§ 1. APIE DIEVO MEILĘ
Dievo meilės sąvoka
1. Dievo meilė yra Dievo mums suteikta dorybė, kurios skatinami ir padedami, mylime Dievą labiau už viską, nes Jis yra didžiausias gėris.
Dievo meilė yra Dievo mums suteikta dorybė, vadinasi, ji ne prigimtinė, bet antprigimtinė. Dievas ją mums duoda per Krikštą drauge su pašvenčiamąja malone. O kai sunkiai nusidėdami jos netenkame, mums ją grąžina per Atgailos sakramentą.
Dievo meilės motyvai
2. Motyvai arba akstinai, skatinantys mus mylėti Dievą, yra šie:
a) Pati Dievo būtis. Juk Dievas yra didžiausias, aukščiausias, tobuliausias Gėris, koks tik yra ir gali būti;
Į kiekvieną gėrį savaime krypsta mūsų širdis. Todėl ji turi ypač linkti į Dievą. Jei žmonės nereiškia Dievui prideramos meilės, taip būna dėl to, kad jie Jo tinkamai nepažįsta, apie Jį per mažai galvoja, susivilioja apgaulingomis pasaulio gėrybėmis.
b) Neapsakomas Dievo gerumas mums. Juk Jis pirmasis mus pamilo ir suteikė mums visas, kokias tik turime ir galime turėti, kūno ir sielos gėrybes;
„Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo ... Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“, – kalba apaštalas šv. Jonas. (1 Jn 4, 19ir10)
c) Dievo valia. Dievas liepia mums, kad Jį mylėtume;
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą ... Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“, – pareiškia Dievo Sūnus, Jėzus Kristus. (Mt 22, 37–38)
d) Dievo atlyginimas. Dievas už meilę Jam mums yra paskyręs kuo didžiausią laimę.
„Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“, – sako apie tai šv. Paulius. (1 Kor 2, 9)
Dievo meilės savybės
3. Dievo meilė mūsų sielose turi būti: a) antprigimtinė, b) didesnė už viską, c) veikli.
Antprigimtinė
4. Dievo meilė yra antprigimtinė, kai kyla iš malonės ir tikėjimo, vadinasi, kai malonės padedami mes mylime Dievą tokį, kokį Jį mums rodo ne tik protas, bet ir Apreiškimas.
„Pamokymo tikslas yra meilė iš tyros širdies ... ir nuoširdaus tikėjimo.“ (1 Tim 1, 5) „Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės“, – kalba šv. Paulius. (Žyd 10, 38)
Prigimtinė meilė būtų to asmens, kuris tik iš šio pasaulio dalykų pažintų, kad yra Dievas, ir Jį, kaip visa ko Kūrėją bei Palaikytoją, mylėtų. Suprantama, šitokios meilės anaiptol nepakanka galutiniam tikslui pasiekti, nes jis nėra prigimtinis.
Didesnė už viską
5. Dievo meilė mūsų širdyse yra didesnė už viską, kai mes Jį mylime labiau už bet ką kita taip, jog esame pasiryžę verčiau visko netekti, tik ne Jį kokia sunkia nuodėme įžeisti.
„Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“, – taip sako šv. Paulius apie tokią Dievo meilę. (Rom 8, 38–39)
Nors Dievą turime mylėti labiau už viską, tačiau nėra būtina, kad Jį mylėtume pačiu aukščiausiu laipsniu. Dera pridurti, kad meilėje Dievui yra laipsnių. Pirmasis arba žemiausias reiškiasi tuo, kad iš Dievo meilės vengiama sunkiųjų nuodėmių. Aukštesnis – kad saugomasi ir lengvųjų kalčių. Aukščiausias – kad stengiamasi nuoširdžiai daryti tai, kas tobuliausia ir Dievui labiausiai patinka. Taigi nėra būtina mylėti Dievą šiuo aukščiausiu laipsniu. Sielos išganymui pakanka ir pirmojo arba žemiausio meilės laipsnio. Tik, suprantama, kuo Dievo meilės laipsnis mūsų sielose aukštesnis, tuo mums patiems naudingiau.
Veikli
6. Dievo meilė yra veikli, kai darome tai, kas Dievui patinka, t. y. kai laikomės Jo įsakymų.
„Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“, – sako Viešpats Jėzus. (Jn 15, 10) O apaštalas šv. Jonas pareiškia: „Tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti.“ (1 Jn 5, 3)
Reikia pasakyti, kad Dievo meilė yra labiau valios negu jausmų dalykas. Jos esmę sudaro Dievo įsakymų vykdymas, o ne jausmingumas. Todėl meilė kūriniams, pavyzdžiui, tėvams, giminėms, draugams ir pan. dažnai būna už ją jausmingesnė. Be abejo, Dievo meilė gali jungtis ir neretai jungiasi su jausmais, bet tai nėra būtina.
Tobula Dievo meilė
7. Tobula Dievo meilė yra tada, kai mes mylime Dievą dėl Jo paties, t. y. dėl to, kad Jis pats iš savęs yra geras ir yra geras mums. Vadinasi, tobulos Dievo meilės motyvas yra paties Dievo gerumas.
„Mes mylime Dievą, nes Dievas pirmas mus pamilo.“ (1 Jn 4, 19) „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo.“ (1 Jn 4, 7) „Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“, – sako apaštalas šv. Jonas apie tobulą Dievo meilę. (1 Jn 4, 16)
Iš tobulos Dievo meilės einąs gailestis panaikina nuodėmes. „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“, – yra pareiškęs Viešpats Jėzus apie prie Jo kojų klūpančią ir už savo kaltes raudančią Mariją Magdaleną. (Lk 7, 47)
Netobula Dievo meilė
8. Dievo meilė yra netobula, kai Jis mylimas dėl to, kad tikimasi iš Jo kokio nors gėrio. Vadinasi, skatinanti mylėti Dievą priežastis čia yra ne pats Dievas, bet tik iš Jo tikėtinas gėris.
Ryškų netobulos meilės pavyzdį yra davęs Evangelijoje minimas sūnus palaidūnas, kai bado kankinamas kalbėjo: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia iš bado mirštu! Kelsiuos, eisiu pas tėvą.“ (Lk 7, 17–18) Į tėvo namus jį skatino grįžti ne meilė tėvui, bet tik tėvo duona, kuria jis galėjo apsiginti nuo bado.
Nedera užmiršti, kad Dievo meilės tobulumas ar netobulumas priklauso anaiptol ne nuo Dievo meilės laipsnio, bet tik nuo motyvo, dėl kurio Jis mylimas. Ir žemiausio laipsnio Dievo meilė gali būti tobula, tuo tarpu aukščiausio – netobula. Nors aukštesnio laipsnio ji paprastai būna tobula. Taip pat atmintina, kad Dievo meilės tobulumas ar netobulumas neturi nieko bendra su jausmingumu.
Priemonės Dievo meilei padauginti ir patobulinti
9. Priemonės mūsų širdyse padauginti ir patobulinti Dievo meilę yra šios:
a) dažnas ir vertas šv. sakramentų priėmimas;
Šv. sakramentai kyla iš begalinės Dievo meilės mums. Jie uždega, palaiko ir išvysto mūsų širdyse Dievo meilę. Kuo dažniau ir verčiau jie priimami, tuo galingiau pasireiškia nuostabūs jų vaisiai.
b) dažnas Dievo savybių ir geradarybių prisiminimas, ypač Viešpaties Jėzaus kančios bei mirties apmąstymas;
Žmonės Dievo nemyli ar per mažai Jį myli dėl to, kad arba visai neprisimena Jo savybių ir geradarybių, arba per retai jas teprisimena. Taip Dievas jiems lieka beveik suvis nežinomas, o jų širdys Jam ? šaltos. Būtų visai kitaip, jeigu jie pasistengtų Jį geriau pažinti! Ypač jei gerai atsimintų ir atsidėję mąstytų, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16); kad „(Kristus) mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes“. (Apr 1, 5)
c) savęs išsižadėjimas ir kantrybė varguose bei sielvartuose;
Dievo meilė yra Dievo valios vykdymas. Jo valia mums reiškiasi Jo įsakymais ir Jo apvaizdos patvarkymais. Kad galėtume įvykdyti Jo įsakymus, turime daug kur susivaldyti, save nugalėti, daug ko išsižadėti. Ne veltui Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ (Mk 8, 34) Kad tinkamai priimtume Dievo apvaizdos patvarkymus, kurie dažnai būna mums labai nemalonūs, skaudūs, reikia nemažos kantrybės. „Reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta“, – pareiškia šv. Paulius. (Žyd 10, 36) Todėl suprantama, kad jei esame tinkamai savęs išsižadėję ir kantrūs, Dievo meilė tarpsta, veši ir klesti mūsų širdyse.
d) gerų darbų darymas.
Kiekvienas geras darbas yra Dievo meilės reiškinys, ir kuo daugiau jų daroma, tuo toji meilė tampa didesnė bei galingesnė. Ne veltui Viešpats Jėzus yra pavadinęs mylimiausiais savo giminėmis tuos, kurie vykdo Dievo valią, t. y. atsidėję daro gerus darbus. Žinomi Jo žodžiai: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“ (Mt 12, 50)
Dievo meilės praradimas ir susilpnėjimas
10. Dievo meilė prarandama padarant bet kurią sunkią nuodėmę. Lengva nuodėmė Dievo meilės nepašalina, tik ją susilpnina.
Kas myli Dievą, tas laikosi Jo įsakymų. O kas sąmoningai nesilaiko vieno ar kito įsakymo svarbiame dalyke, tas, aišku, Dievo nemyli, ir iš to žmogaus širdies išnyksta meilė bei pašvenčiamoji malonė. Maža nuodėmė dar nepaverčia mūsų Dievo priešais, tik padaro mus nebe taip Jam malonius.
