Liturginiai metai

Pagaliau įžengėme į Didžiąją savaitę, kuomet vėl iškilmingai ir pamaldžiai minėsime svarbiausius mūsų Išganymo istorijos slėpinius: mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.

Kaip ir Galilėjos Kanoje, taip ir dabar Marija pirmoji pastebi tai, ko mums trūksta, dažnai net mums patiems to pilnai nesuprantant. Ji pasirengusi sudrebinti Dangų bei žemę, idant padėtų savo vaikams bet kokiame varge.

Neveltui Bažnyčia vadina Mergelę Mariją VISŲ MALONIŲ TARPININKE, nes visos Dievo mums skirtos malonės pasiekia mus per Marijos motinišką Širdį.

Pradėjome laikotarpį po Epifanijos, kuris tęsis iki Septuagezimos sekmadienio.

Galilėjos Kanos vestuvėse Mergelė Marija pasirodo kaip žmonių Užtarėja ir Tarpininkė.

Tikroji meilė pasireiškia ne gražiais žodžiais ar saldžiais atodūsiais, bet konkrečiu meilės veiksmu. Tas, kuris nemyli – tas yra miręs.

Ar Dievo reikalai mums yra pirmoje vietoje? 

Šis palyginimas mus ragina pasvarstyti ar Dievo reikalai mums yra pirmoje vietoje? O gal mes taip susirūpinę savo jaučiais, dirvomis ir tūkstančiu kitų darbų, jog nebegirdime Dievo kvietimo mūsų širdyje ir savo tikėjimą apribojame vien sekmadienio Mišių išklausymu. Pareiga tarsi ir atlikta, tačiau ar taip dera atsiliepti į Dievo Meilę?

II sekmadienis po Velykų yra skirtas Kristui kaip Gerajam Ganytojui, kuris už avis paguldė savo gyvybę, o savo Prisikėlimu veda jas į Dangiškąsias Ganyklas.

Trečiasis Advento sekmadienis yra tarsi vaikas, kuris neiškenčia laukdamas Kalėdų ryto ir pirma laiko nuskuba po eglute ieškoti dovanų. Šventoji Motina Bažnyčia nutraukia Advento susikaupimą bei pakviečia savo vaikus gėrėtis būsimaisiais Išganymo džiaugsmais.

Šventoji Motina Bažnyčia nutraukia Advento susikaupimą bei pakviečia savo vaikus gėrėtis būsimaisiais Išganymo džiaugsmais.

Stenkimės būti kaip Viešpaties Pirmtakas: parodyti kitiems Kristų, o patiems nesisavinti garbės ir šlovės, kuri priklauso vienam Dievui.

Trečiasis Gavėnios sekmadienis mums atidengia kiekvienos blogybės šaknį bei priežastį – tai piktoji dvasia, šio pasaulio kunigaikštis, kuris trokšta pavergti kiekvieną sielą ir amžiams atitraukti ją nuo dieviškosios palaimos.

Trečiasis Gavėnios sekmadienis mums atidengia kiekvienos blogybės šaknį bei priežastį – tai piktoji dvasia, šio pasaulio kunigaikštis, kuris trokšta pavergti kiekvieną sielą ir amžiams atitraukti ją nuo dieviškosios palaimos.

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Šventoji Evangelija skelbia du Viešpaties palyginimus, kuriais nusakoma ta pati mintis – Dievas neužmiršta ir nenurašo nė vieno, Jis trokšta išgelbėti visus.

Mūsų džiaugsmas, kurio niekas iš mūsų neatims – tai Kristus visada esantis su mumis.

Epistolėje girdime skaitinį iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo laiško Korintiečiams, kur Tautų Apaštalas ragina mus pirmiausia rūpintis savo teisumu Viešpaties akivaizdoje, užuot teisus savo artimą, dažnai nežinant tikrųjų jo suklupimo priežasčių ar kaltės sunkumo.

Kokia neįsivaizduojama malonė yra pamaldžiai dalyvauti Šventosiose Mišiose ir kokią neapsakomai didžiulę žalą patiria mūsų siela, kuomet dėl tingumo ar aplaidumo apleidžiame sekmadienio Mišias.