Bažnyčios krizė

Mes, tikintieji, tapsime maža persekiojama apleista sala žmonijos apsuptyje arba kovos pabaigoje galėsime pakelti senąjį kovos šūkį: „Christus Imperat!“

Šventosios liturgijos, t. y. dievogarbos, prigimtį apreiškė pats Dievas, o išaiškino Bažnyčia savo iškilmingu mokymu. Pirmasis esminis liturgijos požymis yra šis: pats Dievas žmonėms sako, kaip jie turi Jį garbinti.

Tekste siekiama oficialiai atverti duris katalikų dvasininkams teikti palaiminimus tos pačios lyties poroms pagal, prieštaraujant nuolatiniam katalikų mokymui ir Šventajam Raštui.

Naujosios Zelandijos katalikų vyskupai išleido naują dokumentą apie lytinę įvairovę katalikiškose mokyklose, kurį LGBT gynėjai giria už tai, kad jis skatina LGBT asmenis gyventi „meilės kupiną šeimyninį gyvenimą“.

Kanzas Sičio arkivyskupas Josephas Naumannas paskelbė laišką, kuriame atskleidė, jog jo vyskupijoje Mišios „daugelį metų buvo aukojamos negaliojančiai“.

Grožis yra vienas trumpiausių kelių į Dievą, o naujieji baldai, ketinantys „papuošti“ Dievo Motinos katedrą, jo labai stokoja.

Atstatant Paryžiaus Dievo Motinos katedrą siūloma jos interjerą paversti moderniu „pažintiniu taku“.

Nuodėmė ir klaida veda į mirtį, tiesa ir malonė – į gyvybę, todėl naujosios vizijos Bažnyčiai ima šviesti grabnyčių žvakė, o Tradicijos vedamai Bažnyčiai tešviečia kunigystės paschalas, skelbiantis gyvybę ir prisikėlimą.

Dalinamės kun. Edmundo Naujokaičio FSSPX paskaitos, skaitytos 2024 m. sausio 27 d. Klaipėdoje, vaizdo įrašu.

Dalinamės kun. Edmundo Naujokaičio FSSPX paskaitos, skaitytos 2024 m. balandžio 6 d. Panevėžyje, vaizdo įrašu.

Brangūs broliai katalikai Lietuvoje akivaizdžiai išgyvena neigimo stadiją tragedijos akivaizdoje.

Popiežiaus kelionės yra ne evangelizaciniai gestai; Dievo Žodžio skelbimas, priderantis apaštališkajai tarnystei, jose praktiškai neegzistuoja.

Rugpjūčio 1-6 dienomis Lisabonoje vyko Pasaulio jaunimo dienos (PJD), pasižymėjusios ne vienu dideliu liturginiu skandalu.

Dėl pastovių papiktinimų Pasaulio jaunimo dienos daugybei jaunuolių yra tapusios veikiau proga nuodėmei nei proga tikram atsivertimui.

„Net tuo atveju, kai katalikų, ištikimų Tradicijai, telieka saujelė, būtent jie yra tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia.“

Kai laiminama pora, laiminami ne tik pavieniai asmenys, bet ir juos jungiantis santykis. Tačiau negali būti atpirkta tai, kas iš esmės yra bloga ir kelia papiktinimą.

Iš tikrųjų jis nesuklys manydamas juos esant labiausiai kenksmingus Bažnyčios priešus. Nes, kaip jau esame sakę, jie ketina sužlugdyti Bažnyčią ne iš išorės, bet iš vidaus. Tad pavojus slypi beveik pačioje Bažnyčios širdyje, ir žala yra tuo didesnė, kad jie iš arčiau ją pažįsta.

Tik Dievas yra istorijos šeimininkas, ir kad ir kaip žmogus stengtųsi ją valdyti, jam niekada iki galo nepavyksta.

Churo vyskupas J. M. Bonnemainas įsitikinęs, kad nėra būtinybės ieškoti mistinių, tariamų demoniško apsėdimo atvejų aiškinimo priežasčių.

Tikėjimas labai skiriasi nuo nuomonės, ar požiūrio, kai remiantis asmeniniu sprendimu ar asmenine patirtimi iš įvairių tiesų išsirenkama kuri nors viena „tiesa“.