Paix Liturgique (Christian Marquant)
Nicola Spuntoni straipsnyje, paskelbtame Il Giornale gruodžio 16 d., atskleidžia, kad popiežius, kuris sušaukė neeilinę konsistoriją sausio 7 ir 8 d., prieš Kalėdas nusiųs kardinolams laišką, kuriame bus išdėstyti pagrindiniai trys šios konsistorijos klausimai: jų dalyvavimas Bažnyčios valdyme, sinodalumas ir liturgijos klausimas.
Savaime suprantama, kad paskutinio punkto diskusijų tema bus ne tik tradicinių lotyniškų Mišių statusas po Traditionis Custodes, bet aišku, kad jų klausimas bus svarbus – ir galbūt vienintelis, dėl kurio kardinolai diskutuos. Tokia yra ypač gerai informuoto Spuntoni nuomonė. Lengva įsivaizduoti, kad kardinolai Mülleris ir Burke'as, o galbūt ir kardinolas Brandmülleris bei kiti – Zuppi? Aveline? – ragins rasti ramybę siūlantį sprendimą. Iš tiesų, žiniasklaidos susidomėjimas šiuo įvykiu, kuris savaime nėra reikšmingas, bet turi simbolinę svarbą, kaip pažymėjo tarptautine spauda, t. y. leidimas aukoti Mišias Šv. Petro bazilikoje Summorum Pontificum piligrimystės proga, sukrėtė, o galbūt net sutrikdė Romą ir Šventąjį Tėvą.
Kurija, remdamasi informacija iš Jungtinių Valstijų, Europos ir kitur, žino, kad Traditionis Custodes ne tik nepavyko išspręsti problemos, bet ją dar ir paaštrino, arba bent jau atskleidė, kad ji yra neišsprendžiama: reikia būtinai spręsti liturgijos klausimą. Tai aiškiai matyti Prancūzijoje. La Croix uždavė toną gruodžio 11 d. Matthieu Lasserre ir Ève Guyot straipsnyje „Katalikai, kurie meldžiasi lotynų kalba taip pat gerai, kaip ir prancūzų“, remdamiesi Ifop apklausa, kurią užsakė Bayard-La Croix. Apklausa parodė, kad 33 % reguliarių bažnyčios lankytojų (apklausos duomenimis: tų, kurie lanko Mišias kiekvieną sekmadienį) neturi nieko prieš lotynų kalba aukojamas Mišias; 9 % sako, kad Tridento Mišios yra jų mėgstamiausios; 25 % vienodai mėgsta abi; o 67 % neturi nieko prieš Tridento apeigas. Taip, dabar šiuos skaičius, kuriuos Paix Liturgique skelbia jau gana ilgą laiką, pateikia ir La Croix.
Be to, yra ir tiesioginė „tridentininkų“ apklausa: La Croix žurnalistai lankėsi sekmadienio Mišiose Lione, šv. Jurgio bažnyčioje. Išeidami jie užfiksavo: daug šeimų su mažais vaikais, tik keletas vyresnio amžiaus žmonių, keletas užsieniečių, ir, svarbiausia – daug jaunų suaugusiųjų. Šie jauni žmonės „mėgsta tradicines lotyniškas Mišias“, kaip nuolat su susirūpinimu pabrėžia Prancūzijos vyskupai.
Vyskupai ypač nerimauja dėl šio „maišymosi“ reiškinio, kurį La Croix išsamiai analizuoja: daug parapijiečių lanko abu apeigų tipus. Akivaizdu, kad užkratas plinta iš tradicinio pasaulio į Pauliaus VI pasaulį, bet, galbūt, ir šiek tiek atvirkščiai – tiek, kiek įprastų parapijų stilius plinta į tradicines parapijas: „Daugelis parapijų tapo „tradicionalizuotomis“, – pažymi jauna pora iš Liono, kuri „valgo prie abiejų stalų“, o tuo pačiu metu kai kurios „tradicionalistų“ parapijos taip pat šiek tiek keičia savo stilių kai kuriais atžvilgiais.
Norėdami geriau suprasti šį reiškinį, Matthieu Lasserre ir Ève Guyot sutelkė dėmesį į praktikuojančius katalikus, kurie priešinosi „užkratui“ (tuos, kurie, pavyzdžiui, palieka savo parapiją ir ieško kitos, kai „Tėve mūsų“ pradedama giedoti lotynų kalba). Šie žmonės paaiškino, kad svarbus šio „tradicionalizavimo“ elementas yra naujas jauno kunigo profilis, kuris neišvengiamai sutampa su praktikuojančių jaunų katalikų profiliu, nes jie yra kilę iš jų tarpo: griežtas pamokslavimas, ritualinės praktikos ir raginimas klūpėti bei priimti komuniją ant liežuvio.
Vienas šių parapijiečių, kuris skundžiasi, kad kai kurie verčia juos jaustis „atsakingais už tikėjimo žlugimą“, sutinka, kad yra esminė problema, tikėjimo problema. Būtent tai popiežius Pranciškus aiškiai pareiškė, bandydamas paaiškinti Summorum Pontificum panaikinimą. Mes visada grįžtame prie posakio lex orandi, lex credendi: pasirinkti praeities liturgiją būtinai reiškia pasirinkti tikėjimą, kurį ji išreiškia – praeities tikėjimą. Po kritika Pauliaus VI Mišioms randame kritiką Vatikano II Susirinkimui.
Be to, jei, kaip yra visai įmanoma, būtų de facto sušvelnintas represijos prieš tradicinę liturgiją, tai neišvengiamai būtų lydima įprasto įspėjimo, girdimo nuo 1984 m.: „Jūs galite rinktis tradicines lotyniškas Mišias, bet tik su sąlyga, kad pripažįstate Vatikano II Susirinkimą.“ Lieka neaišku, ką reiškia „pripažinti“, ir netgi kas tiksliai yra šis Susirinkimas, kuris, skirtingai nuo praeities susirinkimų, niekam neskyrė anatemos, bet, kita vertus, reikalauja išskirtinės pagarbos: tarsi ne Komuniją, bet patį Susirinkimą reikėtų priimti atsiklaupus ant kelių. Reikėtų bijoti (jei čia būtų ko bijoti...), kad šis Susirinkimas taps nebereikalingu, kartu su sinodalumu, kuriuo buvo siekiama jį atgaivinti. Akivaizdu, kad kuo daugiau bandoma slopinti laisvą teologinę diskusiją, tuo labiau ji klesti.
Bet kuriuo atveju, praėjus šešiasdešimčiai metų po Vatikano II Susirinkimo pabaigos, liturgijos klausimas yra aktualus kaip niekada.
