Visiems tradicionalistams yra gerai pažįstamas modernistų hierarchų naudojamas išsireiškimas apie „tikinčiuosius, prisirišusius prie senojo rito“. Juo pripažįstama, kad Bažnyčioje egzistuoja realybė, kai dalis tikinčiųjų renkasi dalyvauti vadinamosiose Vetus Ordo (senosios tvarkos) Mišiose, dažniausiai celebruojamose pagal 1962 m. Mišiolą, vietoje Novus Ordo (naujosios tvarkos) Mišių, celebruojamų pagal 1969 m. pop. Pauliaus VI patvirtintą ritą. Taip pat šis „prisirišimo“ terminas lyg ir duoda suprasti, kad iš principo tai nėra kažkas esminio: juk nėra didelio skirtumo tarp to, ką geriate pusryčiams – kavą ar arbatą, valgote dribsnius ar sumuštinius – ir viena, ir kita yra pasirinkimo reikalas ir skirta pasisotinti.
Šis terminas kartojamas gana dažnai ir yra skirtas tiems, kurie nelabai gilinasi į liturgines peripetijas, bet jau kažką viena ausimi yra girdėję apie tradicinės liturgijos ir tradicionalistų egzistavimą.
Nes iš tiesų jį kartojantys hierarchai puikiai supranta, kad kalba eina visiškai ne apie nekaltą „prisirišimą“ prie senųjų lotyniškų Mišių, bet apie esminius, nesutaikomus Vetus Ordo ir Novus Ordo doktrininius, t.y. – šiais ritais išreiškiamus tikėjimo, skirtumus. Ir tai kelia didelių problemų, nes Bažnyčia gyvena pagal lex orandi, lex credendi, lex vivendi principą – maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą, nustatantį gyvenimo įstatymą.
Trumpai tariant – kaip tiki, taip gyveni.
Ir šių dviejų ritų skelbiamos doktrinos yra prieštaraujančios viena kitai. Viena yra sudabartinta Kalvarijos auka – Viešpaties pažeminimas, nuplakimas, nukryžiavimas, apraudojimas ir atgaila už savo nuodėmes, kita – protestantiškas džiaugsmas, kad esi išganytas (nes Viešpats vieną kartą numirė ant kryžiaus visiems laikams) ir dabar jau galima linksmintis.
Senasis ritas yra konkretus ir griežtas, romėniškai vyriškas ir paprastas, antrajame netrūksta visų rūšių pramogų – tai ir klonų Mišios, ir Mišios ant baidarės, ir Mišios su LGBT šalikais, ir vaikučiai, pakylėjantys Viešpaties taurę, jose skraidoma dronais, važinėjama dviračiais ir motociklais, šokama apsinuoginus ar apsirengus karo rūbais ir pagoniškomis kaukėmis, po jų dažnai koncertuojama (nes iš tikrųjų juk Mišios gan nuobodus dalykas, ar ne?).
Čia prisimenu šv. Liudviko Grinjono de Monforo žodžius:
7. Štai, mano brangieji Broliai, štai dvi partijos, kurios sutinkamos kasdien: Jėzaus Kristaus ir pasaulio.
Mūsų mylimojo Išganytojo partija yra dešinėje (Mt 25, 33), ji kopia siauru keliu ir mažėja nuo pasaulio sugedimo labiau nei bet kada. Šis gerasis Mokytojas žengia pirmas, basomis kojomis, su erškėčių vainiku, kruvinu kūnu ir nešdamas sunkų Kryžių. Jo palyda – tik saujelė žmonių, bet tai patys drąsiausi, nes daugelis negirdi jo švelnaus balso pasaulio triukšme, nedrįsta jį sekti, matydami jo neturtą, jo kančias, jo pažeminimus ir kitus jo kryžius, kuriuos jam tarnaujant būtinai reikia nešti kiekvieną gyvenimo dieną.
8. Kairėje yra pasaulio, arba demono partija, kuri yra gausiausia, nuostabiausia ir labiausiai spindinti, bent išoriškai. Patys gražiausi žmonės veržiasi į ją, susidaro spūstys, nors keliai yra platūs (Mt 7, 13), nors jie vis labiau platėja dėl minios, kuri jais plūsta lyg upė. Keliai nukloti gėlėmis, supami malonumų ir žaidimų, padengti auksu ir sidabru.
9. Dešinėje, mažojoje kaimenėje, kuri seka Jėzų Kristų (Mt 25, 33), kalbama tik apie ašaras, atgailą, maldas ir pasaulio neapykantą; girdisi, kad šie žodžiai nuolat pertraukiami raudų (Jn 16, 20): „Kentėkime, verkime, pasninkaukime, melskimės, slėpkimės, nusižeminkime, tapkime neturtingais, marinkimės!“ Juk tas, kas neturi Jėzaus Kristaus dvasios, kuri yra Kryžiaus dvasia, nepriklauso jam (Rom 8, 9).
Manau, kad šv. Liudvikas turėjo Kristaus dvasios, nes jo žodžių yra „sunku klausytis“.
Taigi, neįmanoma vienu metu eiti dviem keliais, nes vienas veda į kairę, kitas į dešinę. Bėda ta, kad kryžkelėje stovi ne Bažnyčia ir pasaulis, o pati Bažnyčia. Pasirinkimas, kuriuo keliu eiti, kelia įtampą ir kentėjimą, ypač dėl to, kad aukščiausia Bažnyčios hierarchija nori sukti plačiuoju keliu ir reikalauja iš tų, kurie, gal ir nebūdami drąsuoliais, vis dėlto renkasi siaurąjį kelią, eiti kartu – sinodiniu žingsniu.
