Bažnyčios krizė

Pulti Bergoglio yra tas pats, kas nerimauti dėl naujausio peršalimo organizme, kurį jau anksčiau pakirto baisūs augliai ir galop metastazės.

Vasario 26 d. įvyko ilga diskusija tarp VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano diak. Beno UIevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos.

Šis magminis ir painus centras nėra „bergogliškas“ ir savo orientacija yra svyruojanti „trečioji partija“ tarp dviejų mažumų, kurios susidurs artėjančioje konklavoje.

Mūsų dienomis klaidinga marksizmo evangelija skelbia, kad revoliucija – smurtinė ar kitokia – pagaliau užbaigs žmogaus kentėjimus. Ši klaidinga evangelija didžiulę įtaką įgavo ypač 1960‒1970 m., padedant kitai, mažiau žinomai, psichologijos evangelijai.

Įgaliojimų „perskirstymas“ tarp įšventintos kunigystės ir krikšto kunigystės yra akivaizdus kelias, kuriuo eina popiežius.

Popiežius Leonas XIV sukėlė nuostabą, kai praėjusią savaitę interviu su CRUX užsiminė apie galimybę pakeisti Bažnyčios doktriną.

Iškiliausių klasikinių teologų mintys apie tikinčiųjų teisę ir pareigą priešintis Bažnyčios hierarchams ir net popiežiui, kuomet jis piktnaudžiauja valdžia.

Bažnyčios istorijoje būna akimirkų, kai avys turi saugotis – ne dėl pasaulio audrų, bet dėl to, kad patys ganytojai tyli... arba, dar blogiau, prisijungia prie vilkų.

Revoliucija žlunga tada, kai ji peržengia tam tikras dieviško ir prigimtinio įstatymo ribas, ir kuo labiau ji tas ribas peržengia, tuo šis žlugimas būna spartesnis. Revoliucija Bažnyčioje peržengė bet kokią įmanomą ribą.

Būti persekiojamiems dėl noro išsaugoti tikėjimą reiškia priimti kankinystę, nesvarbu, kas muša – broliai ar Bažnyčios priešai.

Dabartinė visuotinė Katalikų Bažnyčios krizė yra pirmiausia ne tiek liturgijos, kiek tikėjimo krizė.

Savo pasisakyme neeilinėje kardinolų konsistorijoje, vykusioje Vatikane sausio 7–8 d., kardinolas Josephas Zenas pateikė aštrią Sinodo apie sinodalumą kritiką, pasmerkdamas jo procesą kaip „geležinę manipuliaciją“ ir perspėdamas, kad nuolatinis Šventosios Dvasios minėjimas yra „juokingas“ ir „ribojasi su šventvagyste“.

Sakyti, kad Dievas nori religijų įvairovės taip pat, kaip nori lyčių (vyriškosios ir moteriškosios) ar tautų įvairovės, prieštarauja dieviškajam Apreiškimui.

Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad Katalikų Bažnyčios Vokietijoje situacija yra itin prasta: lyginant su 2019-aisiais metais, 2021 metais ženkliai sumažėjo santuokų, krikštų, pirmosios komunijos ir sutvirtinimų skaičius. Vien per praėjusius, 2021 m., Bažnyčioje registruotis atsisakė 359 338 (!) asmenys.

Juk galiausiai katalikui tai yra bet kokio intelektualinio darbo pagrindinis tikslas: sielų išgelbėjimas. O jo neįmanoma pasiekti už Bažnyčios ribų. Šiuo požiūriu tų, kurie palieka Bažnyčią, padėtis yra tikrai tragiška.

Nors apie Cor Oransgalima pasakyti daug, iš esmės tai yra suplanuota kontempliatyvios vienuolystės numarinimo programa, kurią sukūrė vyskupas, ne kartą skelbęs, kad toks pašaukimas pergyveno savo laikus.

Interviu su Šv. Pijaus X brolijos kunigu Edmundu Naujokaičiu. Kalbino Marius Parčiauskas.

Stebint visus šiuos įvykius, pats laikas užduoti klausimą, kur slypi dabartinės krizės Bažnyčioje šaknys.

Jis ateis užmaskavęs kaip didis humanistas ir filantropas. Jis kalbės apie taiką, klestėjimą ir gerovę, tačiau kaip apie savitikslius dalykus.

Lenkijos vyskupų konferencija paskelbtame pareiškime patikslino, kad tos pačios lyties poros „negali gauti palaiminimo“.