Liturginiai metai

Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi, jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai, kur tie spąstai.

Šventoji Evangelija pasakoja palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldą.

Visagalis Viešpats, mūsų Dangiškasis Tėvas, visada pasirengęs apipilti savo vaikus tokiomis malonėmis, kurių jie nėra nei nusipelnę, nei prašę, nei įsivaizdavę.

Didysis Mokytojas įsakmiai primena, jog jei norime būti išgelbėti, tvirtai turime laikytis per apaštalus perduoto tikėjimo kraičio.

Dvasiniame gyvenime buvome kurti ir nebyliai, o Jėzus, kunigo asmenyje, mus su meile priėmė prie krikšto šaltinio. Kunigas atliko tą patį gestą virš mūsų ir ištarė tuos pačius žodžius, kaip ir dieviškasis Mokytojas Evangelijoje: Efatá, „Atsiverk!“

Mes taip pat savo kelyje susidūrėme su plėšikais. Pasaulis, velnias ir mūsų aistros mus apiplėšė ir sužeidė. Kas gali pasakyti, kad savo sieloje neturi kokios nors, daugiau ar mažiau gilios žaizdos, kurią paliko pagunda ar nuodėmė?

EpistolėjeTautų Mokytojas bei Tiesos Trimitas mus padrąsina susidūrus su savo menkumu ir netinkamumu.

Dėkokime Viešpačiui už visa tai, ką Jis mums duoda kiekvieną dieną – nes viskas yra Jo dovana, viskas, išskyrus mūsų nuodėmes.

Pažvelkime į žmogaus padėtį dvasinio gyvenimo atžvilgiu: jis yra tarsi vaikas, atsidūręs kryžkelėje – jis negali eiti toliau vienas ir nežino, kuris kelias veda į jo namus.

Daugybė dalykų, kurių siekiame, apie kuriuos svajojame, kuriems aukojame savo laiką ir jėgas, dažnai būna menkaverčiai žvelgiant iš Amžinybės perspektyvos.

Užuot galvoję apie rytojų, stenkimės išgyventi šią dieną, atrasti Dievo malonę, kuri yra mums skirta šiam momentui.

Neišmeskime gauto pakvietimo į Karaliaus puotą, nepraraskime dovanoto vestuvinio drabužio ir su džiaugsmu sėskime prie Viešpaties bičiulių stalo, kad Jis mus pradžiugintų bei pamaitintų.

Šv. Augustinas ir daugelis kitų šventųjų buvo sugrąžinti į gyvenimą. Jei šventieji, gyvenę nekaltą gyvenimą, mus taip traukia, tai tie, kurie buvo sugrąžinti iš nuodėmės, turi dar didesnę galią mus padrąsinti mūsų sunkumuose.

Prašykime malonės tapti vidiniais žmonėmis, idant pamėgtume dieviškuosius dalykus ir būtume pripildyti Šventosios Dvasios dovanų, nes tas, kuris myli, yra pažinęs Dievą ir eina teisingu keliu.

Suteikdama pamaldumo dovaną Šventoji Dvasia duoda mūsų dvasiniam gyvenimui naują atspalvį – subtilumo ir švelnumo atspalvį, kuris tobulina ir supaprastina mūsų santykius su Dievu ir artimu.

Dievas, begalinė Meilė, priima mus kaip Savo vaikus, kad mes taip galėtume sekti Jo meilės pavyzdžiu, kad meilė taptų ryšiu, vienijančiu mus visus į vieną širdį, kaip Tėvas ir Sūnus yra suvienyti vienoje dievystėje Šventosios Dvasios ryšiu.

Tikrasis blogis, kurio reikia vengti – tai nuodėmė, o tikrasis stebuklas, kurio turime kiekvienas trokšti ir siekti – tai nuodėmių atleidimas.

Niekada nesakykime, kad mūsų tikėjimas yra silpnas, nes nematome ar neapčiuopiame ranka tiesos, kuri mums pateikiama tikėti – verčiau pripažinkime, kad jis silpnas, nes mūsų širdis nėra pakankamai atvira malonei ir nėra visiškai laisva nuo puikybės.

Tikėjimas ir klusnumas visada keliauja kartu: jei noriu tikėti, turiu paklusti tikėjimo tiesoms.

Tuščiai praleistos dienos susargdina mūsų sielą ir galiausiai atskiria nuo Dievo malonės jau čia, žemėje.