§ 2. APIE VALDINIŲ IR VYRESNIŲJŲ PAREIGAS

Valdiniai ir vyresnieji

Valdiniai ir vyresnieji, kurių tarpusavio santykiai turi būti panašūs į vaikų santykius su tėvais, yra:

a) tarnai ir šeimininkai;

b) darbininkai ir darbdaviai;

c) valdiniai ir dvasiniai bei pasaulietiniai vyresnieji.

Dievas yra taip sutvarkęs, kad šiame pasaulyje visada buvo, yra ir bus valdančiųjų ir valdomųjų. Ne be reikalo apaštalas pareiškia: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą.“ (Rom 13, 1–2) Žinoma, santykiai tarp valdančiųjų ir valdomųjų irgi turi būti tokie, kokių nori Dievas.

I. APIE TARNŲ PAREIGAS

Tarnų pareigos

1. Tarnai privalo:

a) gerbti ir mylėti savo šeimininkus dėl Dievo;

„Vergai, esantys po jungu, telaiko savo šeimininkus vertais visokeriopos pagarbos“, – sako šv. Paulius. (1 Tim 6, 1) Todėl tarnai privalo kantriai pakęsti jų silpnybes, ydas, blogą nuotaiką, jų dėl to neniekinti, nepajuokti, su jais nesikivirčyti ir jų nepalikti prieš laiką.

b) nuoširdžiai klausyti savo šeimininkų visuose tarnybos ir doro elgesio dalykuose;

Tarnybos dalykuose, – nes jie tai yra įsipareigoję pačia tarnybos sutartimi; doro elgesio dalykuose, – nes namų galva privalo rūpintis namiškių dorove, todėl šie yra įpareigoti būti reikiamai jam klusnūs. „Jūs, vergai, visuose reikaluose klausykite savo žemiškųjų šeimininkų ne dėl akių, kad įtiktumėte žmonėms, bet neklastinga širdimi, bijodami Viešpaties. Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą“, – įspėja šv. Paulius. (Kol 3, 22–24) „Šeimynykščiai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems bei švelniems, bet ir įnoringiems“, – ragina šv. Petras. (1 Pt 2, 18)

c) būti savo šeimininkams reikiamai ištikimi. Todėl:

a) sąžiningai ir uoliai atlikinėti visus į jų pareigas įeinančius darbus;

Jeigu jie tinginiauja, dirba nekruopščiai, savaime aišku, nustoja teisės į atitinkamą atlyginimo dalį.

b) vengti daryti šeimininkams nuostolius;

Jeigu sąmoningai juos padaro, turi atsilyginti; jeigu tai atsitinka netyčia, pareigos atsilyginti nėra, nebent būtų susitarę kitaip.

c) prieš sutartą laiką nenutraukti tarnybos be svarbios priežasties;

Jeigu nutraukia, privalo atlyginti nuostolius, kurių dėl to tenka patirti šeimininkams.

d) neišduoti šeimininkų paslapčių.

Jeigu sąmoningai jas išduoda ir šeimininkai turi dėl to kokių nuostolių, privalo juos atlyginti.

„Kalbėk, kad vergai būtų visur kur klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi jiems įtikti ir neprieštarauti, kad nevogtų, bet parodytų gražią visokeriopą ištikimybę, kad visa kuo puoštų mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą“, – primena šv. Paulius. (Tit 2, 9–10)

Tarnų nuodėmės

2. Tarnai nusikalsta savo pareigoms ir šeimininkams, kai:

a) šemininkų neklauso, jiems priešgyniauja, prieš juos murma, yra prieš juos nusiteikę;

b) tingi, yra apsileidę, nesąžiningi, neištikimi;

c) apie šeimininkus paniekinančiai kalba, juos apkalbinėja, šmeižia, išduoda jų paslaptis;

d) ypač kai šeimininkų vaikus moko pikto ar traukia į pikta, jiems padeda daryti pikta ar, matydami juos pikta darančius, nepraneša tėvams.

Suprantama, jei tarnai, nedorai elgdamiesi, pakenkia geram šeimininkų vardui ar padaro jiems materialinių nuostolių, privalo atitinkamai atsilyginti.