§ 2. APIE DIEVO ASMENIS
„Tikiu Dievą Tėvą“
Kodėl Dievą vadiname Tėvu
Kalbėdami Apaštalų tikėjimo išpažinimą, mes sakome: „Tikiu Dievą Tėvą“, nes:
a) Dievas tikrai yra mūsų Tėvas;
b) Dieve yra keli asmenys, kurių pirmasis vadinamas Tėvu.
Dievas yra mūsų Tėvas, nes iš Jo esame gavę viską, ką turime ir kas esame. Jis mus sukūrė, duodamas mums kūną su visomis jo dalimis ir sielą su visomis jos galiomis. Jis teikia mums visa, ko reikia palaikyti mūsų gyvybei. Nei mumyse, nei aplink mus nėra nieko, kas nebūtų Jo. Ne veltui šv. Paulius sako: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7) Todėl Dievas yra mūsų Tėvas, net labiau negu tas, iš kurio esame gimę, nes šis davė mūsų kūnui tik pradžią, o Dievas davė ir duoda mums viską. Be to, Dievas mus neapsakomai myli ir mus įsūnijo, padarydamas savo prigimties ir laimės dalininkais. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“, – sako apaštalas šv. Jonas (1 Jn 3, 1).
Bet žodžiais „Tikiu Dievą Tėvą“ mes išreiškiame dar ir kitą tiesą: kad Dieve yra ne vienas asmuo, o keli, kurių pirmasis turi Tėvo vardą. „Trys yra, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia“, – sako apaštalas šv. Jonas (1 Jn 5, 7). Viešpats Jėzus, prieš žengdamas į dangų, paliepė apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).
I. APIE ŠVENČIAUSIĄJĄ TREJYBĘ
Švč. Trejybė
1. Dieve yra trys asmenys: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kurių prigimtis viena. Tie asmenys skiriasi vienas nuo kito, ir kiekvienas jų yra tikrasis Dievas, tačiau iš viso yra ne trys Dievai, o tik vienas Dievas. Tai Švč. Trejybės paslaptis.
Prigimtimi vadinama tai, kas sudaro kokios nors būtybės esmę, rūšį, ir kuo tos rūšies būtybė skiriasi nuo kitos rūšies būtybių, Pavyzdžiui, kas sudaro Petro ir Jono esmę, kodėl jie yra žmonės, o ne gyvuliai, augalai ar akmenys, ir kuo Petras ir Jonas skiriasi nuo gyvulių, augalų ar akmenų.
Asmeniu vadinama tai, kuo viena protinga būtybė taip skiriasi nuo kitos protingos būtybės, jog ji yra tik tokia ir negali būti kita, Pavyzdžiui, kuo Petras skiriasi nuo Jono, o Jonas nuo Petro taip, jog Petras nėra Jonas, o Jonas nėra Petras.
Dievo asmenys skiriasi tuo, kuo Dievas Tėvas nėra Dievas Sūnus, ir kuo Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus nėra Dievas Šventoji Dvasia. Prigimtį Dieve sudaro tai, kuo trys dieviškieji asmenys yra Dievas.
Apreiškimo liudijimas
2. Kad Dieve yra trys asmenys, žinome tik iš Apreiškimo, kuris yra labai aiškus ir ryškus.
Šventajame Rašte aiškiai pasakyta: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 19) „Trys yra, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir tie trys yra viena.“ (1 Jn 5, 7) Taip pat daugelyje vietų yra minimas Sūnus kaip skirtingas nuo Tėvo, ir Šventoji Dvasia kaip skirtinga nuo Tėvo ir Sūnaus. „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas.“ (Jn 3, 35) „Mano Tėvas veikia ik šiolei, ir aš veikiu.“ (Jn 5, 17) „Nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas.“ (Jn 8, 16) „Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve, ir Tėvas yra manyje?“ (Jn 14, 10) Tai vis Viešpaties Jėzaus žodžiai, aiškiai rodantys, kad Dievas Tėvas skiriasi nuo Dievo Sūnaus ir Dievas Sūnus nuo Dievo Tėvo. Toks pat liudijimas yra ir kad Šventoji Dvasia skiriasi tiek nuo Dievo Tėvo, tiek nuo Dievo Sūnaus. „Aš paprašysiu Tėvą, – kalbėjo Viešpats Jėzus, – ir jis duos jums kitą Globėją ... Tiesos Dvasią.“ (Jn 14, 16–17) „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26) Be to, Evangelijose pavaizduota, kaip, Viešpačiui Jėzui pasikrikštijus, apsireiškė visi trys dieviškieji asmenys. Pavyzdžiui, šv. Matas pasakoja: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3, 16–17)
Ką skelbia Šv. Raštas, tą sako ir kitas mūsų tikėjimo šaltinis – Šventoji Tradicija. Pirmųjų Bažnyčios Tėvų veikaluose randame aiškiai išreikštą mokslą apie Švč. Trejybę. Pavyzdžiui, šv. Ignacas rašo krikščionims: „Būkite atsidavę vyskupui.., kaip apaštalai Kristui ir Tėvui, ir Šventajai Dvasiai.“[14] Šv. Justinas atmeta pagonių priekaištą, kad krikščionys bedieviai, pareikšdamas, jog jie garbina „pasaulio Kūrėją ir Jo Sūnų, Jėzų Kristų, ir pranašiškąją Dvasią.“[15] Bažnyčios mokslą apie Švč. Trejybę šv. Fulgencijus, kalbėdamas prieš klaidatikius sabelijonus ir marijonus, apibūdina taip: „Kai sabelijonai tiki, kad Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios prigimtis yra viena, tai jie turi tiesą, bet jie klysta, kai netiki, kad yra trys asmenys. Ir arijonai turi tiesą, kai sako, kad Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra trys asmenys, bet jie klysta, kai stengiasi įtikinti, jog tie trys asmenys turi tris prigimtis.“[16] Iš pirmųjų krikščionybės amžių taip pat yra maldelė „Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir šventajai Dvasiai“, kaip ir žegnojantis tariami žodžiai: „Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, ar maldų pabaigos žodžiai: „Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje, Dievas, per visus amžių amžius.“
Senajame Testamente buvo tik užsiminta, kad Dieve yra daugiau negu vienas asmuo, bet nebuvo iki galo apreikšta. Tos užuominos yra tokios: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“, – kalbėjo Dievas, prieš sukurdamas žmogų.“ (Pr 1, 26) „Nuženkime ir sumaišykime jų kalbą“, – tarė Dievas, kai po tvano pasidauginę žmonės ėmė statyti didžiulį bokštą (Pr 11, 7). „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!“ – girdėjo pranašas Izaijas giedant angelus (Iz 6, 3). Tačiau iš šių ar į jas panašių užuominų nebuvo galima spręsti, kad Dieve yra trys asmenys. Juo labiau, kad Senajame Testamente būdavo ypač pabrėžiama, jog Dievas yra tiktai vienas. Tik Viešpats Jėzus atnešė mums visą tiesą ir šviesą. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“ (Jn 1, 18)
Kiekvienas Švč. Trejybės asmuo yra tikrasis Dievas
3. Apreiškimas moko, kad kiekvienas Švč. Trejybės asmuo yra tikrasis Dievas: Tėvas yra tikrasis Dievas, Sūnus yra tikrasis Dievas ir Šventoji Dvasia yra tikrasis Dievas.
Tai patvirtina keletas Šventojo Rašto posakių. Apie Tėvą: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ (Jn 17, 3) „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas.“ (2 Kor 1, 3) Apie Sūnų pasakyta: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ (Jn 1, 1) „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16) Apie Šventąją Dvasią apaštalas šv. Petras, pasmerkdamas Ananijo melagystę, pareiškė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai? ... Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ (Apd 5, 3ir4)
Visi Švč. Trejybės asmenys yra vienas Dievas
4. Visi trys dieviškieji asmenys yra vienas Dievas, kadangi visi turi tą pačią vieną, nedalomą dievišką prigimtį.
Dievas yra vienas – tai tvirčiausia mūsų proto ir Apreiškimo tiesa. Ji anaiptol nepaneigia to, kad Dieve yra trys asmenys, nes tie trys asmenys turi vieną ir tą pačią nedalomą prigimtį. Todėl Viešpats Jėzus apie save ir Tėvą yra pasakęs: „Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jn 10, 30) Apaštalas šv. Jonas sako: „Trys yra, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, ir tie trys yra viena.“ (1 Jn 5, 7) Siųsdamas į pasaulį apaštalus, Viešpats Jėzus paliepė jiems mokyti žmones ir krikštyti juos „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), o anaiptol ne „ varduosna“.
Visi Švč. Trejybės asmenys yra tarp savęs lygūs
5. Kadangi visi trys Švč. Trejybės asmenys turi vieną ir tą pačią prigimtį, tad ir kiekviena Dievo savybė yra ta pati visuose trijuose asmenyse. Todėl nė vienas iš jų nėra ir negali būti už kitą vyresnis, galingesnis, išmintingesnis, geresnis ir t. t., bet visi yra vienodai amžini, galingi, išmintingi, geri ir t. t.
„Nė vienas iš jų, – sako šv. Fulgencijus apie Švč. Trejybės asmenis, – nepralenkia kito amžinybe, neviršija didybe ir galybe, kadangi nei už Sūnų, nei už Šventąją Dvasią Tėvas nėra pirmesnis ar didesnis dieviškąja prigimtimi, nė Sūnus amžinumu ar neišmatuojamumu negali būti savo esme pirmesnis ar didesnis už Šventosios Dvasios neišmatuojamumą ar amžinumą.“[17]
Skirtumas tarp Švč. Trejybės asmenų
6. Skirtumas tarp Švč. Trejybės asmenų kyla ne iš prigimties, bet tik iš būdo, kaip jie tą prigimtį turi, būtent: Tėvas nei gimsta, nei kyla iš kito asmens, Sūnus gimsta iš Tėvo, o Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus.
Tačiau iš to, kad Sūnus gimsta iš Tėvo, o Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, negalima daryti išvadą, kad vieni dieviškieji asmenys yra amžiumi vyresni už kitus. Ne! Sūnus nuo amžių gimsta iš Tėvo, Šventoji Dvasia nuo amžių kyla iš Tėvo ir Sūnaus, arba, kitaip sakant, visi trys Švč. Trejybės asmenys yra lygūs nuo tada, nuo kada yra Dievas, t. y. nuo amžių amžinųjų.
To suprasti, tiesa, mes neįstengiame, nes mūsų protas yra ribotas. Mes nesuprantame daugelio aplink mus esančių ir už mus menkesnių dalykų, tai ką bekalbėti apie aukščiausiąją, tobuliausiąją Būtybę – Dievą? Ne veltui Šventajame Rašte pareiškiama: „Mes sunkiai atspėjame, kas yra žemėje, ir tik triūsdami randame tai, kas po ranka, bet kas ištyrė tai, kas yra danguje? Kas būtų sužinojęs tavo užmojį?“ (Išm 9, 16–17)
Dieviškųjų asmenų tarpusavio santykiai yra pagrindas, kodėl mes Tėvą teisingai vadiname pirmuoju Švč. Trejybės asmeniu, Sūnų – antruoju, o Šventąją Dvasią – trečiuoju. Bet tuo išreiškiame ne jų amžiaus ar savybių skirtumą, o tik tvarką, pagal kurią vienas dieviškasis asmuo kyla iš kito.
[14] Ignacas, Ad Magne, 13.
[15] Justinas, Apol., 1, 13.
[16] Fulgencijus, Ep. 8 seu lib. ad Donatum, c. 11. 12.
[17] Fulgencijus, De fide ad Petr.
