Šv. Alfonso Liguorio advento apmąstymai

Jėzus Kristus apreiškė garbingajai Agotai Kryžiaus, kad, Jam būnant Motinos įsčiose, labiau už bet kokį kitą sielvartą Jį kankino žmonių, kurie po Jo Atpirkimo paniekins malones, kurias Jis atėjo paskleisti pasaulyje, širdžių kietumas.

Dievas taip pamilo pasaulį! O begaline meile, verta tik begalinio Dievo! Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų!. Kūdikėlis Jėzus toli gražu neliūdi dėl šio pasiūlymo, bet juo džiaugiasi, priima jį su meile ir džiūgauja: lyg galiūnas džiugiai bėga savo keliu.

Pagalvokite, kaip po šitiekos šimtmečių, po šitiekos maldų ir atodūsių atėjo Mesijas, kurio šventieji patriarchai ir pranašai nebuvo verti regėti, kurio dūsavo tautos, amžinųjų kalvų troškimas, mūsų Išganytojas! Jis jau gimė ir visiškai mums save atidavė.

Norėdami gerai praktikuoti mąstymo maldą arba apmąstymą ir padaryti jį tikrai naudingą sielai, turime aiškiai nustatyti, kokiu tikslu jį atliekame.

Atlikti mąstymą galime bet kurioje vietoje, namuose ar kitur, net vaikščiodami ar dirbdami. Kiek daug yra tokių, kurie, neturėdami kitokių galimybių, pakelia savo širdis į Dievą ir nukreipia savo protą į mąstymo maldą, nepalikdami savo užsiėmimų, darbo, arba mąsto net keliaudami.

Už tos vietos, kurioje ketinate kalbėtis su Dievu, durų palikite visas pašalines ar blaškančias mintis, kartu su šv. Bernardu sakydami: „O mano mintys, palaukite ten! Apie reikalus kalbėsime po maldos.“

Dvasiniam gyvenimui Šventųjų knygų skaitymas yra, ko gero, ne mažiau naudingas nei mąstymo malda. Šv. Bernardas sako, kad skaitymas vienu metu moko ir melstis, ir praktikuoti dorybes.

Šventoji Bažnyčia, kontempliuodama šią didžiąją Paslaptį, yra apimta baimės: Aš apsvarsčiau Tavo darbus ir išsigandau. Jei Dievas būtų sukūręs tūkstantį kitų pasaulių, tūkstantį kartų didesnių ir gražesnių už dabartinį, neabejotina, kad tas darbas būtų be galo menkesnis už Žodžio Įsikūnijimą.

Pagalvokite, kad visos kančios ir negandos, kurias Jėzus patyrė savo gyvenime ir mirtyje, Jį lydėjo nuo pat pirmosios gyvenimo akimirkos: Mano sielvartas nuolat mano akivaizdoje, ir jau nuo pat vaikystės Jis pradėjo jas aukoti kaip atlygį už mūsų nuodėmes.

Jis troško būti pakrikštytas savo krauju ne tam, kad nuplautų savo nuodėmes, nes buvo nekaltas ir šventas, bet nuodėmes žmonių, kuriuos taip mylėjo.

Panagrinėkime keturis malonės šaltinius, kuriuos turime Jėzuje Kristuje, kaip juos apmąstė šventasis Bernardas - Gailestingumą, Ramybę ir Paguodą, Atsidavimą ir Meilę.

Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. (Iz 53, 4). Jam patiko savo Krauju užgydyti mūsų žaizdas ir savo mirtimi išvaduoti mus iš amžinosios mirties, kurios buvome nusipelnę.

„Skurdo nebuvo danguje, bet jis buvo gerai žinomas žemėje ir žmonės nežinojo jo tobulumo. Tad Dievo Sūnus jį pamilo ir nužengė iš Dangaus pasiimti jo sau, kad ir mes, matydami, kaip Jis jį vertina, išmoktume jį branginti“.

Pirmiausia mąstymo malda reikalinga tam, kad turėtume šviesos kelionėje, kuria keliaujame amžinybės link. Amžinosios tiesos yra dvasiniai dalykai, kurių nematome kūno akimis, o tik apmąstydami protu.

Prieš ateinant mūsų Atpirkėjui, visa nelaiminga žmonijos giminė šioje žemėje kankinosi varguose: visi buvo rūstybės vaikai, ir nebuvo nė vieno, kuris galėtų nuraminti Dievą, teisingai besipiktinantį jų nuodėmėmis.

Dievas įkurdino mus šiame pasaulyje ir laiko mus čia, gyvenime, ne tam, kad įgytume nykstančių žemės gėrybių, bet amžinųjų Dangaus gėrybių. Tačiau bėda ta, kad pasaulyje žmonės iš tiesų labai mažai galvoja apie amžinąjį gyvenimą, jei apskritai galvoja, ir tik svajoja įgyti garbės ir malonumų, todėl žūsta tiek daug sielų.

Popiežius Honorijus II, mirdamas troško, kad būtų likęs savo vienuolyne, užsiėmęs lėkščių plovimu ir nebūtų tapęs popiežiumi. Pilypas II-asis mirdamas troško, kad būtų buvęs kokio nors vienuolių ordino pasaulietis brolis, pasiryžęs tarnauti Dievui, o ne karalius.

Pamąstykime apie skurdą vienuolio, kuris, palikęs namus, tėvus ir pasaulį su visais jo malonumais, atsidavęs Jėzui Kristui, pašventęs Jam savo valią ir laisvę, vangiai ir aplaidžiai gyvendamas, patiria pasmerkimo pavojų. Deja, netoli pražūties yra toks vienuolis, kuris, pašauktas į Dievo namus tapti šventuoju, gyvena drungną gyvenimą. 

Kad galėtume visada eiti Viešpaties keliu, nenukrypdami nei į dešinę, nei į kairę, būtina pasitelkti tinkamas priemones: atsikratyti pasitikėjimo savimi ir pasitikėti Dievu.