Bažnyčios krizė

Šv. Pijaus X kunigų brolijos pozicijos nepaklusnumo popiežiui įšventinant vyskupus apologija.

Tai yra katalikiškosios liturgijos, kuri dabar yra sudraskyta į gabalus, pertvarkymo, panaikinant dieviškąjį šlovinimą, pradžios taškas.

Vokietijos sinodinis kelias, kuris kelia schizmos grėsmę siūlydamas doktrinos ir disciplinos pakeitimus, nesugebėjo pristabdyti žmonių pasitraukimo iš Bažnyčios mastų.

Vertinant Bažnyčios po Vatikano II Susirinkimo pasirinktos evangelizavimo strategijos sėkmę, dažnai kaip didelis šio Susirinkimo laimėjimas pateikiamas katalikybės augimo Afrikoje pavyzdys.

2022 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad katalikų skaičius visoje šalyje nenumaldomai mažėja.

Šiomis dienomis (2020-11-15) „Krikščioniškų filmų“ Youtube kanale pasirodė Alfa kursų vaizdo įrašai, kuriuose atvirai prieštaraujama visų laikų Katalikų Bažnyčios mokymui apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigtą Bažnyčią – Katalikų Bažnyčią.

Tai, apie ką jau seniai vis garsiau kalbama katalikiškame pasaulyje, ligi šiolei, rodėsi, aplenkdavo Lietuvą. Tačiau ir čia pastaruoju metu prabilta apie tai, kad Katalikų Bažnyčioje buriasi „opozicija“ popiežiui Pranciškui.

Harlemo-Amsterdamo (Nyderlandai) katalikų vyskupija paskelbė, kad per ateinančius penkerius metus dėl mažėjančio bažnyčios lankytojų, savanorių ir pajamų skaičiaus reikės uždaryti 60 proc. bažnyčių.

Trikdyti taiką, kai viešpatauja tiesa, yra toks pat nusikaltimas, kaip ir saugoti taiką, kai tiesa yra pažeidžiama.

Sakoma, kad „ateis atkritimas, ir pasirodys nedorybės žmogus“. Kitaip tariant, Nuodėmės Žmogus gimsta iš apostazės arba bent jau ateina į valdžią per apostazę, arba prieš tai įvyksta apostazė, arba jo nebūtų, jei ne apostazė.

Visiems tradicionalistams yra gerai pažįstamas modernistų hierarchų naudojamas išsireiškimas apie „tikinčiuosius, prisirišusius prie senojo rito“. Juo pripažįstama, kad Bažnyčioje egzistuoja realybė, kai dalis tikinčiųjų renkasi dalyvauti vadinamosiose Vetus Ordo(senosios tvarkos) Mišiose, dažniausiai celebruojamose pagal 1962 m. Mišiolą, vietoje Novus Ordo(naujosios tvarkos) Mišių, celebruojamų pagal 1969 m. pop. Pauliaus VI patvirtintą ritą. Taip pat šis „prisirišimo“ terminas lyg ir duoda suprasti, kad iš principo tai nėra kažkas esminio: juk nėra didelio skirtumo tarp to, ką geriate pusryčiams – kavą ar arbatą, valgote dribsnius ar sumuštinius – ir viena, ir kita yra pasirinkimo reikalas ir skirta pasisotinti.

Šis terminas kartojamas gana dažnai ir yra skirtas tiems, kurie nelabai gilinasi į liturgines peripetijas, bet jau kažką viena ausimi yra girdėję apie tradicinės liturgijos ir tradicionalistų egzistavimą.

Nes iš tiesų jį kartojantys hierarchai puikiai supranta, kad kalba eina visiškai ne apie nekaltą „prisirišimą“ prie senųjų lotyniškų Mišių, bet apie esminius, nesutaikomus Vetus Ordo ir Novus Ordo doktrininius, t.y. – šiais ritais išreiškiamus tikėjimo, skirtumus. Ir tai kelia didelių problemų, nes Bažnyčia gyvena pagal lex orandi, lex credendi, lex vivendiprincipą –maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą, nustatantį gyvenimo įstatymą.

Trumpai tariant – kaip tiki, taip gyveni. 

Ir šių dviejų ritų skelbiamos doktrinos yra prieštaraujančios viena kitai. Viena yra sudabartinta Kalvarijos auka – Viešpaties pažeminimas, nuplakimas, nukryžiavimas, apraudojimas ir atgaila už savo nuodėmes, kita – protestantiškas džiaugsmas, kad esi išganytas (nes Viešpats vieną kartą numirė ant kryžiaus visiems laikams) ir dabar jau galima linksmintis.

Senasis ritas yra konkretus ir griežtas, romėniškai vyriškas ir paprastas, antrajame netrūksta visų rūšių pramogų – tai ir klonų Mišios, ir Mišios ant baidarės, ir Mišios su LGBT šalikais, ir vaikučiai, pakylėjantys Viešpaties taurę, jose skraidoma dronais, važinėjama dviračiais ir motociklais, šokama apsinuoginus ar apsirengus karo rūbais ir pagoniškomis kaukėmis, po jų dažnai koncertuojama (nes iš tikrųjų juk Mišios gan nuobodus dalykas, ar ne?). 

Čia prisimenu šv. Liudviko Grinjono de Monforo žodžius:

7. Štai, mano brangieji Broliai, štai dvi partijos, kurios sutinkamos kasdien: Jėzaus Kristaus ir pasaulio.

Mūsų mylimojo Išganytojo partija yra dešinėje (Mt 25, 33), ji kopia siauru keliu ir mažėja nuo pasaulio sugedimo labiau  nei bet kada. Šis gerasis Mokytojas žengia pirmas, basomis  kojomis, su erškėčių vainiku, kruvinu kūnu ir nešdamas sunkų  Kryžių. Jo palyda – tik saujelė žmonių, bet tai patys drąsiausi, nes daugelis negirdi jo švelnaus balso pasaulio triukšme,  nedrįsta jį sekti, matydami jo neturtą, jo kančias, jo pažeminimus ir kitus jo kryžius, kuriuos jam tarnaujant būtinai reikia  nešti kiekvieną gyvenimo dieną.

8. Kairėje yra pasaulio, arba demono partija, kuri yra gausiausia, nuostabiausia ir labiausiai spindinti, bent išoriškai. Patys  gražiausi žmonės veržiasi į ją, susidaro spūstys, nors keliai yra  platūs (Mt 7, 13), nors jie vis labiau platėja dėl minios, kuri jais  plūsta lyg upė. Keliai nukloti gėlėmis, supami malonumų ir žaidimų, padengti auksu ir sidabru.

9. Dešinėje, mažojoje kaimenėje, kuri seka Jėzų Kristų (Mt 25, 33), kalbama tik apie ašaras, atgailą, maldas ir pasaulio neapykantą; girdisi, kad šie žodžiai nuolat pertraukiami raudų  (Jn 16, 20): „Kentėkime, verkime, pasninkaukime, melskimės,  slėpkimės, nusižeminkime, tapkime neturtingais, marinkimės!“ Juk tas, kas neturi Jėzaus Kristaus dvasios, kuri yra Kryžiaus  dvasia, nepriklauso jam (Rom 8, 9).

Manau, kad šv. Liudvikas turėjo Kristaus dvasios, nes jo žodžių yra „sunku klausytis“.

Taigi, neįmanoma vienu metu eiti dviem keliais, nes vienas veda į kairę, kitas į dešinę. Bėda ta, kad kryžkelėje stovi ne Bažnyčia ir pasaulis, o pati Bažnyčia. Pasirinkimas, kuriuo keliu eiti, kelia įtampą ir kentėjimą, ypač dėl to, kad aukščiausia Bažnyčios hierarchija nori sukti plačiuoju keliu ir reikalauja iš tų, kurie, gal ir nebūdami drąsuoliais, vis dėlto renkasi siaurąjį kelią, eiti kartu – sinodiniu žingsniu.

Rezultatas yra toks, kad jie supranta, jog tai, ką jie laikė katalikybe, nebėra katalikybė. Jie supranta, kad Mišiose jie nebeturi skirti laiko dėkojimui. Tada jie supranta, kad pačiose Mišiose nebėra pamaldumo, nukreipto į altorių

Nuo pat liturginės reformos pradžios, 1970 m. paskelbus Novus ordo missae, Bažnyčios Tradicijos gynėjai įspėjo apie šios naujos liturgijos keliamą pavojų.

Amerikos religiniame gyvenime sklando toks pokštas: paklausk dešimties katalikų, ko Bažnyčia moko vienu ar kitu klausimu, ir išgirsi vienuolika skirtingų atsakymų. Tačiau, kaip ir daugumoje pokštų, jame yra nemažai tiesos.

Kelią, kuriuo reikia eiti, nurodo ne Šventojo Pijaus X Brolija, bet dviejų tūkstančių metų Bažnyčios Tradicija, kurią per amžius ištikimai saugojo ir perdavė Apaštališkasis Sostas, ir kurią dabar daugelis praktiškai laiko pasenusia realybe, veikiama nuolatinio kitimo.

Ar spalio mėnesį Leono XIV inicijuotas susirinkimas dar kartą patvirtins Amoris Laetitia klaidas ir dviprasmybes, ar jis sieks iš naujo aiškinti popiežiaus Pranciškaus dokumentą ortodoksine prasme, dar kartą patvirtindamas, kad tie, kurie atsiduria objektyvioje sunkios nuodėmės situacijoje, negali priimti Eucharistijos be atgailos, sakramentinio atleidimo ir pasiryžimo pakeisti savo gyvenimą?

Interviu su Šv. Pijaus X kunigų brolijos generaliniu vyresniuoju apie „sinodinį procesą“.

Turiu jums gerų ir blogų naujienų. Blogos naujienos yra tos, kad Katalikų Bažnyčia patiria krizę. Geros naujienos yra tos, kad ji jau yra tai patyrusi. Iš tiesų, bet kas, net ir paviršutiniškai susipažinęs su Bažnyčios istorija, kartais susidaro įspūdį, kad krizė yra viena iš nedaugelio tikrai ilgalaikių katalikiškų tradicijų.

Ar teisūs tie, kurie įsitikinę, kad naujausi popiežiaus Pranciškaus pasirinkimai išreiškia radikalų atotrūkį nuo prieš tai buvusių pontifikatų?

Tai tik vienas iš daugelio, bet labai išraiškingas krizės Katalikų Bažnyčioje pavyzdys, ypač žinant, kad šis kardinolas yra vienas didžiausių tradicinės liturgijos priešininkų, visai neseniai įvedęs itin griežtus jos apribojimus.