Liturginiai metai

Pradėjome laikotarpį po Epifanijos, kuris tęsis iki Septuagezimos sekmadienio.

Galilėjos Kanos vestuvėse Mergelė Marija pasirodo kaip žmonių Užtarėja ir Tarpininkė.

Tikroji meilė pasireiškia ne gražiais žodžiais ar saldžiais atodūsiais, bet konkrečiu meilės veiksmu. Tas, kuris nemyli – tas yra miręs.

Ar Dievo reikalai mums yra pirmoje vietoje? 

Šis palyginimas mus ragina pasvarstyti ar Dievo reikalai mums yra pirmoje vietoje? O gal mes taip susirūpinę savo jaučiais, dirvomis ir tūkstančiu kitų darbų, jog nebegirdime Dievo kvietimo mūsų širdyje ir savo tikėjimą apribojame vien sekmadienio Mišių išklausymu. Pareiga tarsi ir atlikta, tačiau ar taip dera atsiliepti į Dievo Meilę?

II sekmadienis po Velykų yra skirtas Kristui kaip Gerajam Ganytojui, kuris už avis paguldė savo gyvybę, o savo Prisikėlimu veda jas į Dangiškąsias Ganyklas.

Šventoji Motina Bažnyčia nutraukia Advento susikaupimą bei pakviečia savo vaikus gėrėtis būsimaisiais Išganymo džiaugsmais.

Stenkimės būti kaip Viešpaties Pirmtakas: parodyti kitiems Kristų, o patiems nesisavinti garbės ir šlovės, kuri priklauso vienam Dievui.

Trečiasis Gavėnios sekmadienis mums atidengia kiekvienos blogybės šaknį bei priežastį – tai piktoji dvasia, šio pasaulio kunigaikštis, kuris trokšta pavergti kiekvieną sielą ir amžiams atitraukti ją nuo dieviškosios palaimos.

Trečiasis Gavėnios sekmadienis mums atidengia kiekvienos blogybės šaknį bei priežastį – tai piktoji dvasia, šio pasaulio kunigaikštis, kuris trokšta pavergti kiekvieną sielą ir amžiams atitraukti ją nuo dieviškosios palaimos.

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo?

Šventoji Evangelija skelbia du Viešpaties palyginimus, kuriais nusakoma ta pati mintis – Dievas neužmiršta ir nenurašo nė vieno, Jis trokšta išgelbėti visus.

Mūsų džiaugsmas, kurio niekas iš mūsų neatims – tai Kristus visada esantis su mumis.

Švenčiame ketvirtąjį ir paskutinįjį Advento sekmadienį, taip užbaigdami pasiruošimo laikotarpį, kurio metu Motina Bažnyčia mus kvietė apvalyti savo sąžines nuoširdžia atgaila, artimo meilės darbais bei karšta malda pasiruošti Atpirkėjo Užgimimo paminėjimui.

Kokia neįsivaizduojama malonė yra pamaldžiai dalyvauti Šventosiose Mišiose ir kokią neapsakomai didžiulę žalą patiria mūsų siela, kuomet dėl tingumo ar aplaidumo apleidžiame sekmadienio Mišias.

Ketvirtas Gavėnios sekmadienis vadinamas džiaugsminguoju (lotyniškai Laetare), pasikeičia liturginė spalva (rožinė), leidžiama groti vargonais ir puošti altorius gėlėmis. Taip Geroji Motina Bažnyčia mums išmintingai primena, kad Gavėnios atgaila nėra tikslas pats savaime, bet tik priemonė.

Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui.

 Svarbiausia, kad nepamirštume pasiimti Kristų į savo gyvenimo valtį.

Šio sekmadienio Mišių kolekta mums primena būtinybę melsti Viešpatį, kad suteiktų mūsų laikams taiką bei ramybę, idant nevarginami išorinių suspaudimų, galėtume Jį garbinti. Šis prašymas ypatingai turi kilti iš mūsų širdžių dabar, kuomet išgyvename didžiulius neramumus mūsų pašonėje. Melskime, kad Visagalis pasigailėtų mūsų ir atitrauktų karo rykštę.