§ 2. VEIKSMŲ DORUMAS

I. DORUMO NORMA

Dorumo normos sąvoka

1. Kaip jau sakyta, žmogus anaiptol ne visais savo laisvais veiksmais vykdo Dievo valią ir siekia galutinio tikslo, bet tik tais, kurie yra dori. Nedorais veiksmais jis ne tik nevykdo Dievo valios, bet jai prieštarauja, ne tik neartėja prie savo tikslo, bet nuo jo tolsta. Dabar kyla klausimas: kas nustato ir mums parodo, kad vieni mūsų veiksmai yra dori, o kiti – nedori? Į jį atsakome, jog tai padaro dorumo norma.

Dorumo norma yra tai, kas nustato ir parodo, jog vieni veiksmai yra dori, o kiti nedori.

Dori yra tie veiksmai, kurie atitinka dorumo normą, nedori – kurie su ja nesiderina.

Dorumo normos savybės

2. Kad dorumo norma galėtų būti tinkama ir teisinga, ji privalo turėti šias savybes:

a) Iki galo išaiškinti, kodėl vienas veiksmas yra doras, o kitas nedoras. Kitaip ji bus nenaudinga;

b) Būti visuotine, t. y. tikti visų laikų, vietų ir tautų žmonėms. Juk visų žmonių ta pati prigimtis ir tas pats galutinis tikslas;

c) Būti nesunkiai suprantama ir neprieštarauti sveikam protui. Ji duotų mažai naudos, jei būtų sunkiai suprantama, o jei prieštarautų sveikam protui, būtų neprotinga;

d) Būti autoritetinga, vadinasi, eiti iš tokios priežasties, kuriai galėtų ir privalėtų nusilenkti kiekvienas žmogus. Kitaip juk maža kas jos paisytų;

e) Turėti sankciją, t. y. teikti atitinkamą atlyginimą tiek už tai, kas dora, tiek už tai, kas nedora. Tai reikalinga tam, kad visi aiškiai matytų, jog anaiptol neturėtų būti vis tiek, ar elgtis dorai ar nedorai, ir kad būtų į gera paskatinami, o nuo to, kas pikta, atbaidomi.

Teisinga dorumo norma

3. Teisinga dorumo norma yra ta, kurią pateikia mūsų šv. religija. Ji sako, kad dora yra tai, kas atitinka Dievo valią, o nedora, kas jai prieštarauja.

Bet čia reikia pasakyti, jog Dieve, kaip tobuliausioje ir nesudėtingoje būtybėje, valia anaiptol nėra kažkokia akla, su protu nesusijusi jėga. Ne! Jos sąsaja su protu Dieve yra tokia glaudi, kokia tik begali būti. Todėl Dievas jokiu būdu nenori ir net negali norėti to, kas būtų priešinga Jo tobuliausiam protui.

Kita vertus, kadangi Dievo valia yra, kad žmonės, dorai elgdamiesi, pasiektų savo galutinį tikslą, todėl doru reikia laikyti tai, kas veda žmones į tą tikslą, o nedoru, – kas nuo jo atitraukia.

Nesunku įžiūrėti, kaip ši norma aiškiai turi visas teisingos dorumo normos savybes:

a) Ji visiškai išaiškina, kodėl vieni veiksmai yra dori, o kiti ne. Mat tokia jau yra visų dalykų Kūrėjo ir Viešpaties valia bei Jo begalinė išmintis;

b) Ji yra visuotinė. Nes, kaip visų laikų ir vietų žmonės yra to paties Dievo kūriniai ir visų jų ta pati prigimtis bei tas pats galutinis tikslas, taip ta norma rodo, kad tas pats dalykas gali vesti juos į tą tikslą ar nuo jo atitraukti;

c) Ji nesunkiai suprantama ir neprieštarauja sveikam protui. Juk kiekvienam, kuris šiek tiek nutuokia, kad Dievas yra ir kas Jis yra, ji gana aiški ir protinga;

d) Ji yra autoritetinga, kadangi kyla iš tokios Būtybės, kuriai neabejotinai privalo paklusti visi žmonės;

e) Ji turi labai galingą sankciją. Juk nuo žmogaus derinimosi ar nesiderinimo prie jos priklauso visas jo amžinasis likimas.

Klaidingos dorumo normos

4. Be šios teisingos dorumo normos yra dar keletas klaidingų. Jas išgalvojo žmonės dėl to, kad nežinojo teisingos arba nenorėjo jos žinoti. Kadangi gyvenime neretai tenka susidurti su jas skelbiančiais ar jų besilaikančiais žmonėmis, todėl pravartu jas trumpai aptarti.

a) Dorinis pozityvizmas arba reliatyvizmas. Jo skelbėjai (senovėje – Protagoras, naujaisiais laikais A. Comte, Bebel, Kautsky ir daugelis socialistų vadų) sako, kad nėra bendrų visiems laikams ir visoms tautoms dorovės taisyklių. Kas kuriame nors laikotarpyje kurios nors tautos ar valstybės laikoma doru, tai ir yra dora. Atsakant į tai, pirmiausia reikia pasakyti, kad ši pažiūra yra per daug vienpusiška. Pavyzdžiui, jos skelbėjai, pastebėję, kad skirtingų tautų vaikai su savo tėvais elgiasi nevienodai, daro išvadą, kad vaikų meilė tėvams yra ne visose tautose. Tačiau jie neatkreipia dėmesio į tai, kad nors skirtingų tautų vaikai nevienodai reiškia savo meilę tėvams, bet mylėti visur juos myli. Panašiai yra ir su kitais doroviniais dalykais, kurių jie mato tik vieną pusę ir iš to daro išvadas apie visumą. Be to, ši pažiūra prieštarauja patyrimui, kuris rodo, kad visgi yra visiems laikams bendra dorumo norma. Galiausiai ji priešinga sveikam protui. Juk jeigu ji būtų teisinga, tai turėtume laikyti dorais visus, kad ir nedoriausius valdančiųjų asmenų ar grupių siautėjimus.

b) Dorinė laimės norma arba eudaimonizmas (iš graikų kalbos žodžio „eudaimonia“ – laimė). Jos skelbėjai žmogaus tikslu laiko šio gyvenimo laimę. Todėl kas teikia tą laimę, yra dora, o kas neteikia – nedora. Tik ne visi jie kalba apie tą pačią laimę. Vieni turi omenyje atskiro asmens laimę, kiti – visuomenės. Todėl eudaimonizmas yra dvejopas: individualusis ir socialinis.

1) Individualusis eudaimonizmas. Jo skelbėjai laiko doru tą veiksmą, kuris jį atliekančiam žmogui teikia laimės. Ar kitam žmogui tas veiksmas teiks laimės, čia nė kiek nepaisoma. Taigi dorumo norma yra tik savo paties laimė. Tačiau šios normos skelbėjai tarpusavyje nesutaria, kas sudaro tą laimę.

Vieni (senovėje – Aristipas, Epikūras, naujaisiais laikais – Helvecijus, La Mettrie ir kt.) sako, kad tik kūno malonumai. Taigi, pasak jų, dori yra tie veiksmai, kurie kūnui malonūs, o nemalonūs ir skausmingi yra nedori. Varžyti kūno geidulius yra nedora.

Savaime aišku, ko verta ši dorovės norma. Laikydamiesi jos, žmonės taptų ne tik tinginiais, ištvirkėliais, girtuokliais, galvažudžiais, bet tiesiog gyvuliais.

Todėl, matydami tokios gyvuliškos laimės žemumą, kiti eudaimonistai skelbia, kad dora yra tai, kas teikia sielai malonumo, pavyzdžiui, išsižadėjimas ko nors, kokios pareigos atlikimas ir pan.

Be abejo tai gražūs žodžiai, tik, deja, jie visiškai tušti. Jeigu, pasak eudaimonistų tvirtinimo, Dievo nėra ir su žmogaus mirtimi viskas baigiasi, tai kokia prasmė išsižadėti daug stipriau į save traukiančių kūno malonumų? Ar ne daug protingesni yra tie, kurie, neigdami ir Dievą, ir sielos nemirtingumą, pakartoja šv. Pauliaus žodžius: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“? (1 Kor 15, 32) Taigi ši dorumo norma yra niekuo nepagrįsta, tuščia, be autoriteto.

2) Socialinis eudaimonizmas. Kiti eudaimonistai (Cumberlandas, Shaftesbury ir kt.) vietoj atskiro asmens iškelia visuomenę ir sako, jog dora yra tai, kas kelia visuomenės laimę, gerovę, o kas tik atskiro asmens, tai nedora.

Ši dorumo norma pirmiausia yra nesuprantama. Juk pagal ją tas pats veiksmas vieną kartą būtų doras, o kitą – jau nedoras; padarytas visuomenės gerovei būtų doras, o atskiro asmens laimei – nedoras. Maža to, net visuomenės laimei padarytas ne visada būtų doras. Doras būtų tik tada, kai iš tikro teiktų visuomenei laimės, o jeigu dėl kokios nors priežasties jos neteiktų, jau būtų nedoras. Be to, kadangi ir šie eudaimonistai nepripažįsta nei Dievo, nei amžinojo gyvenimo, jų išgalvota dorumo norma kybo ore.

c) Kultūros ugdymo dorinė norma. Šios normos skelbėjai (Hegelis, Schleiermacheris ir kt.) tvirtina, kad dora yra tai, kas kelia, didina kultūrą, o kas to nedaro, yra nedora.

Apie šią dorinę normą reikia pasakyti tą patį, kas pasakyta apie socialinį eudaimonizmą. Pirmiausia ji nesuprantama. Juk pagal ją slaugyti nebeišgydomus ligonius būtų nedora, nes tai nekelia kultūros. Tuo tarpu kokio nors išnaudotojo pramonininko darbus reikėtų laikyti dorais, kadangi jis kuria bent civilizacijos gėrybes. Ji taip pat niekuo neparemta, nes jos skelbėjai neigia ir Dievą, ir sielos nemirtingumą.

d) Žmogaus ugdymo dorinė norma. Jos skelbėjai (Stirneris ir ypač Nietzsche) sako, kad gyvenimo tikslas ir dorumo norma yra ugdyti fizines žmogaus savybes (ūgį, jėgą, grožį ir kt.), kad žmogus virstų antžmogiu. Pavyzdžiui, Nietzsche‘s raštuose skaitome: „Kas yra gera? Tai visa, kas didina žmogaus jėgos pajautimą, jos norėjimą ir pačią jėgą. Kas yra bloga? Visa tai, kas kyla iš silpnumo. Silpnieji ir nevykėliai turi žūti. Tai pirmasis mūsiškės žmonių meilės įsakymas. Net reikia padėti jiems žūti.“

Ši dorinė norma yra dar žemesnė ir niekingesnė už skelbiamą individualiojo eudaimonizmo. Jeigu, laikydamiesi individualiojo eudaimonizmo normos, žmonės pavirstų tik tenkinančiais savo geidulius gyvuliais, tai besilaikydami šios – baisiausiais žvėrimis, kurių gyvenime viską lemtų dantys ir nagai. Tad aišku, kokia ji neprotinga.

e) Jausmo dorinė norma. Jos kūrėjai skelbia, kad žmogus turi tam tikrą dorinį jausmą, kuris pasako, ar veiksmas yra doras ar ne. Jei veiksmas atitinka tą jausmą, jis laikytinas doru, jeigu ne – nedoru.

Pirmiausia ši dorinė norma nėra tikra. Juk nežinia, ar tokį dorinį jausmą žmogus turi ar ne. Ji taip pat nėra visuotinė, nes iš patyrimo žinome, kad žmonių jausmai ar jutimai būna labai nevienodi. Galiausiai jai trūksta autoriteto ir sankcijos, kadangi jos skelbėjai neigia tiek Dievą, tiek sielos nemirtingumą.

f) Pareigos dorinė norma. Ją skelbė Kantas. Pasak jo, dora yra tai, kas kyla iš mumyse esančio griežto įsakymo (imperativus cathegoricus), liepiančio elgtis taip, kad mūsų veiksmas būtų visų laikų ir vietų žmonėms elgesio dėsniu. O kas iš to įsakymo nekyla, tai jau nėra dora. Taigi tas įsakymas arba iš jo kylanti pareiga ir sudaro dorinę normą.

Ši norma nėra aiški ir suprantama. Juk pagal ją tą patį veiksmą vieną kartą reikėtų laikyti doru, o kitą – nedoru. Doru, jei atliktume vadovaudamiesi vien tuo mumyse esančiu įsakymu, o nedoru, jei kitų paliepimu. Ji taip pat neturi autoriteto ir sankcijos, nes Kantas tvirtina, kad savo protu mes negalime pažinti, ar yra Dievas, o Apreiškimą neigia.

g) Komunistų skelbiama dorinė norma. Pasak komunistų, dora yra tai, kas naudinga komunizmui, o nedora, kas jam nenaudinga ar žalinga.

Pagal šitokią dorinę normą bjauriausias melas, didžiausios apgaulės, žiauriausios žmogžudystės ir panašios nedorybės yra dori veiksmai, jei tik jie naudingi komunizmui, tuo tarpu kilniausi pasiaukojimo ir artimo meilės darbai yra nedori, jei jie neteikia (o dažniausiai taip ir būna) komunizmui naudos. Kita vertus, kadangi ne visada tas pats dalykas būna komunizmui naudingas ar nenaudingas, tai pagal šią normą vieną kartą tie patys veiksmai yra dori, o kitą kartą jau nedori. Taip esant ir matome komunistų valdomuose kraštuose, kur už tuos pačius veiksmus vieną kartą žmogus paskelbiamas tautos didvyriu, apkabinėjamas medaliais, o kitą kartą apšaukiamas liaudies priešu ir pakabinamas kartuvėse.