§ 2. APIE ARTIMO MEILĘ

I. APIE ARTIMO MEILĘ

Artimo meilės sąvoka

1. Mes turime mylėti ne tik Dievą, bet ir artimą.

Viešpats Jėzus, pareiškęs, kad svarbiausias ir pirmasis įsakymas yra mylėti Dievą, pridūrė: „Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Mt 22, 39)

Mūsų artimas yra kiekvienas žmogus nežiūrint religijos, tautybės, šalies, kūno spalvos skirtumo ir to, ar jis mums palankus, nepalankus ar net priešiškas.

Pareigos mylėti artimą kilmė

2. Pareiga mylėti artimą kyla:

a) iš pareigos mylėti Dievą;

Mat Dievo ir artimo meilė yra glaudžiai susijusios ir viena be kitos būti negali. Ne be reikalo apaštalas šv. Jonas kalba: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4, 20)

b) iš aiškaus ir griežto Dievo įsakymo.

„Mylėsi savo artimą, kaip save patį.“ (Mk 12, 31) „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“, – pareiškia Viešpats Jėzus. (Jn 13, 34) Apaštalas šv. Jonas sako: „Taigi mes turime jo (Dievo) įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“ (1 Jn 4, 21)

Tvarka artimo meilės atžvilgiu

3. Tačiau nėra pareigos visus žmones mylėti vienodai. Sveikas protas rodo, kad čia reikia laikytis tam tikros tvarkos. Esant toms pačioms sąlygoms:

a) labiau mylėtini yra tie, su kuriais mus sieja glaudesni ryšiai, kaip antai: giminystės, draugiškumo, religijos, verslo, tautybės, pilietybės, bendro gyvenimo ir pan.;

b) atlikinėjant meilės darbus, pirmenybė teikiama tiems, kuriuos slegia didesnis kūno ar sielos vargas.

Taip rodo sveikas protas, ir jo čia reikia laikytis. Kitaip mūsų elgesys būtų neprotingas.

Artimo meilės motyvai

4. Motyvai, kurie ragina mus mylėti artimą, yra šie:

a) Mūsų Mokytojas ir Atpirkėjas Viešpats Jėzus yra įsakęs mylėti artimą ir artimo meilę paskyręs ženklu, kuris turi parodyti, kas yra tikras Jo mokinys;

„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ (Jn 15, 12) „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 35) Tai vis aiškūs Išganytojo žodžiai.

b) Viešpaties Jėzaus pavyzdys, kurį Jis mums davė tiek savo gyvenimu, tiek mirtimi;

„Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“, – kalba šv. Paulius. (Ef 5, 1–2)

c) Kiekvienas žmogus yra ne tik Dievo paveikslas, bet ir Jo vaikas, Švč. Jėzaus Krauju atpirktas ir amžinai laimei paskirtas.

„Argi ne vieną mes visi turime tėvą? Argi ne tas pats vienas Dievas mus sukūrė? Tai kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu?“ – klausia pranašas Malachijas. (Mal 2, 10) O apaštalas šv. Paulius primena: „Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.“ (Ef 4, 6)

Artimo meilės savybės

5. Kad artimo meilė būtų tikra, ji turi būti: a) nuoširdi, b) nesavanaudiška, c) visuotinė, d) antprigimtinė.

a) Meilė yra nuoširdi, kai artimą mylime ne tariamai, ne veidmainingai, bet iš tikro taip, kaip pačius save, t. y. kai jam taip geidžiame gero, kaip sau patiems, ir taip nenorime blogo, kaip nenorime sau patiems.

„Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“, – liepia Viešpats Jėzus. (Mt 7, 12) O apaštalas šv. Jonas įspėja: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.“ (1 Jn 3, 18)

b) Meilė yra nesavanaudiška, jei mylime artimą ne dėl kokios naudos, kurios galime iš to turėti, bet tik dėl Dievo.

„Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“, – sako Viešpats Jėzus. (Lk 14, 13–14)

c) Meilė yra visuotinė, kai apima visus žmones, nė vieno neišskirdama, vis tiek, ar kas būtų mums palankus, ar nepalankus, ar net priešiškas.

„Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? – klausia Viešpats Jėzus. – Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!“ (Mt 5, 46–47)

d) Meilė yra antprigimtinė, kai kyla iš tikėjimo ir malonės ir kai mylime artimą ne dėl kokių prigimtinių jo savybių, bet dėl Dievo.

Be abejo turįs gražių prigimtinių savybių žmogus yra mums mielesnis ir labiau traukia prie savęs mūsų širdį, tačiau anaiptol ne tuo reikia vadovautis jį mylint. Ir nors jis neturėtų tų savybių ar net būtų pilnas mums nemalonių savybių, vis tiek privalome jį mylėti.