, kaip ir bet kuriame baudžiamajame procese, jai turi būti suteikta teisė gintis. Nustačius, kad Brolija iš tiesų yra kalta, jai būtų suteikti du pasirinkimai – arba ji atsisako savo klaidų, arba popiežius asmeniškai jai paskelbia ekskomuniką.

Be to, Brolija savo poziciją gina ir tuo, kad vienkartinio nepaklusnumo akto negalima vadinti schizma – tokia nuostata, kai popiežiaus primatas atmetamas iš principo ir visiškai, kaip tai yra stačiatikių schizmos atveju.

2. Vatikanas tiek 1988 m., tiek 2026 m. laikėsi priešingos pozicijos – Brolija įvykdė schizmatinį aktą, pateko į schizmą, o jos vyskupai užsitraukė automatinę ekskomuniką. Todėl Benediktas XVI 2009 m. ekskomunikas vyskupams oficialiai panaikino. Tačiau schizma panaikinta nebuvo, todėl šiuo atveju 2026 m. pakartotinis apkaltinimas schizma buvo beprasmis, ir tai yra Vatikano pozicijos nenuoseklumas.

Kodėl Vatikanas tiek metų atsisako tikro kanoninio proceso pamatysime žemiau, iš Bažnyčios krizės aprašymo.

Ekskomunikos bausmės rimtumas

Ką reiškia ekskomunikos bausmė? Kokio ji rimtumo, kokios jos pasekmės?

Jei katalikas miršta būdamas ekskomunikuotas, iš esmės tai yra mirties nuosprendis jo sielai – niekas, kas nepriklauso Bažnyčios sielai, kaip moko 1953 m. prel. dr. Feliksas Bartkaus ir kan. dr. Pijaus Aleksos tradicinis katekizmas skyriuje „Be Bažnyčios nėra išganymo“, nenueis į dangų, bet atvirkščiai – eis į amžinąją pražūtį, t.y. į tikrą, fiziškai egzistuojantį pragarą.

Gal Šv. Pijaus X Brolijos vyskupai ir kunigai nežino kuo rizikuoja patys ir kur veda savo tikinčiuosius? Atvirkščiai. Ne tik žino, bet ir pakartojo savo Tikėjimo Išpažinime (kol kas tik angliškai), kurį 2026.06.24, savaitę prieš šventimus, adresavo Šv. Tėvui, (VII skyriaus 54-66 punktai).

Tačiau atrodo, kad konfliktą su šia tikėjimo tiesa turi ne FSSPX, bet aukščiausi Bažnyčios hierarchai.

Pvz. anglikonai turi tikėjimo išpažinimą, kuris daugeliu savo punktų priešingas katalikiškam, tačiau Šv. Tėvas su jais meldžiasi, Martynas Liuteris, vadinęs popiežių velniu ir antikristu, o šv. Mišias – šlykščiausiu dalyku pasaulyje, atmetęs Bažnyčios sakramentus ir savo vienuolinius įžadus, šiandien yra pagerbiamas kaip iškilus Reformacijos atstovas (pop. Pranciškus, arkivysk. G. Grušas ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis).

Ironizuojant būtų galima klausti, kada pagaliau galėsime melstis į šv. Liuterį, nors vienas privatus apreiškimas kanonizuotai vienuolei sako, kad jis yra visai kitoje vietoje.

Reakcija pasaulyje ir Lietuvoje

Oficialioji Bažnyčia – pvz. įvairių šalių vyskupų konferencijos ir atskiri vyskupai, kaip minėta, gana greitai paskelbė, kad FSSPX yra už įstatymo ribų – t.y. ekskomunikuoti visi vyskupai, kunigai ir netgi paprasti tikintieji, nors, kaip pamatysime iš kanonistų komentarų, tai yra labai netikslu.

Tradicionalistų ratuose, visai nepriklausančiuose Brolijai, FSSPX įšventinimai bent savaitę, kai kur ir ilgiau, yra pagrindinė diskusijų tema. Kai kuriuose portaluose, tokiuose, kaip onepeterfive.com ir rorate-caeli.blogspot.com pateikiama daug abi puses palaikančių nuomonių. Tai yra sąžininga, nes reikalas yra sudėtingas ir svarbus. Žinomas liturgistas Peter Kwasniewski taip pat laikosi tokios pačios pozicijos – pateikti abiejų šalių nuomones.

Lietuvoje bernardinai.lt ir laikmetis.lt apsiriboja lakoniškais abiejų šalių pozicijų pristatymais (pvz. Brolijos kunigui Edmundui Naujokaičiui buvo skirtos pora pastraipų), neskirdami dėmesio trečiųjų šalių, pvz. kitų kanonistų ar žinomesnių intelektualų komentarams. Taip pat galite palyginti bernardinų straipsnyje pateikiamo kanonisto ir žemiau pateikiamų kanonistų nuomones (pvz. teiginys, kad „2026 m. liepos 1-osios Šv. Pijaus X kunigų brolijos laiminamos santuokos, teikiamas Atgailos ir susitaikinimo sakramentas yra negaliojantys.“ yra neteisingas, nes teisė teikti šiuos sakramentus suteikta pop. Pranciškaus ir šį leidimą gali atšaukti tik popiežius).

Gal labiau išsiskiria ilgesnis bernardinuose paskelbtas dr. Povilo Aleksandravičiaus, žinomo liberalaus intelektualo, kurio progresyvias pažiūras yra komentavęs a.a. dr. Darius Alekna, interviu. Jame jis teigia:

„1988 metais Šv. Pijaus X kunigų brolijoje buvo daug įtampos. Buvo klausiama: ar elgiamės teisingai, ar tikrai verta imtis tokio radikalaus ir skaldančio veiksmo? Pats monsinjoras Lefebvre’as, tuo metu jau būdamas labai senas, taip pat jautė nerimą ir stiprią nuoskaudą. Šiandien viso to nebematau. Dabar tai daroma taip, tarsi Katalikų Bažnyčios kanonai visiškai nerūpėtų ir schizminis aktas nieko nereikštų.“ 

Iš tiesų, panašų pastebėjimą darė ir kiti apžvalgininkai, kuriame priminė ypatingą monsinjoro pasitikėjimą Dievo apvaizda ir požiūrį, kad jei jis klysta ir Brolija yra ne iš Dievo, ji žlugs. Dabar, matant ilgamečio darbo vaisius ir dar pagilėjusią Bažnyčios krizę, akivaizdžiai manifestuojančią ne tik teologinėse klaidose, kurių paprastas tinkintysis galėtų ir nepastebėti, bet ir akivaizdžiuose iš pašlijusios doktrinos ir drausmės matomuose papiktinimuose.

Jo teiginys, kad „[Brolija] mano, kad popiežių Pijaus IX ir Pijaus X laikais suformuluota doktrina yra Bažnyčios mokymo viršūnė ir kad tokia Bažnyčia buvo nuo pat Jėzaus Kristaus laikų.“ yra toks nepagrįstas, kad tenka rimtai suabejoti, ar pastarasis iš viso yra susipažinęs su ikisusirinkiminio Bažnyčios magisteriumo mokymu. Jei ir susipažino, tai, matyt, šis mokymas nerado jokio atgarsio jo širdyje.

Brolijos lyginimas su amišais kelia juoką, nes vietoje to, kad užsidarytų uždarose bendruomenėse Brolija misionieriauja visame pasaulyje, bet paminėjimo nusipelno viena jo mintis, kuri visų pirma yra netiesa (nenoriu sakyti, kad tai melas ir šmeižtas, tegul bus švelnesnis variantas). Taigi jis priskiria Brolijai visų protestantų (ypač kalvinistų) ir Jehovos liudytojų klaidą:

Kitaip tariant, brolijos nariai yra atitrūkę nuo tikrovės ir gyvena iliuzijomis. Jų bendruomenėje vyrauja maždaug tokia nuostata: tiek, kiek mūsų yra, tiek žmonių ir bus išganyta. Jų yra apie 600 tūkstančių, vadinasi, maždaug 600 tūkstančių ir bus išganyta, o visas kitas pasaulis bus pasmerktas. Toks fanatizmas atrodo labai keistai ir krypsta į sektantizmą.

Net nežinau, iš kur jis tai ištraukė, bet FSSPX kun. Edmundas Naujokaitis ne kartą yra pakartojęs mintį, kad būti tradiciniu kataliku nėra joks išskirtinumas ar lengvata ir kiekvienas turi „su baime ir drebėjimu“ darbuotis dėl savo išganymo. Nors esame susirūpinę tragiška padėtimi Bažnyčioje, tačiau niekada nesu girdėjęs panašios nuomonės ir iš kitų mūsų kunigų ar tikinčiųjų. Taip pat būtų įdomu sužinoti, kuo jis grindžia savo teiginį „Leonas XIV atvertė naują puslapį. Jis ėmėsi atviro dialogo su šia brolija.“ – nebent jis laiko, kad naujo puslapio atvertimas yra paskutinę dieną prieš vyskupų šventimus atsiųstas raginimas to nedaryti.

Na, o paprastų tikinčiųjų (iš abiejų pusių) reakcija, ypač internete, yra gana audringa. Visų pirma, dauguma jų komentuoja neįsigilinę, mažai argumentuodami, manydami, kad situacija yra paprasta ir aiški, kaip 2 x 2, nepaisant to, kurią pusę jie palaiko. Bet teisėje niekada viskas nėra taip paprasta – nei pasaulietinėje, nei bažnytinėje – kitaip nereikėtų advokatų, užtektų vien teisėjų.

Yra tikrai negražių perspaudimų – pvz. pasitelkus DI buvo sugeneruotas filmukas, kuriame pavaizduotas „oficialiajai“ Bažnyčiai priklausančių kunigų pasiruošimas kovai su FSSPX kunigais, rodant, kaip pirmieji mokosi boksuotis, tatuiruojasi, rūko ar sėdi klausykloje su ausinukais. Nežinau, kas jį sukūrė, bet tai tikrai nėra katalikiška dvasia, kurią savo tikintiesiems stengiasi perduoti Brolija. Antra, ji prieštarauja realybei, nes pagal užsienyje daromas apklausas atrodo, kad dauguma jaunų kunigų linksta į konservatyviąją pusę ir grįžimą prie Bažnyčios Tradicijos gal ir ne tokiu kovingu, kaip FSSPX, būdu.

Kanonų teisės taikymo komentarai

Yra parašytos ar įrašytos net kelios kanonų teisės žinovų 2026 ekskomunikos dekreto ir ją lydinčios aiškinamosios notos analizės. Jas galite perskaityti infovaticana.com (pirmas pasirodęs anoniminis komentaras), rorate-caeli.blogspot.com (Shaftesbury kanonistas), substack.com (Kennedy Hall, pasaulietis, susijęs su Brolija) arba peržiūrėti Gregg Murray komentarą Raymund Arroyo kanale bei Catholic Esquire (pasaulietis) kanale.

Pateikiame savo vertinimą pasirašiusio Shaftesbury kanonisto išvadas jo komentaro pabaigoje:

Išpažinties įgaliojimai buvo suteikti popiežiaus Pranciškaus aktu Misericordia et Misera, 12 § (2016 m.); įgaliojimai sudaryti santuoką buvo patvirtinti 2017 m. laišku Ecclesia Dei. Ši aiškinamoji nota nei vieno, nei kito konkrečiai nepanaikina. Pagal Kan. 21, ankstesnio įstatymo panaikinimas niekada nelaikomas savaime suprantamu dalyku. Dikasterija negali panaikinti popiežiaus akto be specialaus popiežiaus leidimo, o toks leidimas nėra paminėtas. Net ir ateityje įvykus panaikinimui, Kan. 144 numato jurisdikciją bendros klaidos arba teigiamos ir tikėtinos abejonės atvejais. Atsižvelgiant į dešimtmečius trukusius prieštaringus autoritetingų kurijos šaltinių pareiškimus apie Brolijos teisinį statusą, tiek teigiamos abejonės, tiek bendros klaidos argumentacija yra įmanoma ir kunigams, ir tikintiesiems, veikiantiems sąžiningai.

Išvada
2026 m. liepos 2 d. dekretas padarė vieną dalyką: jame buvo nurodyti šeši vyskupai, kuriems buvo skirta latae sententiae ekskomunika, laikantis Bažnyčios praktikos nuo 1988 m. Jame nebuvo paskelbta jokio kunigo ekskomunika, o pastaba, kuri tariamai išplečia tą pasmerkimą, nėra teisiškai galiojantis dokumentas. Trys popiežiai nuosekliai laikė Brolijos kunigus kanoniškai nereguliariais, bet neekskomunikuotais; neįpareigojanti aiškinamoji nota šios padėties nekeičia.
Tikintieji, lankantys SSPX Mišias ir siekiantys gauti Brolijos sakramentus, nebuvo ekskomunikuoti. Minėtiems vyskupams skirta bausmė, net jei ji ir galioja, nebuvo paskelbta kunigams; nepaskelbta bausmė netrukdo tikintiesiems dėl pagrįstos priežasties siekti sakramentų pagal kan. 1335 §2; o anksčiau popiežiaus aktu suteiktos išpažinties ir santuokos sakramentų teikimo teisės lieka galioti. Nė viena liepos 2 d. dokumentų nuostata nekeičia tikinčiųjų praktinės kanoninės padėties. (paryškinta originale)

Kitos žinomų asmenų nuomonės

Michael Hichborn iš Lepanto instituto, kurio ne vieną straipsnį esame spausdinę ir kuris griežtai kritikuoja JAV Katalikų šalpos organizaciją kaip prisidedančią prie įvairiausių marksistinių projektų, kuriuose propaguojama kontracepcija, abortai ir LGBT ideologija bei yra už visišką jos panaikinimą, išreiškė nuomonę, kad Brolijos vyskupams latae sententiae bausmė yra objektyvi, bet tuo pačiu pažymėjo, kad Brolijai priklauso tik 500-600 tūkst. narių, tuo tarpu tiek popiežius Pranciškus, tiek popiežius Leonas XIV remia marksistinius pasaulinius Liaudies judėjimus, kuriems priklauso apie 202 mln. žmonių visame pasaulyje. Taip pat jis pastebėjo, kad:

Elgesys su SSPX nariais, palyginti su praėjusį spalį vykusio WMPM renginio dalyviais labai glumina, ypač turint omenyje, kad 1949 m. popiežius Pijus XII leidinyje Acta Apostolicae Sedis (oficialus Bažnyčios mokymo tekstų rinkinys) paskelbė dekretą, kuriame nurodoma, kad tie, „kurie išpažįsta, gina ir skleidžia materialistinę ir antikrikščionišką komunistų doktriną“, yra ekskomunikuojami „ipso facto kaip apostatai“. Nors kai kurie gali tvirtinti, kad šis ekskomunikos dekretas nebegalioja, nes 1983 m. Kanonų teisės kodekse jo nėra (o jis panaikino visus anksčiau galiojusius įstatymus, kurie jame nėra paminėti), tačiau galima pateikti tvirtą argumentą, kad jis vis dar galioja, nes tai buvo įvardyta kaip apostazė – o tai yra nurodyta kaip nusikaltimas, už kurį skiriama latae sententiae ekskomunika.

Kitas mūsų skelbiamas žinomas istorikas Roberto de Mattei laiko, kad FSSPX pasielgė netinkamai ir užsitraukė ekskomuniką, apeliuodamas į tai, kad IV a. arijonizmo krizės metu šv. Atanazas vyskupais įšventindavo tik tuos kunigus, kurie laikėsi Tradicijos. Tačiau pastebėsiu, kad popiežius Liberijus, pats nuolaidžiavęs arijonams, jam nedraudė to daryti. Kaip būtų pasielgęs šv. Atanazas, jei toks draudimas iš popiežiaus pusės būtų buvęs, negalime žinoti. Ar būtų jis pasipriešinęs jam į akis, kaip tai padarė šv. Paulius, pasipriešindamas šv. Petrui Antiochijoje (Gal 2, 11)?

Johnas Henry Westenas, buvęs LifeSiteNews žurnalistas, išėjęs ir įkūręs savo kanalą Sign of the Cross, dalyvavęs vyskupų šventimuose Ekone sako, kad net jei ekskomunikos būtų neteisėtos, jos vis tiek yra saistančios, bet tada, pateisindamas Brolijos veiksmus eina iki kraštutinumo, kurio FSSPX niekada nepropagavo – jis kaltina popiežių Leoną XIV tuo, kad šis jau yra eretikas, taigi – nebe katalikas, save ekskomunikavęs ipso facto (o tai prilygsta sedevakantistų argumentacijai), ir brėžia istorinę paralelę su tuo, kad eretikas Nestorijus taip pat ekskomunikuodavo jam nepaklūstančius ortodoksinius katalikus (nemaišyti su stačiatikiais), o vėliau popiežius šv. Celestinas ne vieną kartą mokė, kad nuo to momento, kai Nestorijus pradėjo skelbti ereziją, jo ekskomunikos neturėjo galios.

Atrodo, kad J. H. Westen tikrai radikalizavosi, vietoje ramaus įrodinėjimo pasiduodamas populistiniam repavimui. Nors kontrastas, kaip palyginimas, yra tinkamas, bet nemanau, kad repo žanras tinkamas apologetikai, nes jis asocijuojasi su visai kita nei katalikiška kultūra.

Dvigubi standartai

Po Vatikano pasirašyto susitarimo su Kinijos komunistų partija tiek popiežius Pranciškus, tiek popiežius Leonas XIV patvirtino vyskupus, kuriuos Kinijos patriotinei Bažnyčiai paskyrė komunistai. Kaip jūs manote, ar tų vyskupų Mišios yra galiojančios, ar ne? Ar turi jie reikiamą intenciją? O gal jie laiko juodąsias mišias, išniekindami Viešpaties kūną? Kaip sekasi katalikams Kinijoje galite paskaityti čia.

Šiomis dienomis, beveik vienu metu su FSSPX šventimais, vienas vyskupas JAV dalyvavo anglikonų „vyskupo“ šventimuose ir dėjo ant jo rankas. Aišku, kokia čia gali būti ekskomunika – tai tik pagarbos išreiškimas braliukams.

O štai FSSPX vyskupai yra tikrieji blogiukai, kuriuos reikia nubausti greičiausiai ir su didžiausiu griežtumu. Jiems yra skelbiama anatema už tai, kad jie laikosi Bažnyčios Tradicijos.

Ar yra Bažnyčios krizė?

Pirmiausiai reikėtų pačios krizės apibrėžimo. Medicinoje tai trumpalaikė būsena, kurią pacientas išgyvena arba miršta. Katalikų Bažnyčios atveju ja paprastai vadinama ilgai trunkanti doktrininė sumaištis, kai dauguma vyskupų, o taip pat ir popiežiai moko dalykų, kurie nebeatitinka beveik 2000 metų skelbto katalikiško mokymo.

Neatsitiktinai pasirinkome nuotraukose priminti dvi aukštų Bažnyčios hierarchų citatas – tai, ką būsimasis pop. Benediktas XVI išpranašavo 1969 m. ir kard. Walteris Brandmülleris patvirtino 2019 m. – Bažnyčia išgyvena beprecedentę krizę.

Ar yra Bažnyčios krizė, pačios Brolijos tikintiesiems klausimas nekyla. Nemažai jų yra atėję iš Novus Ordo parapijų, kadangi sakralumo trūkumas jose vertė ieškoti vietos, kur katalikiškas tikėjimas praktikuojamas autentiškai. Bet iš nesuskaičiuojamos daugybės Bažnyčios krizės įrodymų Brolijos ir mūsų svetainėje čia turime pakartoti bent keletą, kad nesusipažinęs skaitytojas galėtų suprasti jos mastą.

Doktrininės klaidos ir nesilaikantys katalikų mokymo hierarchai lemia katalikiško tikėjimo sunykimą tiek juose pačiuose, tiek tikinčiuosiuose, o tai galiausiai baigiasi viešais papiktinimais ir skandalais. Kaip ir minėta, čia pateikiame tik visiškai mažą jų dalį.

Doktrininės klaidos

Pradėkime nuo tokio šokiruojančio fakto, kad kiekvienais metais Vatikano Tarpreliginio dialogo dikasterija sveikina pvz. induistus jų religinės šventės Deepavali proga. Bent jau oficiali Vatikano svetainė Vatican News apie tai praneša nuo 2017 m. O žinote, kokie tie induistų dievai? Apie juos psalmė sako – „Nes visi pagonių dievai yra demonai“ (Ps 95:5), o šv. Paulius pakartoja – „Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais.“ (1 Kor 10, 20). Žvilgtelėkime į kelis Deepavali šventės metu garbinamų dievukų atvaizdus.

Ar nemanytumėte, kad šv. Paulius buvo teisus? Kaip pasakytų kun. A. Valkauskas – „Demonai, kaip demonai – normalūs demonai.“ Kali, su nukirstų galvų ir rankų vėriniais, aišku, „pramuša“ viską. Šviesos pergalė prieš tamsą, taip sakant. Įsivaizduojate, jei šalia Švč. Jėzaus Širdies ir Nekaltosios Marijos Širdies paveikslų namie pasikabintumėte tokį tarpreliginio dialogo simbolį? Ar įmanoma kažkokia katalikybės inkultūracija su šiuo panteonu?

Tada Vatican News jums primins, kad labai gražu, kai gavėnia ir ramadanas išpuola kartu – galima pasimelsti kartu su musulmonais. Tai netgi yra taikos katalizatorius. Jei taip elgiasi Bažnyčios hierarchai, ko gi tada norėti iš mūsų URM, pasveikinusios musulmonus su ramadanu, bet pamiršusios pasveikinti katalikus su gavėnia?

Žemiau keli faktai apie mūsų popiežių veiklą. Beje, kaip minėta, Brolija vis dar laikosi principo Prima sedes a nemine iudicatur – Pirmojo sosto niekas negali teisti, nors skelbiančių povatikaninius popiežius eretikais yra ne taip ir mažai.

• 2017 m. - popiežius Pranciškus 45 teologų viešai apkaltinamas erezijų propagavimu. Kreipiamasi į Kardinolų kolegiją, kad jis būtų pataisytas ir ištaisytų dokumentą Amoris Laetitia, kurio išnašose pateiktos pastabos interpretuojamos kaip leidžiančios civiliškai išsiskyrusiems ir vėl civiliškai susituokusiems asmenims, kurių bažnytinė santuoka tebegalioja, priimti šv. Komuniją.
• 2019 m. Velykų savaitę grupė teologų 7 punktais antrą kartą apkaltino popiežių Pranciškų erezijų skleidimu. Kalbant tiksliai – ne šiaip nuklydimu nuo katalikiško tikėjimo, bet kanoniniu erezijos nusikaltimu.
• 2019 m. Popiežius Pranciškus pasirašo Abu Dabio dokumentą, kuriame teigia, kad Dievas „norėjo“ religijų įvairovės.
• 2019 m. rudenį vyksta Amazonijos sinodas, kurio metu ne vienoje Romos bažnyčioje garbinama pagoniška dievybė Pačamama. Popiežius Pranciškus dalyvauja pagoniškos dievybės Pačamamos garbinimo rituale Vatikano soduose ir leidžia ją įnešti į šv. Petro baziliką. Keturi pasaulio egzorcistai gruodžio 6 d. kviečia tikinčiuosius atgailai. Šį faktą pamini ir  lietuvis kunigas mūsų svetainėje.
• 2020 m. spalį Vatikano monetų kalykla išleidžia Pačamama monetą.
• 2022 m. Grabnyčių šventėje popiežius pareiškė, kad tikėjimo išsižadėję asmenys vis tiek dalyvauja šventųjų bendravime.
• 2023.04.26 Popiežiškoji gyvybės akademija palankiai atsiliepia apie pagalbinę savižudybę. Dalis akademijos narių yra pasisakę už aborto galimybę.
• Praėjus metams nuo pontifikato pradžios paaiškėja, kad pop. Leonas XIV jaunystėje dalyvauja Pačamamos garbinimo rituale.
• 2023.12.18 Skandalą sukelia Tikėjimo mokymo dikasterijos paskelbtas dokumentas Fiducia Supplicans, kuriuo leidžiama kunigams laiminti homoseksualias poras.
• Popiežiai Pranciškus ir Leonas XIV remia marksistinius / komunistinius judėjimus, propaguojančius abortus, kontracepciją ir LGBT ideologiją.
• Homoseksualumo buldozeris nesustabdomas – sinodas apie sinodalumą 2026.05 toliau stumia LGBT darbotvarkę, ir išleidžia 9-osios studijų grupės ataskaitą, kurią vysk. A. Schneideris vadina atvira erezija. Popiežius Leonas XIV šių klaidų netaiso.
• Bažnyčioje vykdomas sinodinio kelio procesas siekia sunaikinti Bažnyčios hierarchiją, normalizuoti homoseksualumą ir kitas doktrinines klaidas. Štai kaip jį apibūdina vienas lietuvis kunigas: „Šis sinodas tapo tikru pasaulietiškumo įsiveržimu į Bažnyčią, jos sakramentinės ir dvasinės prigimties neigimo būdu, tikru savitarpio adoracijos būreliu, kuriame dominuoja individualizmas, subjektyvumas ir pasaulietiškas humanizmas, instrumentalizuojant tikėjimą, Apreiškimą ir tiesą.“

Nesilaikantys katalikų mokymo hierarchai skiriami į aukščiausius postus

• 2018 m. rugpjūčio pabaigoje, likus mėnesiui iki popiežiaus vizito Lietuvoje, arkivyskupas C. M. Vigano viešai apkaltino popiežių homoseksualų aukščiausioje Bažnyčios hierarchijoje dangstymu. Lietuvoje, suprantama - tyla, išskyrus Brolijos svetainę. LifeSite News per metus vien šia tema buvo apie 100 straipsnių. Originalus kaltinimas anglų kalba.
• Per pirmuosius savo pontifikato metus popiežius Leonas XIV į aukštas pareigas skiria daugybę progresyvių, katalikų mokymui prieštaraujančių hierarchų.
• 2026.04.02 Popiežius Leonas XIV paaukština mons. Renzo Pegoraro, Popiežiškosios gyvybės akademijos vadovą, į arkivyskupus, nors pastarasis yra teigiamai pasisakęs apie kontracepciją ir pasaulinį DI valdymą.
• Tuo tarpu popiežius Leonas XIV ne tik nestabdo šio buldozerio, bet 2026.07.07 pas, kuris Vokietijos sinodinio kelio metu palaikė teiginį „Todėl tos pačios lyties asmenų seksualumas – net ir pasireiškiantis seksualiniais veiksmais – nėra nuodėmė, atskirianti žmogų nuo Dievo, ir jo negalima vertinti kaip iš esmės blogo.“ Vyskupas tiesiogiai prieštarauja katalikų katekizmo 2357 punktui, kuris teigia, kad „Bažnyčios tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“ Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną.Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą. Jų niekaip negalima pateisinti.“, bet jam už tai negresia jokios sankcijos. Būkite ramūs – homoseksualų teisių propaguotojai taip lengvai nepasiduos.

Katalikiško tikėjimo sunykimas

Čia daug rašyti ir aiškinti, turbūt, nereikia. Tai, kas vyksta, iš tiesų yra ištisų tyli tautų apostazė – t.y. žmonės tiesiog nebegyvena tikėjimu, jų tikėjimas yra tik formalumas. Užteks ir Lietuvos pavyzdžių. Tai, kad gimstamumas Lietuvoje yra < 1 vaikas moteriai, reiškia labai paprastą dalyką, kurio suvokimui nereikia būti detektyvu – žmonės masiškai naudoja kontracepciją, kurią pop. Paulius VI įvardino nepateisinamu blogiu savo 1968 m. enciklikoje Humanae Vitae, už kurią iš karto po paskelbimo praktiškai buvo nulinčiuotas liberalių Nyderlandų, Kanados, Vokietijos vyskupų konferencijų. Lietuvoje per metus atliekama 2-3 tūkst. abortų. Konservatyviai skaičiuojant, jei bent pusė asmenų formaliai priklauso Bažnyčiai, šiuo veiksmu pagal kanonų teisės 1398 punktą yra ipso facto ekskomunikuojami apie 1000 tikinčiųjų per metus. Ar kas nors apie tai kalba ir kam tai rūpi? Šiandieninė Bažnyčia juk rūpinasi ne sielų išganymu, o CO2 sumažinimu.

Kauno arkivyskupijos sielovados ir statistikos ataskaita rodo, kad 2021-2024 dalyvavimas sekmadienio Mišiose neviršija 5 % nuo gyventojų skaičiaus, nors nedalyvavimas sekmadienio Mišiose, pagal Bažnyčios mokymą, yra sunki (mirtina) nuodėmė, visiškai atskirianti žmogų nuo bendrystės su Dievu. Tas, kuris yra mirtinos nuodėmės būklėje, po mirties eina į pražūtį. Ką daryti, kad tikintieji tai suprastų, yra mūsų ganytojų rūpestis, didžiausias rūpestis. Nes juk dažnai būna taip, kad po Pirmosios Komunijos kitą sekmadienį taip ir nebūna Antrosios Komunijos, po to -- Trečiosios Komunijos ir t.t. O juk jas visas turėtume rašyti iš didžiosios raidės.

Tradicionalistų bendruomenėse, nors jos ir negausios, apklausų duomenimis ir asmenine patirtimi sekmadienio Mišių lankomumas yra virš 90 %. 

Seksualinės moralės žlugimas

Vienas pagrindinių priekaištų, reiškiamų Bažnyčiai, kurį plačiai pastebi pasauliečiai, ypač netikintys, yra dėl ją persekiojančių seksualinių skandalų. Nors Lietuvoje garsiai nuskambėjusių atvejų neturime daug, tačiau pvz. ką tik Niujorko arkivyskupija sutiko išmokėti 800 mln. dolerių seksualinio išnaudojimo aukoms.

Popiežius Pranciškus dangstė neapsakomai monstrišką vienuolių išnaudojimą vykdžiusį jėzuitą M. Rupniką (išnaudojusį virš 20 moterų, tarp jų – vienuolių, manipuliuojant paklusnumu, ir iki tokio lygio, kad užsiiminėjo seksu trise). Jo paveikslai tebepuošia daugelį svarbių bažnyčių, įskaitant Lurdo šventovės fasadą.

2024 m. „Pew Research“ atliko apklausą tarp katalikų šešiose Pietų Amerikos šalyse ir Jungtinėse Valstijose, klausdama apie požiūrį į dirbtinę kontracepciją ir moterų įšventinimą į kunigystę. Remiantis visų septynių šalių apklausos rezultatais, vidutiniškai 76 % respondentų teigė, kad Bažnyčia turėtų leisti naudoti dirbtinę kontracepciją (vėlgi, pasitikrinkite Bažnyčios mokymą pagal encikliką Humanae Vitae).

2023–2024 m. „Religion Landscape Studies“ (RLS) apklausa parodė, kad 74 % JAV katalikų mano, jog visuomenė turėtų priimti homoseksualumą – tai 16 procentinių punktų daugiau nei 2007 m. nurodyti 58 %. Tas pats tyrimas rodo, kad 70 % katalikų pritaria tos pačios lyties „santuokoms“ – tai 13 procentinių punktų daugiau nei 2014 m. nurodyti 57 %. Baisi tiesa, kad katalikų pritarimas abortams išaugo nuo 48 % 2007 m. iki 59 % 2023–2024 m.

Katalikiškos santuokos griūtis

Ar žinojote, kad šiuo metu oficialiai Bažnyčia kasmet negaliojančiomis paskelbia ir anuliuoja daugiau nei 50 tūkst. santuokų, o tai yra šimtus kartų daugiau nei prieš kelis dešimtmečius, kai tų santuokų sudaroma buvo net daugiau? Ar žinojote, kad daugiau nei 90 % santuokų anuliavimų prašymų patenkinama, o daugelyje šalių tai tapę beveik automatine ir nesudėtinga procedūra?

Papiktinimai ir skandalai

Labiausiai paprastoms ir pamaldžioms sieloms suprantami papiktinimai ir skandalai. Bet reikia suprasti, kad visi jie yra tik galutiniai doktrininių klaidų pasireiškimai. Jei laiminamos homoseksualų poros, tai bažnyčiose leidžiama šokti pusnuogiams homoseksualams, jei bažnyčiose rengiami paprasti koncertai, galiausiai jie baigiasi metalo muzikos koncertais, jei prarandamas pamaldumo ir sakralumo jausmas, tada jis baigiasi tokiomis bjaurastimis, kaip ši:

Kiaulės širdis prezervatyve. Insbruko bažnyčia, Austrija

Insbruko vyskupijos vyskupas Hermannas Glettleris XVIII a. Insbruko Spitalskirche (t. y. ligoninės bažnyčioje) pakabino vadinamąjį „gavėnios šydą“. Anksčiau jis gynė šį kūrinį kaip „bandymą užmegzti dialogą su šiuolaikiniu menu“ ir pabrėžė, kad paveikslas „žinoma“ nėra Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas.

Keletą dienų prieš tai Glettleris smarkiai sukritikavo konservatyvią katalikų naujienų svetainę „kath.net“, kuri aprašė šį įvykį ir sukritikavo Austrijos vyskupą. Jis teigė, kad „šios platformos reportažai yra manipuliatyvūs ir kupini neapykantos“. Be to, vyskupas tvirtino, kad gavo „labai daug teigiamų atsiliepimų“ apie šį „meno kūrinį“. Tačiau jis nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Paklauskite, gal jam už tai gresia ekskomunika ar bent paskirta kokia atgaila? Norėtumėt. Jis jau seniai žinomas kaip pasisakantis už homoseksualų sąjungas ir remiantis jų gyvenimo būdą. Tokie žmonės šiandieninėje Bažnyčioje nėra baudžiami.

O gal jūsų pamaldumą padidintų nukryžiuota karvė neveikiančioje bažnyčioje? Rytų pusėje dar išlikęs altorius, ant kurio buvo aukojamos Mišios...

Jeigu tai nėra satanizmas, tai aš nežinau, kaip tai pavadinti.

Kitose bažnyčiose žmonės žiūri futbolą arba rengia pokylius:

Vienur šv. Komunija sušeriama šunims, kitur kunigas aiškina, kad priimti šv. Komuniją atsiklaupus yra panašu į gyvulių šėrimą. Ir dar jis sakė: „Į Mišias mes ateiname ne garbinti Dievą – Mišios skirtos ne tam“.

Pavyzdžių yra nesuskaičiuojamai daug – nuo kasdienių papiktinimų sekančiam naujienas darosi tiesiog bloga ir nesinori jais čia dalintis. O dar blogiau tai, kad į tai  Bažnyčios vadovybė visiškai nereaguoja – nei baudžia, nei stabdo.

Ir toliau bus tik blogiau, nes, kaip minėta, norint juos panaikinti reikia grįžti prie Bažnyčios Tradicijos. Jokios biurokratinės konferencijos, kongresai ar sinodiniai keliai nepadės. Ir pradėti reikia nuo paprastų dalykų – sugrąžinti Viešpatį iš šoninių koplyčių ant pagrindinių Bažnyčios altorių, o centrinėje navoje pastatyti plakatą-priminimą, kad praeinant prieš tabernakulį reikia priklaupti. Dabar to nebedaro net kunigai.

FSSPX tęsia savo veiklą

Gavosi ilgas straipsnis, bet manau, kad tai reikalinga ir prasminga.

Atsižvelgiant į visa, kas pasakyta, matome ir liudijame savo akimis – Bažnyčią krečia visuotinė ir nesuvaldoma krizė (tiksliau, jos ir nenorima suvaldyti, o aukščiausi Bažnyčios hierarchai ją tik gilina). Todėl, broliai katalikai tradicionalistai, būkite ramūs – FSSPX argumentas, kad šiuo metu daugelyje pasaulio vietų tikintiesiems neperduodamas tikras katalikiškas tikėjimas, yra visiškai įtikinantis.

Nematyti krizės gali tik tas, kuris žiūri „plačiai užmerktomis akimis“, o Brolija visa tai mato, netyli ir tikinčiuosius viešai perspėja. Ji ir jos tikintieji nėra „prisirišę“ prie praeitis – jie kartu išlaiko gyvąją Bažnyčios Tradiciją.

Lauksime, kol Vatikanas vėl pradės dialogą su Brolija, o tuo tarpu su džiaugsmu palinkėkime stiprybės naujai įšventintiems vyskupams tradiciniu grigališku choralu: Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat!

---