§ 2. APIE NUODĖMES SAVO KŪNO GYVYBEI

Nuodėmės savo kūno gyvybei

1. Savo kūno gyvybei nusidedama:

a) nusižudant;

b) save suluošinant, ardant savo sveikatą ar trumpinant savo gyvenimą nesaikingu valgymu ar gėrimu, nevaldoma rūstybe, per dideliu pasidavimu liūdesiui, bereikalingu jėgų pertempimu ir t. t.

Savižudybės nedorumas

2. Savižudybė yra neapsakomai didelė nuodėmė, nes:

a) ja labai įžeidžiamos Dievo teisės;

Juk Dievas, o ne pats žmogus, yra žmogaus gyvenimo ir mirties Viešpats. Todėl kas žudosi, tas naikina ne sau priklausantį, bet svetimą daiktą, t. y. daro skriaudą tam, kieno tas daiktas yra.

b) ja padaroma didžiausia ir, deja, nebeatitaisoma skriauda sau;

Savižudžio siela tuojau eina į pragarą, iš kurio nebėra jokio išsigelbėjimo, o po prikėlimo iš numirusių ten pateks ir kūnas.

c) ja sukeliama nemaža nuoskauda kitiems, pirmiausia artimiesiems, paskui – visuomenei.

Artimiesiems, – nes jie netenka reikalingo asmens ir turi kentėti didelę gėdą ir nuliūdimą bei skausmą dėl baisaus savižudžio likimo amžinybėje. Visuomenei, – nes ji netenka savo naudingo nario ir gauna nemažą papiktinimą.

Bažnyčia bjaurisi savižudybe ir draudžia savižudžius krikščioniškai laidoti, bet tik tuos, kurie sąmoningai pasikėsina į savo gyvybę ir numiršta be atgailos. Jeigu kas nusižudo užėjus pamišimui, ji žiūri į jį ne kaip į nusikaltėlį, bet kaip į nelaimingąjį ir neatsisako jam patarnauti.

Savižudžiai jokiu būdu negali būti pavadinti narsuoliais, didvyriais ar pan. Priešingai! Tai didžiausi bailiai ir dezertyrai. Juk dėl ko jie žudosi? Ogi dažniausiai dėl to, kad esą nusibodo gyventi, sunku gyventi, negalį pakęsti negarbės ir pan. Bet ar jie narsuoliai, ar jie didvyriai, jei neįstengia nugalėti nuobodulio, bėga nuo sunkumų, neturi drąsos kęsti to, ką patys nusipelnė savo elgesiu?

Savaime suprantama, kad savižudžiai baisiai apsigauna. Jiems esą nusibodo gyventi, tačiau gyventi jie vis tiek nesiliauja ir negali liautis, nes jų siela nemirtinga. Jiems sunku gyventi, o nusižudydami patenka į tokius sunkumus, su kuriais palyginus visi šio pasaulio sunkumai yra mažiau negu niekis. Jie negali pakęsti negarbės, o užsitraukia tokią gėdą, už kurią nėra didesnės. Ir visa tai ne kokiam ilgesniam ar trumpesniam laikui, bet visiems metų metams, amžių amžiams.

Savęs suluošinimas

3. Nėra leista save luošinti, t. y. sunaikinti kokią nors savo kūno dalį be svarbios priežasties. Tokia priežastis tėra vien reikalas išgelbėti gyvybę.

Žmogus nėra visiškas savo kūno ir jo dalių savininkas. Todėl jis neturi teisės elgtis su jomis pagal savo norą, bet privalo paisyti valios To, kuris jam jas yra davęs. Dievas davė kūno dalis tam, kad jos tarnautų visam kūnui. Tad kol jos tam tikslui tinka, jokiu būdu nėra leista jų gadinti. Tik kai dėl kokios nors priežasties jos pasidaro kūnui žalingos, atsiranda teisė jas sunaikinti. Todėl kai kokia nors kūno dalis neišgydomai suserga ir kyla pavojus, kad nuo to nukentės visas kūnas, galima ją pašalinti. Bet anaiptol negalima to padaryti siekiant išvengti kokių sunkumų, pavyzdžiui, paėmimo į kariuomenę per karą, ar įsigyti kokių patogumų, pavyzdžiui, gauti didesnę išmaldą. Savęs suluošinimas yra didelė nuodėmė.

Savo gyvybės ir sveikatos statymas į pavojų

4. Nebūdamas visiškas savo gyvybės savininkas, žmogus neturi teisės be pakankamai svarbios priežasties statyti į pavojų savo gyvybės ar sveikatos. Pakankamai svarbi priežastis yra:

a) visuomenės gerovė;

Todėl, pavyzdžiui, galima dirbti sveikatai ar gyvybei pavojingus, bet visuomenei reikalingus darbus kasyklose, liejyklose ir kt.; galima ginti savo šalį nuo užpuolikų; galima atlikinėti įvairius pavojingus mokslinius bandymus ir t. t.

b) artimo kūno ir sielos reikalai;

Galima gelbėti iš ugnies ar vandens artimą; jį, sergantį užkrečiama liga, slaugyti, teikti jam šv. sakramentus ir pan.

c) būtinas savo paties reikalas.

Leista imtis kokio nors pavojingo darbo, jei kitaip iš tikro neįmanoma pragyventi ar išlaikyti savo šeimos.

Tačiau reikia pasakyti, kad visokie kvaili lenktyniavimai, pavyzdžiui, kas daugiau suvalgys ar išgers, rekordų vaikymasis sporte, visokie tušti savo jėgos ar vikrumo demonstravimai anaiptol nėra pakankama priežastis statyti į pavojų savo gyvybės ar sveikatos. Kurie šitaip elgiasi, neabejotinai sunkiau ar lengviau nusideda priklausomai nuo to, į kokį pavojų išstato savo gyvybę ar sveikatą.