§ 2. VIEŠPATS JĖZUS – TIKRASIS DIEVAS

Įrodymų šaltiniai

1. Viešpats Jėzus yra ne tik Dievo pažadėtasis ir atsiųstasis Atpirkėjas, bet ir tikrasis Dievas. Tai rodo:

a) pranašų žodžiai,

b) Dievo Tėvo liudijimas,

c) paties Jėzaus žodžiai, gyvenimas, darbai ir mokslas,

d) apaštalų liudijimas,

e) Katalikų Bažnyčios mokslas.

Pranašų žodžiai

2. Jau matėme, kad Viešpatyje Jėzuje įvyko visa tai, ką Dievo apšviesti pranašai buvo pasakę apie Atpirkėją arba Mesiją. Jie ne kartą minėjo, kad Jis bus Dievas.

Pavyzdžiui, pranašas Izaijas yra pasakęs: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14), t. y. Dievas su mumis. „Štai jūsų Dievas, ... jis ateina jūsų išgelbėti.“ (Iz 35, 4) „Kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! ... Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas.“ (Iz 9, 5) Pranašas Jeremijas yra pareiškęs: „Jis bus vadinamas šitokiu vardu: Viešpats mūsų teisumas.“ (Jer 23, 6) Čia dera pasakyti, kad žodžiui „Viešpats“ išreikšti pranašas vartoja tą žodį, kurį izraelitai vartodavo kalbėdami tik apie Dievą, būtent: Jahve. Danielio knygoje Atpirkėjas vadinamas tuo, „kas švenčiausia“ (Dan 9, 24) ir t. t.

Dievo Tėvo liudijimas

3. Du kartus Dievas Tėvas yra viešai paliudijęs apie Viešpatį Jėzų ir abu kartus Jį pavadinęs savo mylimuoju Sūnumi, kurį labai pamėgęs.

Pirmą kartą tai įvyko tuojau po Viešpaties Jėzaus krikšto. „Pakrikštytas Jėzus, – pasakoja evangelistas šv. Matas, – tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3, 16–17) Antrą kartą tai įvyko Jėzui atsimainius viename kalne apaštalų Petro, Jokūbo ir Jono akivaizdoje. Tas pats evangelistas pasakoja apie tai: „Štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mt 17, 5)

Paties Jėzaus žodžiai

4. Pats Jėzus vadino save Dievo Sūnumi, tikru Dievu, kaip Dievas Tėvas. Tai Jis darė dvejopu būdu:

a) pats aiškiai taip pasivadindamas ar kitų pavadinimą mielai priimdamas;

Išgydyto nuo užgimimo neregio Viešpats Jėzus paklausė: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ (Jn 9, 35–37) Fariziejams, kurie prikišo Viešpačiui Jėzui piktžodžiavimą dėl to, kad Jis pasivadino Dievo Sūnumi, Viešpats Jėzus pareiškė: „Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: „Tu piktžodžiauji“, kai jis pareiškė: „Aš – Dievo Sūnus!“? Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame.“ (Jn 10, 36–38) Kai žydų tautos vyriausioji Taryba po įtemptų pastangų nerado net melagingo liudijimo, kuriuo remdamasi būtų galėjusi pasmerkti Viešpatį Jėzų mirti, vyriausiasis kunigas Kajafas, prisaikdindamas Jį Dievo vardu, iškilmingai paklausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ Jėzus jam atsakė: „Taip, Aš Esu.“ (Mk 14, 61–62)

Vadinasi, Jis ne tik nepaneigė, bet viešai ir iškilmingai patvirtino esąs tikras Dievo Sūnus. Todėl ir žydai, reikalaudami Jo mirties, kalbėjo Pilotui: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi.“ (Jn 19, 7) Kai Viešpačiui Jėzui paklausus apaštalų: „O kuo jūs mane laikote?“, Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“, Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.“ (Mt 16, 15–17) Panašiai Jis pagyrė ir apaštalą Tomą, kai tas po Jo prisikėlimo iš numirusių, palytėjęs Jo žaizdas, sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28)

Kad Viešpats Jėzus vadino save Dievo Sūnumi tikrąja, o ne plačiąja prasme (kaip kad visi žmonės yra Dievo vaikai) matyti iš to, kad:

a) Vyriausioji žydų tautos Taryba nebūtų pasmerkusi Jo mirti, jei nebūtų įsitikinusi, kad Jis vadina save Dievo Sūnumi tikrąja ir griežtąja prasme, nes plačiąją prasme juk visi žydai save taip vadino;

b) Viešpats Jėzus lengvai būtų išvengęs kančios ir mirties, jeigu būtų paaiškinęs vyriausiajai Tarybai, kad Jis vadina save Dievo Sūnumi ne tikrąja prasme. Bet Jis to nepadarė;

c) Viešpačiui Jėzui nebūtų buvę už ką girti apaštalų Petro ir Tomo, jeigu jiedu būtų pavadinę Jį Dievo Sūnumi tik plačiąja prasme;

d) Kalbėdamas apie Dievą, Viešpats Jėzus vadino Jį savo Tėvu visiškai ne ta prasme kaip žmonių Tėvu. Jis niekuomet nesiejo savęs su visais žmonėmis, sakydamas: „Mūsų Tėvas“, bet visuomet sakė: „Mano Tėvas ir jūsų Tėvas“. Pavyzdžiui, žydų minioms Jis kalbėjo: „Yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat.“ (Jn 8, 54) Prisikėlęs iš numirusių, Marijai Magdalenai Jis tarė: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“ (Jn 20, 17)

Tiesa, Viešpats Jėzus ne kartą vadino save ir Žmogaus Sūnumi. Tai Jis darė dėl to, kad taikė sau pranašo Danielio Mesijui duotąjį pavadinimą (Dan 9, 13), kuris Viešpaties Jėzaus klausytojams buvo gerai žinomas. Todėl Viešpaties Jėzaus lūpose „Žmogaus Sūnus“ reiškė tą patį, ką „Mesijas“, „Atpirkėjas“. Kita vertus, Viešpats Jėzus turėjo visišką teisę vadintis Žmogaus Sūnumi, nes Jis buvo taip pat tikras žmogus.

b) priskirdamas sau Dievo savybes ir vieną esmę su Dievu Tėvu.

Štai keletas aiškių Viešpaties Jėzaus posakių: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus ... Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs, ... kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo.“ (Jn 5, 19; 21 ir 23) „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano.“ (Jn 16, 15) „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9) „Aš ir Tėvas esame viena ... Tėvas manyje ir aš Jame.“ (Jn 10, 30 ir 38) „Anksčiau negu buvo Abraomas, aš esu.“ (Jn 8, 58) „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6) ir t. t.

Viešpaties Jėzaus gyvenimas

5. Viešpaties Jėzaus žodžius, kad Jis Dievas, absoliučiai patvirtina Jo neapsakomai taurus, tobulas, ir šventas gyvenimas.

Ir iš tikro! Nuo pirmosios iki paskutinės valandos Jis spindi kaip saulė įvairiausiomis dorybėmis. Koks begalinis Viešpaties Jėzaus gerumas, gailestingumas, kokia beribė Jo meilė artimui! Ji apima visus žmones, neišskiriant tautos, kalbos, šalies, tikybos [tais laikais tai buvo negirdėtas dalykas]. Ji neišskiria nė priešingai nusistačiusių, blogo geidžiančių ar bloga darančių. Ko nejaudina prie kryžiaus kalamo Viešpaties Jėzaus maldos žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)? Koks nuostabus Viešpaties Jėzaus nuolankumas! Būdamas neapsakomai pranašesnis už apaštalus, Jis bendrauja su jais kaip su lygiais, vadindamas juos savo draugais (Jn 15, 13). Koks Jo atlaidumas! Kokia begalinė Jo kantrybė tiek visoje veikloje, tiek kančioje! Vienu žodžiu, nėra nė vienos dorybės, kurios Jis nebūtų turėjęs aukščiausiame laipsnyje. Ir visos jos žėrėjo be mažiausio šešėlio. Žmonėms taip būdingos kad ir mažiausios nuodėmės Jame nebuvo nė pėdsako. Savo priešams Jis galėjo drąsiai sakyti: „Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?“ (Jn 8, 46), o tie turėjo susigėdę tylėti. Norėdami Jį pasmerkti mirti, jie įtempė visas jėgas, kad rastų bent kokią Jo kaltę, bet veltui buvo jų pastangos. Jie paskelbė Jam mirties nuosprendį vien tik už tai, kad Jis vadino save Dievo Sūnumi. Pilotui ir Erodui jie kaip įmanydami Jį skundė, bet ir vienas, ir kitas aiškiai matė, kad Jėzus nekaltas, ir keisčiausias pasaulyje buvo mirties nuosprendis, kurį paskelbė Pilotas, tardamas: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ (Mt 27, 24) Taigi Viešpaties Jėzaus gyvenimas rodo, kad Jis buvo tas, kuo save vadino, būtent Dievo Sūnus, Dievas.

Viešpaties Jėzaus darbai

6. Taip pat įvairiais tik vienam Dievui galimais atlikti darbais Viešpats Jėzus įrodė esąs tikrasis Dievas. Tie darbai buvo trijų rūšių: stebuklai, pranašystės ir sielos paslapčių žinojimas.

a) Viešpats Jėzus padarė daug ir labai įvairių stebuklų. Jis grąžino sveikatą daugybei neišgydomų ligonių: raupsuotiesiems, neregiams, kurtiesiems, nebyliams, stabo ištiktiesiems, vandenį pavertė vynu, keliais kepalaičiais duonos pavalgydino tūkstantines žmonių minias, vaikščiojo ant vandens, vienu savo žodžiu nutildė smarkiausią audrą ir sustabdė įsisiūbavusias bangas, tris žmones prikėlė iš numirusių, iš daugelio apsėstųjų išvarė piktąsias dvasias. Jam mirštant, visa gamta reiškė liūdesį: saulė aptemo, žemė drebėjo, uolos skilo. Trečiąją dieną po mirties Jis prisikėlė iš numirusių ir daug kartų pasirodęs savo mokiniams, jų akivaizdoje įžengė į dangų.

Viešpaties Jėzaus stebuklai buvo gerai žinomi visoje žydų šalyje ir niekas nedrįso jų neigti ar jais abejoti – net didžiausi Jo priešai. Atvirkščiai. Jie juos pripažino, kaip matyti iš žodžių, kuriais jie tyčiojosi iš kabančio ant kryžiaus Viešpaties Jėzaus: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.“ (Mt 27, 42)

Viešpaties Jėzaus stebuklai rodo, kad Jis buvo nepalyginti galingesnis už bet kokį žmogų, ir kad Jo galybė apėmė visas kūrinių rūšis ir sritis. Kitaip sakant, visi kūriniai Jo klausė kaip savo Valdovo ir Viešpaties. Tai viena. Antra, tie stebuklai rodo, kad Viešpats Jėzus, priskirdamas sau Dievo savybes, tvirtindamas esąs Dievo Sūnus ir Dievas, sakė tai, kas iš tikro ir buvo, kalbėjo gryniausią tiesą. Todėl visi geros valios asmenys netrukus pasidarė šią išvadą. Ne veltui evangelistas šv. Jonas pasakoja, kad jau pirmaisiais Jėzaus veiklos metais pas Jį atėjo vienas iš tautos vyresniųjų vardu Nikodemas ir Jam sakė: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.“ (Jn 3, 2) Nenorintiems tikėti fariziejams Jėzus kalbėjo: „Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais.“ (Jn 10, 37–38)

b) Viešpaties Jėzaus dieviškumą rodo ir pranašystės. Viešpats Jėzus iš anksto pasakė, kad būsiąs įduotas vyriausiems kunigams ir Rašto žinovams, kurie pasmerksią Jį mirti ir atiduosią pagonims tyčiotis, plakti ir prikalti prie kryžiaus; kad trečiąją dieną prisikelsiąs iš numirusių (Mt 20, 14); kad apaštalas Judas Iskarijotas Jį įduosiąs (Jn 6, 71–72); kad Petras net tris kartus Jo išsiginsiąs (Mt 26, 34); kad Jeruzalė būsianti skaudžiai nubausta (Lk 21, 20); o iš šventyklos neliksią akmens ant akmens (Mk 3, 2); kad Evangelija būsianti paskelbta visoms tautoms (Mk 13, 10), kad Jo įsteigtosios Bažnyčios nė pats pragaras nenugalėsiąs (Mt 16, 18). Tai dalykai, kurių vienus žinome jau kuo tiksliausiai įvykus, kitus matome tebevykstančius ir kurių joks žmogus negali iš anksto numatyti, nes jie priklauso ne nuo vieno, bet nuo daugelio asmenų laisvos valios, ir ne vienas jų siekia labai tolimus laikus. Jeigu Viešpats Jėzus juos numatė ir nusakė, tai aišku, kad Jis yra tas, kuriam nėra nei ateities, nei praeities, bet visuomet dabartis, vadinasi, Dievas.

c) Evangelijose minima daug atvejų, rodančių, kad Viešpats Jėzus gerai žinojo slapčiausias žmonių mintis ir norus. Pavyzdžiui, Mt 9, 4; 22, 18; Lk 9, 47; 7, 39–40; Jn 2,  25; 6,  62; 6, 70; 13, 11 ir kt. O tai neįmanoma ne tik jokiam žmogui, bet net ir angelui. Tad aišku, kad Viešpats Jėzus yra tas, kuriam, šv. Paulius žodžiais tariant, „visa yra gryna ir atidengta“ ir kurio akims „nėra jokių paslėptų padarų“ (Žyd 4, 13).

Viešpaties Jėzaus mokslas

7. Galų gale pats Jėzaus mokslas rodo, kad Jo skelbėjas buvo tikrasis Dievas.

Juk Jėzaus paskelbtos mokslo tiesos neapsakomai pralenkia visa tai, ką tik patys žmonės kada nors buvo paskelbę apie Dievą, savo santykius su Juo, savo galutinį tikslą ir priemones jam siekti. Su Jo doroviniais dėsniais negali nė iš tolo lygintis pačių žmonių nustatytieji. Kaip jie tinka mūsų prigimčiai ir kaip nuostabiai kelia mus aukštyn! Kur jų laikomasi, įsiviešpatauja ramybė, taika, palaima. O visokie nukrypimai nuo jų veda į suirutę, nelaimes, vargus tiek atskirus asmenis, tiek šeimas, tiek tautas ir valstybes. Tai sakyte sako, jog tas, kuris jį paskelbė, daug geriau už pačius žmones žinojo, kas reikalinga jų prigimčiai ir gyvenimui. Todėl Jis negali būti vien tik žmogus, bet neabejotinai yra tas, kuo save vadina, Dievas.

Apaštalų liudijimas

8. Viešpaties Jėzaus mokiniai ir pasiuntiniai apaštalai visuomet ir visur skelbė, kad jų Mokytojas yra tikrasis Dievas, kuriam priklauso aukščiausia pagarba ir garbė. Savo žodžius jie parėmė Viešpaties Jėzaus vardu padarytais stebuklais ir užantspaudavo kentėjimais bei mirtimi už Jį.

„Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį ir mes esame Tikrajame – jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas“, – sako apaštalas šv. Jonas (1 Jn 5, 20). „Dievas dienų pabaigoje prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo (Dievo) didybės dešinėje aukštybių aukštybėse.“ (Žyd 1, 1–3) „Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 10–11) „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“, – kalba apaštalas šv. Paulius (Tit 2, 11–13) ir t. t.

Šventajame Rašte taip pat minimas ne vienas stebuklas, kurį apaštalai padarė Viešpaties Jėzaus vardu. Pavyzdžiui, šv. Petras išgydė nuo gimimo raišą žmogų Jeruzalėje (Apd 3, 6); stabo ištiktą – Lidoje (Apd 9, 34); šv. Paulius laikinu apakimu nubaudė žynį Elimą Kretoje (Apd 13, 11); išlaisvino nuo piktosios dvasios apsėstą merginą Filipuose (Apd 15, 18) ir t. t. Vadinasi, jie tuo aiškiai parodė, kad Viešpaties Jėzaus vardas yra toks galingas kaip Dievo vardas arba, kitaip sakant, kad Viešpats Jėzus yra Dievas. Galop, kaip žinome iš Šventosios Tradicijos, jie visi mielai paguldė galvas už savo Mokytoją, savo krauju ir gyvybe patvirtindami tai, ką skelbė žodžiais.

Bažnyčios mokslas

9. Ištikimai eidama savo įsteigėjo paskirtas pareigas, Katalikų Bažnyčia visuomet mokė, kad Jėzus Kristus yra tikrasis Dievas, antrasis Švč. Trejybės asmuo. Kai baigiantis trečiajam ir prasidedant ketvirtajam šimtmečiui Arijus ėmė neigti Viešpaties Jėzaus dievystę, Bažnyčia 325 m. Nikėjoje sušaukė visuotinį Susirinkimą, kuris griežčiausiai pasmerkė tą klaidą.

Taigi Katalikų Bažnyčia visuomet kuo tvirčiausiai laikėsi ir tebesilaiko to, ką pirmutinė regimoji jos Galva, apaštalas šv. Petras, išpažino apie Viešpatį Jėzų, sakydamas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16) Už šį jos mokslą tūkstančių tūkstančiai jos narių paaukojo savo laisvę, sveikatą, gyvybę, nepabūgdami didžiausių vargų, skaudžiausių kankinimų. Ne be reikalo apaštalas šv. Jonas yra pasakęs: „O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!“ (1 Jn 5, 5)