Nors šis šv. Pranciškaus Salezo pamokslas buvo skirtas Kūčių dienai, jį apmąstyti tinka visą Kalėdų oktavą.
1613 m. gruodžio 24 d. Kūčių pamokslas apie vigilijas, maną dykumoje, Įsikūnijimo paslaptį, Dievo Motiną kaip Jūros žvaigždę ir Aušrinę žvaigždę ir tai, kaip Ji pagimdė mūsų Viešpatį nenustodama mergystės, tuo būdu, kuriuo žvaigždės skleidžia šviesą, tris manos skonius – miltų, medaus ir aliejaus – ir tai, ką jie simbolizuoja Dieviškajame Kūdikyje: Jo dieviškąją prigimtį, sielą ir kūną; piemenis ir ką jie simbolizuoja. Mūsų Viešpaties vystyklai – kodėl Jis buvo į juos suvyniotas ir ko jie mus moko, kaip turėtume aplankyti ir atnešti dovaną Dieviškajam Kūdikiui, kokią ypatingą individualią paguodą kiekvienas lankytojas gaus mainais, kaip mūsų jausmai ir vidiniai gebėjimai būna neramūs ir išsiblaškę, kol neišsirenka mūsų Viešpaties savo karaliumi, ir kaip turėtume visada būti šalia mūsų Viešpaties.
Šiandien jūs sužinosite, kad Viešpats ateina, o ryte išvysite Jo šlovę (Iš 16, 6–7).
Šventoji Bažnyčia didžiosioms iškilmėms paprastai mus parengia vigilijomis, kad geriau įvertintume didelę naudą, kurią gauname iš Dievo per švenčiamus įvykius. Pirmykštėje Bažnyčioje tikintieji krikščionys norėjo kokiu nors būdu atsilyginti mūsų Viešpačiui už kraują, kurį Jis už juos praliejo mirdamas ant kryžiaus. Todėl jie labai rūpestingai švęsdavo šventes, švęsdami jas kaip galėdami iškilmingiau. Dėl šio troškimo beveik nebuvo švenčių, neturėjusių vigilijų, skirtų pasirengti iškilmei. Taip buvo daroma ne tik Bažnyčioje, bet ir Senajame Įstatyme, kur dieną prieš šabą buvo daug pasiruošimų.
Bažnyčia nori, kad Kalėdų šventei ruoštumėmės budėjimu. Nenorėdama, kad būtume nepasirengę tokiam dideliam slėpiniui, ši mylinti Motina mums sako: „Šiandien sužinosite, kad mūsų Viešpats ateis rytoj“, t. y. „rytoj Jis gims, ir jūs Jį pamatysite kaip Kūdikį, paguldytą ėdžiose“. (Lk 2, 12). Šie žodžiai yra kaip tie, kuriuos Mozė pavartojo įspėdamas izraelitus apie dieną, kurią Dievas nusprendė duoti jiems manos dykumoje. Jis juos surinko ir taip jiems kalbėjo: Vakare sužinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto žemės, o rytą išvysite Viešpaties šlovę. (Iš 16, 6-7). Jis tarsi norėjo pasakyti: „Jis ateis rytoj ryte“. Jis kalbėjo apie Viešpaties „atėjimą“ šlovėje, nors visi žinome, kad Dievas „neina“ ir „neateina“ kaip žmogus su kūnu. Jis yra nekintamas, nepajudinamas, tvirtas ir nejudantis. Nepaisant to, Mozė taip kalbėjo norėdamas parodyti, kokia didelė dovana buvo mana, ir užsiminė, kad ją izraelitams atnešė ir išdalijo pats Dievas. Kadangi tai buvo labai didelė dovana, Mozė liepė jiems kruopščiai pasiruošti ją apmąstant, stengiantis padaryti save vertesnius ją priimti. Taip pat ir Bažnyčia mums sako: „Šiandien jūs sužinosite, kad Viešpats ateis rytoj“. Šiuo budėjimu ji nori, kad giliai apmąstytume švenčiausiojo mūsų Viešpaties gimimo slėpinio didybę.
Kad padarytume tai geriau, pirmiausia nusižeminkime, suprasdami, jog esame visiškai nepajėgūs išsemti šio išskirtinai krikščioniškojo slėpinio gelmės. Jis yra išskirtinai krikščioniškas, nes tik krikščionybei buvo lemta suvokti, kokiu būdu Dievas yra žmogus, o žmogus yra Dievas. Tiesą sakant, žmonija visada buvo linkusi tikėti kažkuo panašiu į Įsikūnijimo galimybę, tačiau tik krikščionybė Jėzuje suvokė, kaip tai gali būti. Manau, kad kai kurie Senojo Testamento pranašai ir kai kurie kiti privilegijuotieji apie tai žinojo, bet didžioji dauguma – ne. Tarp pagonių šis kažko panašaus į Įsikūnijimą instinktas reiškėsi keistais, dažnai labai keistais būdais. Bent jau kai kurie iš jų tikėjo, kad patys gali tapti dievais ir būti kaip tokie garbinami kitų! Jie manė, kad net jei egzistuoja Aukščiausiasis Dievas, kuris yra pirmoji visų daiktų priežastis, vis dėlto gali būti daug mažesnių dievų arba kad bent jau kai kurie žmonės, kuriems būdingos tam tikros dieviškos savybės, gali būti vadinami dievais. Kai Aleksandras Didysis buvo arti mirties, jo pamišę, pagiežingi ir kvaili dvariškiai jo paklausė: „Pone, kada norėtum, kad mes tave padarytume dievu?“ Savo atsakymu Aleksandras aiškiai parodė, kad nėra toks kvailas kaip jie: „Padarysite mane dievu, kai būsite palaiminti“. Šiuo atsakymu jis norėjo pasakyti: „Nelaimingiems, nykstantiems ir mirtingiems žmonėms neįmanoma ką nors padaryti dievais, kurie pagal apibrėžimą yra laimingi ir nemirtingi“.
Krikščionys buvo labiau apsišvietę ir turėjo garbės žinoti apie Įsikūnijimą, kad žmogus yra Dievas, o Dievas – žmogus[1], nors net ir jie nepajėgia iki galo įminti šio slėpinio.
Mat tai slėpinys, paslėptas nakties tamsos prieblandoje. Žinoma, šis slėpinys iš tikrųjų visai nėra tamsus, nes Dievas yra tik šviesa. (Jn 1, 5.9; 1 Jn 1, 5). Kaip mūsų neapsaugotos akys negali žiūrėti tiesiai į skaisčią saulės šviesą, nes, akimirksniu apakinti, tuoj pat turime jas užmerkti – taip panašiai ir mūsų supratimą apakina ir aptemdo skaisti Įsikūnijimo slėpinio šviesa ir spindesys. Mūsų supratimas, mūsų sielos akis, negali ilgiau svarstyti šio slėpinio, neužtemdydamas jo ir nuolankiai prisipažindamas, kad negali prasiskverbti į jį pakankamai giliai, kad suprastų, kaip Dievas įsikūnijo švenčiausiosios Mergelės įsčiose ir kad Jis tapo panašus į mus, kad padarytų mus panašius į Dievą.
Dievas Izraelio vaikams dykumos naktį išlijo maną. (Sk 11, 9). Kad padidintų jų dėkingumą Jam, Jis pats surengė puotą ir padengė stalą. Juk Mozė sakė: „Jūs žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto žemės, ir rytą išvysite Jo šlovę“. Pirmiausia Jis liepė iš dangaus nusileisti saldžiai rasai, kuri tarnavo kaip staltiesė ant dykumos. Paskui mana krito kaip mažos kalendros sėklos. Galiausiai, norėdamas parodyti, kad pagerbė juos taip, kaip dabar kunigaikščiams patarnaujama uždengtomis lėkštėmis, Jis nulašino šiek tiek rasos, kad išsaugotų maną iki ryto, kai izraelitai ją surinkdavo prieš saulėtekį. (Iš 16, 13.21.31; Sk 11, 7.9; Išm 16, 27-28).
Tačiau Dievas troško dar didesnės ir meilesnės dovanos mums, kurie gyvename žemėje kaip dykumoje ir trokštame Pažadėtosios žemės – mūsų dangiškosios šalies – džiaugsmo. Jis pats atėjo atnešti mums šios dovanos ir atėjo vidury nakties. (Išm 18, 14-15). Ši ypatinga dovana yra malonė, padedanti mums pasiekti tai, kas kitu atveju mums būtų neįmanoma: šlovės džiaugsmą ir laimę. Taigi, kaip pamatysime rytoj, nakties tamsoje gimė Mūsų Viešpats ir pasirodė mums kaip kūdikis, gulintis ėdžiose.
Šiek tiek apmąstykime, kaip tai įvyko. Švenčiausioji Mergelė pagimdė savo Sūnų nenustodama mergystės – taip, kaip žvaigždės skleidžia savo šviesą. Vienas iš Dievo Motinos titulų yra „Jūros žvaigždė“ arba „Aušros žvaigždė“. Jūros žvaigždė yra Šiaurinė žvaigždė, į kurią visada nukreiptas jūrininkų kompasas. Pagal ją kapitonai orientuojasi jūroje ir gali nustatyti kryptį bei kursą. Visi žino, kad senovės Bažnyčios Tėvai, taip pat patriarchai ir pranašai laikė nukreipę savo žvilgsnius į šią poliarinę žvaigždę ir plaukė naudodamiesi jos palankumu. Laivų kapitonai visada žvelgė į Šiaurinę žvaigždę, kad išvengtų laivų sudužimų, kurie tokie įprasti plaukiant šio vargingo pasaulio vandenimis.
Švenčiausioji Mergelė taip pat yra toji aušros žvaigždė (plg. Sk 24, 17), atnešanti mums maloningą žinią apie tikrosios Saulės atėjimą. (Lk 1, 78). Visi pranašai žinojo, kad Mergelė pradės ir pagimdys Kūdikį (Iz 7, 14), kuris vienu metu bus ir Dievas, ir žmogus. Ji pastojo, bet Šventosios Dvasios dėka. (Lk 1, 35). Ji pradėjo ir pagimdė savo Sūnų išlikdama mergele. Jei pasirinko ją savo Motina dėl jos nekaltybės, ar tikėtina, kad gimdamas Jis būtų ją pažeidęs? Argi Pati Skaistybė galėjo kaip nors sumenkinti savo švenčiausios Motinos skaistybę?
Mūsų Viešpats yra nuo amžių tyrai pradėtas savo dangiškojo Tėvo glėbyje. Jis dalijasi vienintele savo Amžinojo Tėvo dieviškąja prigimtimi, jos neskaidydamas ir nesuardydamas dieviškojo paprastumo. Jis išlieka vienas ir tas pats Dievas su Juo. Švenčiausioji Mergelė pagimdė savo Sūnų, mūsų Viešpatį, žemėje taip, kaip Jį amžinai gimdo Jo Tėvas danguje, t. y. nenustodama mergystės. Tačiau yra vienas svarbus skirtumas: Ji pagimdė Jį iš savo įsčių, o ne savo įsčiose, nes kartą iš jų išėjęs, Jis daugiau ten nebegrįš, bet Jo dangiškasis Tėvas Jį gimdo iš savęs ir savyje, ir Jis ten pasiliks amžinai[2].
Viso to nereikėtų pernelyg smalsiai sijoti ir nagrinėti, taip pat neturėtume per daug apkrauti savo supratimo nagrinėdami šį dieviškąjį gimimą. Jis mums šiek tiek per daug didingas. Vis dėlto būtų gerai juo remtis kaip pagrindu mūsų apmąstymams apie mūsų Viešpaties gimimo slėpinį.
Turint tai omenyje, ne veltui Švenčiausiosios Mergelės vardas reiškia žvaigždę. Žvaigždės savo šviesą skleidžia tyrai ir be jokios žalos sau. Netgi priešingai, nes šviesa jas padaro mums dar gražesnes. Lygiai taip pat ir Dievo Motina išspinduliavo savo Švenčiausiojo Sūnaus neprieinamą Šviesą (1 Tim 6, 16), negaudama iš jos jokios žalos ir niekaip nesutepdama savo mergeliško tyrumo. Tačiau buvo vienas skirtumas. Ji pagimdė Jį be jokių pastangų, be jokio sukrėtimo ar smurto. Kitaip yra su žvaigždėmis, nes aišku, kad jos savo šviesą gamina sukrėtimais ir, regis, smurtu bei jėga.
Grįžkime prie manos antrajam mūsų svarstymui. Mana buvo trijų skonių, kurie jai buvo būdingi ir ypatingi, be to, turėjo visus skonius (Išm 16, 20.25), kokių tik galima norėti, kad turėtų. Jei izraelitai norėjo valgyti duonos, mana turėjo duonos skonį; jei jie norėjo valgyti kurapkų ir kitų panašių dalykų, mana turėjo tokį skonį. Dauguma Tėvų abejoja, ar tiek blogi, tiek geri izraelitai naudojosi šia malone. Kad ir kaip ten būtų, mana turėjo ypatingą miltų, medaus ir aliejaus skonį ar aromatą. (Iš 16, 31; Kun 11, 8). Jos simbolizuoja tris medžiagas, esančias palaimintajame Kūdikyje, kurį rytoj pamatysime gulintį ėdžiose. Kaip šie trys skoniai buvo viename vieninteliame maiste – manoje, taip ir mūsų Viešpaties asmenyje yra trys „medžiagos“, sudarančios tik vieną ir tą patį Asmenį, kuris vienu metu yra ir Dievas, ir žmogus.
Šiame palaimingiausiame Kūdikyje randama dieviškoji prigimtis, sielos prigimtis ir kūno prigimtis.[3] Manoje buvo skonis medaus, kuris iš tikrųjų yra dangiškas skystis, nes, nors bitės medų renka tarp gėlių, jos neima jo iš gėlių. Atvirkščiai, jos savo mažomis burnytėmis sugeria medų, kuris krinta ant gėlių iš dangaus kartu su rasa, ir tai tik tam tikru metų laiku[4]. Taip pat ir mūsų Viešpaties dieviškoji prigimtis pačią Įsikūnijimo akimirką iš dangaus nusileido ant šios palaimintos gėlės, švenčiausiosios Mergelės Marijos, kur žmogiškoji prigimtis Ją surinko ir devynis mėnesius saugojo šlovingųjų Mergelės įsčių avilyje. Po to Jis buvo įdėta į lopšį, kur Jį išvysime rytoj.
Manoje esantis aliejaus skonis reiškia švenčiausios mūsų Viešpaties sielos prigimtį. Kas kita yra Jo švenčiausioji siela, jei ne aliejus, balzamas, skleidžiantis kvepalus (Kun 1, 2), kurių puikus kvapas be galo patenkina tuos, kurie jį užuodžia? Kokio kvapo ji neišskleidė dieviškosios Didybės akivaizdoje, matydama save vienybėje su Ja, nieko nepadariusi, kad to nusipelnytų! Kokių tobulos meilės ir gilaus nuolankumo veiksmų ji nepadarė tą pačią Įsikūnijimo akimirką, kai įžengė į šventą ir nepakartojamą sąjungą su Amžinuoju Žodžiu! Ir kokio nepalyginamai malonaus kvapo ji neišliejo, kad paskatintų mus sekti ir mėgdžioti jos tobulybes! (Gg 1, 3).
Galiausiai miltų skonis, taip pat aptinkamas manoje, reiškia kitą švenčiausios mūsų Viešpaties žmogystės aspektą, Jo žavųjį kūną, kuris, sutraiškytas ant kryžiaus medžio, virto labai brangia Duona, maitinančia mus amžinajam gyvenimui. (Jn 6, 55). O gardžioji Duona, kiekvienas, kuris Tave vertingai valgo, gyvens amžinai ir niekada negalės mirti amžinąja mirtimi. (Jn 6, 50.52), 55.59). Kokį neprilygstamai malonų skonį „turi ši Duona sieloms, kurios Ją valgo vertai! Kaip nuostabu maitintis Duona, nužengusia iš dangaus, angelų Duona! (Ps 77, 23–25; Išm 16, 20; Jn 6, 33.41.50–51.59). Ji dar nuostabesnė dėl meilės, su kuria Ją mums dovanoja Tas, kuris kartu yra ir Dovana, ir Davėjas.
Bet kad per ilgai neužsibūčiau ties šiais pirmaisiais dviem punktais, maitinančiais mūsų supratimą, dabar pereisiu prie trečiojo, uždegančio mūsų valią. Jame yra kai kas mums labai dvasiškai naudingo. Prabėgomis pastebėsiu, kad iš visų žmonių, kurių tuo metu Betliejuje buvo labai daug, mūsų Viešpaties aplankyti atėjo tik paprasti piemenys. Vėliau iš toli atvyko išminčiai, kad pagarbintų ir atiduotų pagarbą mūsų naujajam Karaliui, gulinčiam ėdžiose.
Pranešdami žinią apie šį laimingą gimimą, angelai davė piemenims nuostabių ženklų. Eikite, – sakė jie, – ir rasite Kūdikį, suvyniotą į vystyklus ir gulintį ėdžiose. (Lk 2, 8-12). O Dieve, kokie tai ženklai, skirti atpažinti mūsų Viešpatį, ir kokį paprastumą parodė piemenys, patikėję tuo, kas jiems buvo paskelbta šiais žodžiais. Jie būtų turėję rimtą pagrindą tikėti, jei angelai būtų pasakę: „Eikite ir rasite Kūdikį, sėdintį dramblio kaulo soste, apsuptą dangaus dvariškių.“ Tačiau jie sakė: „Jūsų Gelbėtojas gimė su šiais ženklais: Jį rasite ėdžiose tarp gyvulių, suvyniotą vystykluose“.
Kaip manote, kodėl angelai kreipėsi į piemenis, o ne į kitus Betliejaus gyventojus? Mūsų Viešpats atėjo kaip piemuo ir kaip piemenų Karalius. (1 Pt 5, 4). Jis troško palankumo tiems, kurie buvo panašūs į Jį patį. Ką simbolizuoja piemenys? Kai kurie sako, kad jie simbolizuoja Bažnyčios ganytojus, pavyzdžiui, vyskupus, vienuolių vyresniuosius, kunigus ir visus tuos, kuriems pavesta rūpintis sielomis. Kai kurie šventieji Tėvai tvirtina, kad mūsų Viešpats savo slėpinius ypatingiau apreiškia jiems, nes jie yra Dievo įgalioti juos švęsti ir padaryti suprantamus savo kaimenei, jų globai pavestoms sieloms.
Kiti sako, kad ganytojai atstovauja vienuoliams ir visiems tiems, kurie išpažįsta tobulumo siekį. Tačiau jei kiekvienas iš mūsų yra ganytojas ir pastorius, kas yra mūsų kaimenė, mūsų avys? Tai mūsų aistros, polinkiai, jausmai ir dvasiniai gebėjimai. Atkreipkite dėmesį, kad tik piemenys, kurie naktį budėjo prie savo kaimenės (Lk 2, 8), turėjo garbę ir malonę išgirsti šią maloningą žinią apie mūsų Viešpaties gimimą. Tuo norima mums parodyti, kad jei mes nesaugosime Dievo mums patikėtos kaimenės, t. y. savo aistrų, polinkių ir dvasinių gebėjimų, nešersime jų kokioje nors šventoje ganykloje, nežiūrėsime jų tvarkos ir pareigų, tuomet nenusipelnysime išgirsti šios labai mielos žinios apie Gelbėtojo gimimą ir negalėsime nueiti aplankyti Jo ėdžiose, kur Jį rytoj paguldys Jo palaimintoji Motina.
O, bet švenčiausiasis mūsų Viešpaties gimimas yra tikrai didus slėpinys. Kiekvienas jame gali rasti daug paguodos, bet ypač tie, kurie yra geriau pasirengę ir, mėgdžiodami piemenis, rūpestingai prižiūri savo bandas. Kažkada visi buvome neverti žinoti, kaip turėtume prižiūrėti savo bandas. Kaip gerasis ganytojas (Jn 10, 11.14) ir labai mylimas mūsų sielų, savo avių, dėl kurių Jis tiek daug padarė, ganytojas, mūsų Viešpats pats atėjo pamokyti mus, ką turėtume daryti. Kokie būsime laimingi, jei ištikimai Jį mėgdžiosime ir seksime Jo pavyzdžiu. Tačiau ką daro šis labai mielas Kūdikėlis? Pažvelkite į Jį ėdžiose: „Jį rasite, – sakė angelai, – suvystytą vystyklais“. Jam tikrai nereikia būti taip suvystytam. Kūdikiai vystomi vystyklais, nes, dar būdami švelnūs ir nebūdami taip surišti, jie galėtų klaidingai pasimuistyti ir susižeisti. Jie supančiojami, kad nesusižeistų akių ar veido. Jei jų rankos būtų laisvos, jie galėtų save užgauti ir susižaloti. Juk jie dar nežino, kaip reikia elgtis. Kodėl reikėtų bijoti, kad taip galėtų nutikti mūsų Viešpačiui, kuris nuo pat prasidėjimo momento galėjo naudotis protu? Jis, būdamas pats Teisumas, negalėjo padaryti klaidingo judesio[5]. O Dieve, koks gerumas šiame mielame Gelbėtojuje! Jis nusileido ir elgėsi kaip kiti vaikai, kad galėtų pasirodyti kaip bet kuris kitas vargšas kūdikis, kuriam galioja kūdikystės poreikiai ir dėsniai. Jis tikrai verkia, bet ne iš švelnumo dėl savęs paties ir ne iš širdies kartėlio, bet paprasčiausiai norėdamas būti kaip kiti vaikai[6](Išm 7, 3).
Buvo dar viena priežastis, dėl kurios mūsų Viešpats norėjo būti surištas, suvyniotas ir pavaldus savo švenčiausiajai Motinai, leisdamas, kad su Juo būtų elgiamasi, kad Jis būtų nešiojamas ir vystomas taip, kaip Jai patinka, nerodydamas jokio susierzinimo. Jis norėjo mus pamokyti, kaip tvarkyti ir valdyti savo dvasinę kaimenę, t. y. savo aistras, jausmus ir dvasinius gebėjimus.
Yra du pagrindiniai gebėjimai, nuo kurių priklauso visi kiti – būtent aistringumas ir irzlumas. Atrodo, kad visos kitos galios, gebėjimai ir aistros yra pavaldžios šiems dviem gebėjimams ir veikia tik per jų įsakymus. Dėl aistringumo mes mylime ir trokštame to, kas mums atrodo gera ir naudinga. Dėl jo džiaugiamės gerove ir liūdime dėl nelaimių, apsimarinimų ir visų mūsų valiai priešingų dalykų. Irzlumas sukelia liūdesį, priešiškumą, pyktį, neviltį ir pan. Mūsų Viešpats nori, kad iš Jo išmoktume, kaip šiuos dalykus sutvarkyti pagal protą. Mes matome Jį, suvyniotą ir surištą juostomis bei drabužiais, kuriais Jį aprengė Jo Švenčiausioji Motina. Taip Jis nori mus paskatinti surišti ir susegti paklusnumo vystyklais visas mūsų aistras, jausmus, polinkius; visas mūsų galias, tiek vidines, tiek išorines; mūsų pojūčius, nuotaikas ir visa, kas esame. Kad patys savęs blogai nevaldytume, Jis nori, kad atsisakytume tokio savęs valdymo, išskyrus tiek, kiek tai leidžia paklusnumas[7].
Pažvelkime į šį mieliausią iš Kūdikių, kuris leidžiasi taip valdomas ir vedamas savo palaimintosios Motinos, jog iš tiesų atrodo, kad Jis negali elgtis kitaip. Vienintelis Jo tikslas, mano brangios sielos, yra parodyti mums, ką turėtume daryti, ypač vienuoliai, davę klusnumo įžadus. Mūsų Viešpats niekada negalėtų piktnaudžiauti savo valia ar laisve. Tačiau Jis norėjo, kad po šiais vystyklais būtų paslėpta viskas: Jo amžinasis žinojimas ir išmintis (Kol 2, 3), visa tai, kuo Jis kaip Dievas, buvo lygus savo Tėvui, taip pat naudojimasis protu, kalbėjimo galia – trumpai tariant, visa tai, kuo Jis turėjo būti, kai sulauks trisdešimties metų. Viskas be išlygų buvo uždaryta ir paslėpta po šydu švento paklusnumo, kuriuo Jis lenkėsi savo Tėvui, įpareigojusiam Jį būti viskuo panašų į kitus kūdikius. Kaip sako šv. Paulius, Jis viskuo turėjo tapti panašus į savo brolius (Žyd 2, 17). Ką dar turime pasakyti, išskyrus tai, kad mūsų Viešpaties gimimo slėpinys yra ir Apsireiškimo slėpinys. Kaip Švenčiausioji Mergelė turėjo aplankyti savo pusseserę šventąją Elzbietą, taip ir mes per šią oktavą turime labai dažnai eiti aplankyti ėdžiose gulinčio Dieviškojo Kūdikio. Ten mokysimės iš suverenaus ganytojų Ganytojo vadovauti, valdyti ir sutvarkyti savo kaimenes taip, kad jos būtų malonios Jo Gerumui. Tačiau kaip piemenys neabejotinai nėjo pas Jį, nenešdami Jam mažų ėriukų, taip ir mes neturime ten eiti tuščiomis rankomis. Privalome Jam ką nors atnešti. Ką galime atnešti šiam Dieviškajam Ganytojui malonesnio už mažą avinėlį, kuris yra mūsų meilė ir kuris yra pagrindinė mūsų dvasinės kaimenės dalis, nes meilė yra pirmoji sielos aistra. Ak, kaip labai Jis bus mums dėkingas už šią dovaną, mano brangios seserys, ir su kokia didele paguoda ją priims Švenčiausioji Mergelė, taip labai trokštanti mums gero. Šis dieviškasis Kūdikis neabejotinai pažvelgs į mus savo geranoriškomis ir maloningomis akimis kaip atlygį už mūsų dovaną ir ženklą, kad Jam malonu ją priimti.
O, kokie būsime laimingi, jei aplankysime šį brangų mūsų sielų Gelbėtoją. Iš Jo gausime neprilygstamą paguodą. Kaip mana turėjo tokį skonį, kokio kiekvienas norėjo, taip kiekvienas iš mūsų ras ypatingą paguodą lankydamas šį mieliausią Kūdikį. Piemenys aplankė Jį ir su labai dideliu džiaugsmu buvo Jo palaiminti. Grįžę jie giedojo Dievui šlovę ir visiems sutiktiems žmonėms skelbė, ką matė. (Lk 2, 20). Tačiau šventasis Juozapas ir šlovingoji Mergelė sulaukė neapsakomai didesnės paguodos, nes jie padėjo Jam ir pasiliko Jo akivaizdoje, tarnaudami Jam pagal savo galimybes. Ir tie, kurie nuėjo, ir tie, kurie pasiliko, buvo paguosti, bet nevienodai. Mat kiekvienas gavo pagal savo galimybes.
Hana, Samuelio motina, labai ilgai buvo bevaikė. Dėl to ji buvo nerami ir nepastovios nuotaikos. (1 Sam 1, 18). Matydama moteris, besidžiaugiančias savo vaikais, ji liūdėdavo ir grauždavosi, nes pati jų neturėjo, o girdėdama, kaip kitos skundžiasi savo vaikais, džiaugdavosi, kad Dievas jai jų nedavė. Tačiau nuo tos akimirkos, kai ji susilaukė mažojo Samuelio, jos nuotaika niekada nebebuvo bloga. Neabejotinai ir mes turėjome kokią nors dingstį liūdesio ir blogos nuotaikos akimirkoms, kol neturėjome šio mielo Kūdikėlio, kuris ką tik mums gimė arba gims rytoj. Tačiau nuo šiol nebėra teisinga liūdėti, nes Jame turime visas priežastis džiaugtis ir būti laimingi.
Bitės[8] yra neramios, kol neturi motinėlės. Jos nepaliaujamai laksto šen bei ten. Jų avilyje beveik nėra poilsio. Tačiau vos tik gimsta jų motinėlė, jos visos susiburia aplink ją, išlėkdamos tik savo grobiui susirinkti ir, regis, tik jos įsakymu ar leidimu. Lygiai taip pat mūsų pojūčiai, vidinės galios ir dvasiniai gebėjimai yra tarsi mistinės bitės. Kol jos neturi valdovo, t. y. kol neišsirinko mūsų ką tik gimusio Viešpaties savo karaliumi, jos yra neramios. Mūsų pojūčiai be perstojo klaidžioja, traukdami paskui save mūsų vidinius gebėjimus, blaškydamiesi nuo vieno prie kito sutikto objekto. Tai tik nuolatinis laiko švaistymas, nerimas ir neramumas, kurie griauna taiką ir ramybę, taip reikalingą mūsų sieloms. Tačiau vos tik pasirinkusios mūsų Viešpatį savo karaliumi, jos, kaip tyros ir mistiškos bitės, turėtų įsikurti šalia Jo ir niekada nepalikti avilio, išskyrus meilės pratybas, kurias Jis joms liepia praktikuoti artimo atžvilgiu. Tuoj pat po kiekvienos labdaros pratybos jos turėtų pasitraukti ir susiburti aplink šį mieliausią Karalių, kad galėtų kaupti šventų ir meilės kupinų minčių medų, kurį jos semiasi iš švento mūsų Aukščiausiojo Viešpaties buvimo. Jo paprastas žvilgsnis į mūsų sielas sukelia jose neprilygstamą jausmingumą ir uolumą Jam tarnauti bei Jį vis tobuliau mylėti.
Tokios malonės trokštu jums, mano brangios sielos: kad išliktumėte labai arti šio šventojo Gelbėtojo, kuris ruošiasi mus visus surinkti aplink save, kad visada mus saugotų savo švenčiausios globos ženklu, kaip ganytojas, kuris rūpinasi savo avelėmis ir kaimenėmis, arba kaip bičių motinėlė, kuri taip rūpinasi savo spiečiumi, kad niekada nepalieka avilio, nebūdama apsupta visų savo mažųjų žmonių. Tegu Jo gerumas suteikia mums malonę girdėti Jo balsą, kaip avys girdi savo ganytojo balsą (Jn 10, 27), kad, pripažindami Jį kaip savo suverenų Ganytoją, nenuklystume ir neklausytume balso svetimšalio, kuris lieka šalia mūsų kaip pragaro vilkas, visada pasirengęs mus sužlugdyti ir praryti. (1 Pt 5, 8). Tegul mums užtenka ištikimybės išlikti klusniems, paklusniems ir pavaldiems Jo norams bei įsakymams, kaip bitės savo motinėlei, kad šiame gyvenime pradėtume tai, ką, padedami Dievo malonės, amžinai darysime danguje, kur tegul mus nuveda Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Amen.
[1] Pamokslai apie Dievo Motiną, „Apsilankymas“, 1621 m. liepos 2 d.; „Apsivalymas“, 1622 m. vasario 2 d.
[2] Atrodo, kad šventasis Pranciškus Salezas čia skiria amžinąjį Sūnaus, kaip Dievo, gimimą Švenčiausioje Trejybėje ir Jo, kaip žmogaus, gimimą žemėje. Nors kaip Dievas Sūnus nuolat ir amžinai kyla iš Tėvo, kaip žmogus Jis „išėjo“ arba atsirado iš Marijos įsčių vienu konkrečiu laiko momentu.
[3] „Sielos prigimtis“ ir „kūno prigimtis“ šventajam Pranciškui tiesiog nurodo tikrą ir vientisą žmogaus prigimtį. Jis taip kalba, nes nori, kad trys aspektai atitiktų tris manos skonius dvasiniams apmąstymams, kuriuos jis pateikia šioje pamokslo vietoje.
[4] Abejotina, ar šventasis Pranciškus pažodžiui tikėjo šiuo paaiškinimu, kaip bitės iš žiedų išgauna medų. Jis remiasi Vergilijaus, Aristotelio ir Plinijaus skaitiniais. Tačiau jis mano, kad tai naudinga jo teikiamam dvasiniam mokymui.
[5] Prancūzų kalboje tai yra žodžių žaismas.
[6] Šventasis Pranciškus čia ir kitur moko, kad mūsų Viešpats prisitaikė prie to, ką reiškia būti žmogumi, kad išmokytų mus ir duotų mums pirmutinį tikrai žmogiško elgesio Dievo ir kitų akivaizdoje pavyzdį. Mūsų Viešpats visiškai atskleidžia ne tik tai, kas yra Dievas, bet ir tai, kas esame mes ir kaip mes turėtume elgtis.
[7] Šventasis Pranciškus kreipiasi į vienuolius, kuriems klusnumo įžadas ir dorybė yra tokie svarbūs.
[8] Plg. Dvasinės konferencijos, IX, „Vienuolio kuklumas“.
