Liturgija

Šiandien karčius šios bažnytinės revoliucijos vaisius matome Bažnyčios krizėje.

Nuo pat liturginės reformos pradžios, 1970 m. paskelbus Novus ordo missae, Bažnyčios Tradicijos gynėjai įspėjo apie šios naujos liturgijos keliamą pavojų.

 Pertvarkius kalendorių, pašalinta gilias šaknis turinti šventė – Brangiausiojo Kristaus Kraujo iškilmė, tradiciniame liturginiame kalendoriuje švenčiama liepos 1-ąją.

Šiame straipsnyje pateiksime keletą priežasčių, kodėl, nepaisant visų nepatogumų (ir netgi tam tikrų persekiojimų), metams bėgant mes ir mūsų šeimos mėgstame lankytis Tradicinėse Lotyniškose Mišiose.

Kai reikia karūnuoti karalių, karalystės vyskupai sušaukiami į miestą, kuriame turi vykti karūnavimas. Karalius turi pamaldžiai atlikti trijų dienų pasninką prieš tai einančią savaitę.

Vartant 1962 metų mišiolą turbūt daugeliui teko matyti prie liturginių švenčių dažnai esančius užrašus Statio ad S. Petrum, Statio ad S. Paulum ir t. t. Bet ne visi žino, kad šie užrašai slepia seną ir garbingą, nors dabar jau išnykusią, stacijų liturgijos tradiciją.

Kodėl tradiciniai katalikai priešinasi gitarų muzikai bažnyčiose? Kodėl mes apskritai manome, kad populiari, šiuolaikinė muzika nesuderinama su liturgijos dvasia?

Ypač po Vatikano II Susirinkimo pastoracinis aktyvizmas kėlė grėsmę paversti kunigą garbinamu socialiniu darbuotoju, žmogumi, kuris taip orientuojasi į kitus, kad nustoja orientuotis į Dievą.

Dauguma vyrų, kuriais iš tiesų žaviuosi, pasižymi ypatinga savybe, kuri mane visada šiek tiek ar daugiau nei šiek tiek stebino.

Šiuolaikinis žmogus šlovina save, ir šis natūralizmas įsiskverbė net į maldą. Liturgijoje jis pasireiškia kaip naujovių ir adaptacijų alkis; modernių muzikos formų invazija ir lėkšta, vulgari kalba.

Iš viso iš kalendoriaus buvo išbraukti 305 šventieji ir jų nežinomi bendražygiai.

Šiame tekste kalbama apie tradicinį Romos ritualą, kurio su neesminiais pakeitimais buvo laikomasi nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių.

Šventosios liturgijos, t. y. dievogarbos, prigimtį apreiškė pats Dievas, o išaiškino Bažnyčia savo iškilmingu mokymu. Pirmasis esminis liturgijos požymis yra šis: pats Dievas žmonėms sako, kaip jie turi Jį garbinti.

Kanzas Sičio arkivyskupas Josephas Naumannas paskelbė laišką, kuriame atskleidė, jog jo vyskupijoje Mišios „daugelį metų buvo aukojamos negaliojančiai“.

Dažna dvasininkų nepareigingumo, moralinio palaidumo ir ištvirkimo priežastis yra „vudstokiškos“ laisvės nuo bet kokių įstatymų atmosfera, lydėjusi 7–8 dešimtmečių liturgines reformas bei iškraipymus.

Asmens prisirišimas prie kultūrinių jo religijos aspektų, ypač tai religijai išskirtinių ritualų ir doktrinų, koreliuoja su tikimybe, kad šis asmuo liks to tikėjimo išpažinėju.

Ar mums geriau sutikti Kristų kylant į viršų pas Jį, ar traukiant Jį žemyn į savo kasdienį pasaulį?

Vokietijoje vidutiniškai tik vienas iš dešimties pakrikštytų katalikų kiekvieną sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Ką tuomet veikia kiti devyni iš dešimties? Vienas iš dažniausių pasiteisinimų – esą ir miške įmanoma sutikti Dievą. Žinoma, gamtoje galime sutikti visų dalykų Kūrėją. Vis dėlto, net jei visi iš 21 milijono katalikų, neinančių į bažnyčią, sekmadieniais vaikštinėtų po mišką, kodėl tai nėra tas pats, kaip dalyvauti Mišiose?