Bažnyčios mokytojai

Kaip kitaip angelas būtų galėjęs paskelbti ją „pilna malonės“, jei ji būtų turėjusi nors menkiausią gėrį, kuris nebūtų buvęs dieviškosios malonės padarinys?

Dėl Dievo meilės, prašau jūsų, būkite labai atsargios ir niekada nebūkite abejingos kasdienėms nuodėmėms, kad ir kokios mažos jos būtų.

Kokia turi būti teisėjo šlovė, jei tokia didelė yra skelbėjo šlovė? Koks turi būti tas, kuris ateis kaip kelias, jei toks yra tas, kuris jį ruošia?

Nors nuo tos akimirkos, kai tapo Jėzaus Motina, Marija sutiko su jo mirtimi, tačiau Viešpats norėjo, kad tą dieną, aukodama jam savo Sūnų šventykloje, aukodama jo brangią gyvybę dieviškajam teisingumui, ji iškilmingai paaukotų ir save.

Marija buvo Kankinių Karalienė, nes jos kankinystė tęsėsi ilgiau ir buvo didesnė už visų šventųjų kankinystę.

Mano brolau, kiek daug esi užrūstinęs Dievą, tiek daugiau turi bijoti, kad daugiau nebenusidėtum, nes gal dar vienas nusidėjimas, ir gali persverti dieviško teisingumo svarstykles, o tuomet būsi pasmerktas.

Visi to meto eretikai moko to paties. Melanchtonas, Brenzas, Illyricus, Chemnitzas, Jonas Kalvinas, Petras kankinys ir Theodore'as Beza kartu su kitais neigia, kad Eucharistija galėtų būti arba turėtų būti aukojama Dievui.

Švenčiausioji Mergelė pagimdė savo Sūnų nenustodama mergystės – taip, kaip žvaigždės skleidžia savo šviesą. Ji pradėjo ir pagimdė savo Sūnų išlikdama mergele.

Dievo meilė yra antprigimtinė, Dievo suteikta dorybė, padedanti mums mylėti Viešpatį, savo Dievą, kaip aukščiausiąjį gėrį, dėl Jo paties.

Palyginus su juo aš esu šventasis. Aš pažįstu žmonių, kurie pasielgia daug blogiau nei aš. Mano brangūs broliai, tie, kurie susigalvoja tokius pasiteisinimus, nepažįsta nei nuodėmės prigimties, nei savo nuodėmių baisumo, nei jų gausumo.

Mes neturime tikslo būti šventaisiais, bet nenorime būti ir nusidėjėliais. Mes neketiname nepaklusti Dievo valiai, bet ir savo valios nesiruošiame palikti. Yra vidurio kelias: jis yra saugus, kur ir Dievo valia, ir mūsų valia gali būti patenkintos. Mes tikimės džiaugtis ir šiuo pasauliu, ir būsimuoju.

Apaštalas mums įsako džiaugtis, tačiau Viešpatyje, o ne pasaulyje. Kas nori būti pasaulio bičiulis, kaip sako Raštas, tas tampa Dievo priešininku.

Yra budrus tikėjimas, kuris vėlgi priklauso nuo jo sąjungos su meile. Tačiau yra ir toks, kuris yra vangus, nykus ir apatiškas, ir jis yra priešingas budriam tikėjimui.

Yra daug žmonių, kurie tvirtina, kad jie yra niekas, kad jie yra tik niekšybė, vargas ir panašūs dalykai, tačiau jie negali pakęsti, kai kitas jiems sako, kad jie nieko verti, kad jie yra kvailiai ir panašius paniekinančius žodžius.

Tas, kuris siekia tobulumo, turėtų siekti didelio sąžinės tyrumo, nes nuo sąžinės tyrumo siela pereina prie tobulos meilės.

Nėra prievolės išpažinti visas savo lengvąsias nuodėmes; vadinasi, neprivalome jų griežtai ieškoti, juo labiau jų skaičiaus, aplinkybių, būdo ar priežasčių.

Gailestis yra pagrindinė sąlyga, būtina gauti nuodėmių atleidimui. Geriausios yra ne ilgiausios, o skausmingiausios išpažintys.

Ketinimas vengti nuodėmių turi būti veiksmingas, t. y. jis turi priversti atgailautoją imtis priemonių, kad jis vėl nenusidėtų nuodėmėmis, kurias išpažįsta, ir vengti progų, galinčių paskatinti nusidėti.

Kai kurie krikščionys dėl garbės kitų žmonių akyse ir baimės jos netekti lengvai mėnesių mėnesiais ir metais atlieka šventvagiškas išpažintis ir priima Komuniją.

Kodėl įsivaizduojate, kad nuodėmklausys, kuris pagal savo pareigas privalo rodyti meilę tiems, kurie ateina į atgailos tribunolą, turėtų su jumis elgtis šiurkščiai ir griežtai, jei jam išpažįstate savo nuodėmes?