DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

§ 3. ATLYGINIMAS UŽ PAŽEISTĄ SVETIMĄ NUOSAVYBĘ

Sąvoka

1. Jei kokiu nors būdu neteisėtai pažeidžiama svetima nuosavybė, yra privaloma už tai atlyginti jos savininkui. Atlyginama:

a) pasisavintą daiktą sugrąžinant;

b) už sunaikintą ar sugadintą daiktą tinkamai užmokant;

c) padengiant visus nuostolius, kokius savininkas turėjo dėl jo turto pasisavinimo, sunaikinimo ar sužalojimo.

Vadinasi, reikia viską padaryti taip, lyg svetima nuosavybė nė kiek nebūtų buvusi pažeista. Iš to kilo ir pavadinimas: atlyginimas arba atsiteisimas, t. y. paniekintos teisės grąžinimas į jai deramą vietą.

Pareiga atlyginti

2. Kad neteisėtai pažeidus svetimą nuosavybę yra pareiga atlyginti, rodo:

a) Šv. Raštas;

Pavyzdžiui, 3-oje Mozės knygoje skaitome: „Kai žmogus nusideda [...] pasielgdamas apgaulingai su artimu užstato ar skolos laidavimo reikalu arba vagyste, arba artimo apgavyste, arba, radęs pamestą daiktą, melu išsigina; [...] kai žmogus taip nusidėjo ir, suvokęs savo kaltę, sugrąžins, ką buvo įsigijęs vagyste ar apgavyste, ar jam patikėtą užstatą, ar daiktą, kurį jis buvo radęs, ar bet kokį kitą daiktą, dėl kurio buvo kreivai prisiekęs, jis atlygins už patį daiktą ir pridės viršaus penktą dalį.“ (Kun 6, 2?5) „Jei nedorėlis sugrąžintų užstatą, atiduotų, ką buvo pasigrobęs plėšikaudamas, laikytųsi gyvenimo nuostatų nedarydamas pikta – jis tikrai gyvens, jis nemirs“, – kalba pranašas Ezekielis. (Ez 33, 15) „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“, – pareiškia šv. Paulius. (Rom 13, 8) Todėl šv. Augustinas ir sako: „Neatleidžiama nuodėmė, kol nesugrąžinama, kas svetima.“[40]

b) sveikas protas; juk teisingumas aiškiai reikalauja, kad pažeista teisė būtų visiškai atstatyta, o tai įvyksta tik atsilyginant.

Pareigos atlyginti svarbumas

3. Pareigos atlyginti svarbumas priklauso nuo to, kokia žala buvo padaryta savininkui pažeidžiant jo nuosavybę. Jei žala didelė  pareiga atlyginti yra svarbi, jei ne – nesvarbi.

Atlyginimo aplinkybės

4. Kad pareiga atlyginti būtų atlikta teisingai, reikia atsižvelgti į šias aplinkybes: kas, kam, kiek, kada, kur ir kaip turi atlyginti.

Kas turi atlyginti

5. Atlyginti privalo kiekvienas, kas nuskriaudė artimą neteisėtai pasisavindamas jo nuosavybę, ją sunaikindamas ar sugadindamas.

Jei keli asmenys drauge padarė artimui žalą, visi vienodai joje dalyvaudami, kiekvienas privalo atlyginti viską. Bet jei vienas jau atlygino, kiti privalo atlyginti nebe savininkui, bet tik tam, kuris atlygino, atiduodami atitinkamą dalį.

Taip yra, pavyzdžiui, jei trys vagys kartu išsineša sunkų daiktą, kurio du nepakelia. Visi jie buvo reikalingi daiktui išnešti, visi privalo ir atsilyginti, tačiau taip, jog kiekvienas privalo grąžinti ne tik trečdalį to daikto vertės, bet visą vertę. Bet jei pirmasis jau atsilygino, antrasis ir trečiasis privalo atsilyginti nebe savininkui, o tik pirmajam, atiduodami jam savo dalį. Taigi pareiga atsilyginti saisto bet kurį iš trijų, kitiems dviem negrąžinant.

Jei keli asmenys ne vienodai, bet įvairiais būdais dalyvavo nuskriaudžiant artimą, atlyginti privalo šia tvarka:

a) pirmiausia tas, kuris svetimą daiktą pasiliko ar sunaudojo;

Jis vadinamas pirmaeiliu skriaudėju, o visi kiti  antraeiliais. Jei jis atsilygina, antraeiliai yra visiškai laisvi nuo šios pareigos.

b) tas, kuris paliepė nuskriausti artimą;

c) tas, kuris paliepimą įvykdė;

d) tas, kuris pamokė ar patarė artimą nuskriausti;

e) tas, kuris privalėjo ar galėjo sukliudyti, bet nesukliudė nuskriausti artimą.

Jeigu kuris iš antraeilių skriaudėjų atlygina, visi kiti antraeiliai skriaudėjai yra laisvi nuo atlyginimo, bet atlygintojas turi teisę reikalauti, kad jam atlygintų pirmaeilis skriaudėjas, ir tas privalo tai padaryti.

Kam turi būti atlyginta

6. Atlyginti reikia tam, kam buvo padaryta skriauda. Jei jo nebėra gyvo  jo įpėdiniams. Jei ir jų nėra, reikia atiduoti atlyginimą beturčiams šelpti ar kitiems geriems tikslams.


[40] Augustinas, Epistola 153 ad Macedonium.

[41] S. Poenit. 7 Februarii 1899.

Todėl jei skriauda buvo padaryta atskiram asmeniui, atskiram asmeniui reikia ir atlyginti, jei draugijai  draugijai, jei valstybei  valstybei. Jei asmuo, kuriam buvo padaryta skriauda, jau yra miręs, anaiptol negalima to, kas jam priklauso, atiduoti pamaldoms už jo vėlę, bet reikia grąžinti jo įpėdiniams.[41]

Kiek turi būti atlyginta

7. Turi būti atlyginta tiek, kiek buvo pasisavinta. Tačiau čia yra nemažas skirtumas tarp to, kuris sąmoningai pasisavino svetimą daiktą, ir to, kuris nesąmoningai tai padarė.

Sąmoningai pasisavina svetimą daiktą tas, kuris jį pavagia, išplėšia ar, radęs pamestą, jo negrąžina. Nesąmoningai,  kas, pavyzdžiui, nusiperka vogtą daiktą nežinodamas, kad tai vogtas; arba, radęs pamestą, pasilaiko, manydamas, kad tai jo paties.

Sąmoningai pasisavinęs svetimą daiktą

8. Sąmoningai pasisavinęs svetimą daiktą privalo:

a) kuo greičiau grąžinti jį savininkui, jei tą daiktą dar turi;

b) jei jo jau nebeturi, sumokėti jo vertę atitinkančią kainą;

Jei gėrybė, būdama pas pasisavintoją, pabrango, pavyzdžiui, pavogtas gyvulys užaugo, reikia sumokėti jo dabartinę vertę atitinkančią, t. y. jo užaugusio, kainą. Jei gėrybė, būdama pas pasisavintoją, atpigo, bet būnant pas savininką nebūtų to atsitikę, reikia sumokėti tikrąją, vadinasi, nesumažėjusią jos kainą. Jei gėrybė, būdama pas savininką būtų dėl tos pačios priežasties tiek pat atpigusi, pakanka sumokėti paskutinę, t. y. sumažėjusią, jos kainą.

c) sugrąžinti visus natūraliuosius ir visuomeninius turto vaisius; tiek tuos, kuriuos jis gavo, nors savininkas būtų jų ir negavęs, tiek tuos, kurių jis negavo, bet savininkas būtų gavęs;

Natūralieji turto vaisiai yra gyvulių jaunikliai, medžių vaisiai, pasėlių derlius; visuomeniniai: atlyginimas už išnuomotus daiktus, palūkanos už paskolintus pinigus ir t. t.

d) atlyginti visus nuostolius, kuriuos patyrė savininkas dėl turto pasisavinimo, ir sumokėti už pelną, kurio jis dėl to neteko.

Bet išlaidas, kurios yra būtinos turtui išlaikyti ar jo vaisiams gauti ir kurios taip pat ir savininkui yra neišvengiamos, sąmoningai pasisavinęs asmuo turi teisę išskaičiuoti iš atlyginimo.

Nesąmoningai pasisavinęs svetimą turtą

9. Nesąmoningai pasisavinęs svetimą turtą privalo:

a) jei jį dar tebeturi, kuo greičiau atiduoti savininkui, nebent jau būtų praėjęs nustatytas senaties terminas;

Jei tas terminas jau praėjo, nesąmoningai pasisavinęs svetimą turtą asmuo tampa tikru jo savininku, ir turtas jam priklauso visai teisėtai.

b) jei jo jau nebeturi, nėra pareigos už jį užmokėti savininkui, nebent iš to turto būtų pasidaręs turtingesnis ar teismas priteistų užmokėti;

c) natūraliuosius ir visuomeninius turto vaisius turi atiduoti savininkui, nors savininkas būtų jų ir neturėjęs; bet už tuos vaisius, kurių jis neturėjo, o savininkas būtų turėjęs, atlyginti neprivalo;

Kaip patį turtą, taip ir jo vaisius nesąmoningai pasisavinęs asmuo gali įsigyti nuosavybėn suėjus senaties terminui.

d) nesąmoningas pasisavintojas turi teisę reikalauti, kad išlaidas, kurios būtinos turtui išlaikyti ar jo vaisiams gauti ir kurios neišvengiamos ir savininkui, padengtų savininkas.

Kada turi būti atlyginta

10. Atlyginta turi būti tuojau, kai tik sužinoma, kad artimui padaryta skriauda. Jei tai nėra taip greitai įmanoma, reikia bent nuoširdžiai norėti nė trupučio nedelsiant atlyginti, kai tik bus galima; tuo tarpu reikia daryti viską, kas yra būtina, kad ši pareiga būtų atlikta kuo greičiau.

Kiekvienas neteisėtas uždelsimas atlyginti yra žalingas tiek savininkui, tiek pačiam skriaudėjui. Savininkui, nes tai yra tarsi naujas jo nuskriaudimas; skriaudėjui, nes didina savininko nuostolius, kuriuos jis (skriaudėjas) turės atlyginti.

Kur turi būti atlyginta

11. Turi būti atlyginta ten, kur savininkas gali garantuotai atgauti tai, kas jam priklauso. Jei gėrybę savininkui reikia nusiųsti, tai:

a) savo lėšomis ir rizika privalo tai padaryti tas, kas sąmoningai buvo jį pasisavinęs;

Vadinasi, jei gėrybė kelyje žūva ar sugenda, vis tiek skriaudėjas turi už jį atlyginti, nors ir ne dėl jo kaltės tai atsitiko.

b) kas nesąmoningai buvo pasisavinęs svetimą turtą, nėra įpareigotas padengti siuntimo išlaidų.

Jei gėrybė be jo kaltės kelyje žūva ar sugenda, neprivalo už jį atlyginti savininkui, jei dėl jo kaltės  taip.

Kaip turi būti atlyginta

12. Atlyginti privaloma taip, kad savininkui pakaktų atgauti tai, kas jam priklauso. Nėra reikalo, kad savininkas matytų, jog jam atlyginama, arba kad pats skriaudėjas įteiktų jam, ką privalo.

Vadinasi atlyginti galima slaptai, per kitus asmenis arba tarpininkus. Tokiu tarpininku neretai būna nuodėmklausis, kuriam skriaudėjas paduoda, ką privalo, o tas perduoda savininkui, žinoma, jokiu būdu nepasakydamas, iš ko tai gavo.

Priežastys, dėl kurių atleidžiama nuo atlyginimo

13. Nuo pareigos atlyginti atleidžia:

a) dovanojimas  visiškai;

Dovanojimas yra tada, kai savininkas laisvu noru pareiškia skriaudėjui nereikalaująs iš jo atlyginimo. Jis visiškai panaikina pareigą atlyginti.

b) negalėjimas  tol, kol tęsiasi.

Negalėjimas gali būti dvejopas: fizinis ir moralinis. Fizinis yra tada, kai skriaudėjas neturi iš ko atlyginti. Moralinis tada, kai skriaudėjas turėtų iš ko atlyginti, bet jeigu tuojau tai padarytų, patirtų labai didelį nuostolį, daug didesnį, negu turi turto savininkas. Ir fizinis, ir moralinis negalėjimas atleidžia nuo atlyginimo, bet tik tol, kol tęsiasi. Kai tik viena ir kita priežastis išnyksta, vadinasi, kai skriaudėjas praturtėja, pareiga atlyginti grįžta.

Kas turi ypač skatinti mus laikytis septintojo ir dešimtojo Dievo įsakymų

14. Kad kuo uoliau laikytumės 7-ojo ir 10-ojo Dievo įsakymų, turime giliai įsisąmoninti ir visada atsiminti:

a) jog mirtis atplėš mus nuo visų šio pasaulio gėrybių anksčiau, negu mes tikimės ar manome;

b) jog svetimas turtas teikia anaiptol ne džiaugsmą ir palaimą, bet tik sąžinės graužimą, Dievo prakeikimą, o dažnai atneša visokias nelaimes ir baisią pabaigą;

c) jog nieko nėra paikesnio, kaip dėl nykstančių gėrybių netekti didžiausios amžinosios laimės ir patekti į siaubingas, niekada nesibaigsiančias kančias.

„Kas sėja pikta, pjaus nelaimę“, – sako išminčius. (Pat 22, 8) O Viešpats Jėzus pareiškia: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia.“ (Mt 6, 19–20) „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26) „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

0
bendrinimų