§ 3. MŪSŲ TIKĖJIMO NUSTATYTOJA – KATALIKŲ BAŽNYČIA

Reikia, kad kas nustatytų, kuo mes turime tikėti

1. Dievo apreikštosios tiesos yra Šventajame Rašte ir Tradicijoje. Tačiau kad mes jomis tikėtume kaip reikia, kas nors turi nurodyti, kurios iš tikro yra tos tiesos ir kokia teisinga jų prasmė. Tai būtina, nes:

a) Viešpats Jėzus davė savo mokslą ne tik apaštalams ir savo amžininkams, bet ir visiems visų laikų bei vietų žmonėms. Tad Jis turėjo pasirūpinti, kad visuomet ir visur žmonės galėtų tikrai, be jokio suklydimo pavojaus pažinti, kurios yra Jo skelbtos tiesos ir kaip jas reikia suprasti;

b) Viešpats Jėzus skelbė ne kelis įvairius mokslus, bet tik vieną. Jis labiausiai norėjo, kad tas mokslas tik vienas visuomet ir pasiliktų, kad jis nebūtų iškreiptas, kad iš jo nebūtų pašalinta jokia apreikštoji tiesa ir kad prie jo nebūtų pridėtas koks nors pačių žmonių išgalvotas dalykas.

Žinomi Viešpaties Jėzaus maldos žodžiai: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa. Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ (Jn 17, 11 ir 19–20)

Taigi Viešpats Jėzus turėjo padaryti ką nors tokio, kas padėtų visų laikų ir vietų žmonėms išlaikyti vieną ir tą patį tikėjimą.

Šventojo Rašto nepakanka, kad žinotume, kuo turime tikėti

2. Šventojo Rašto anaiptol nepakanka, kad žinotume, kuo turime tikėti. Juk:

a) jame nėra surašytos visos Dievo apreikštosios tiesos, todėl mūsų tikėjimas būtų nepilnas, jei pripažintume vien tik tai, kas yra Šventajame Rašte;

b) jame yra nemažai sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos galima klaidingai išsiaiškinti ir vietoj išganymo pelnyti sau pražūtį;

Tai pabrėžė jau apaštalas šv. Petras, kalbėdamas apie šv. Pauliaus laiškus: „Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.“ (2 Pt 3, 16) Reikia, kad kas nors mums paaiškintų, kaip turime suprasti net patį Šventąjį Raštą.

c) nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios įvairios sektos, besilaikančios tik vieno Šventojo Rašto, savo dideliu susiskaldymu bei prieštaravimu aiškiai rodo, kad Šventojo Rašto anaiptol nepakanka, kad žinotume, kuo turime tikėti, ir galėtume išlaikyti tikėjimo vienybę.

Teisingai sako šv. Augustinas: „Iš to kilo klaidatikystės, kad Šventasis Raštas, kuris pats yra geras, nebuvo gerai suprastas, ir kad tai, kas nebuvo gerai suprasta, imta aklai ir drąsiai tvirtinti.“[7]

Kuo mes turime tikėti, nustato Katalikų Bažnyčia

3. Kad visų laikų ir vietų žmonės aiškiai žinotų, kokiomis tiesomis turi tikėti ir kaip jas turi suprasti, kad galėtų išlaikyti tą patį vieną tikėjimą, Viešpats Jėzus pasirūpino įkurti tam tikrą įstaigą, kurią įgaliojo skleisti jo mokslą pasaulyje ir saugoti jį nuo klaidų, o visus žmones įpareigojo nuolankiai jai paklusti. Toji įstaiga yra Katalikų Bažnyčia, arba, tiksliau sakant, mokančioji jos dalis.

Bažnyčia susideda iš dviejų dalių: mokančiosios ir klausančiosios. Mokančiąją sudaro popiežius ir vyskupai bei jų įgalioti kunigai, o klausančiąją – kiti tikintieji.

Vos pradėjęs skelbti savo mokslą, Viešpats Jėzus išsirinko iš daugybės savo klausytojų 12 asmenų, kuriuos pavadino apaštalais, ir per visą viešąjį savo gyvenimą juos laikė arčiausiai prie savęs. Jie girdėjo visas Jo kalbas, matė visus Jo darbus ir stebuklus. Sunkiau suprantamas tiesas Jis jiems išaiškindavo ypatingu būdu. Prieš apleisdamas šį pasaulį, Jis jiems ir tiktai jiems, o ne kam kitam, pavedė skelbti savo mokslą, tardamas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones ... mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19–20) O žmones įpareigojo paklusti apaštalams: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16) „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) Kad apaštalai skelbtų tikrą, neiškreiptą Jo mokslą ir kad visi tai žinotų, Viešpats Jėzus pažadėjo jiems ypatingą pagalbą, pareikšdamas, kad pats visuomet būsiąs su jais ir suteiksiąs jiems Šventąją Dvasią. „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 20) „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią.“ (Jn 14, 16–17)

Tai, ką Viešpats Jėzus suteikė apaštalams, visuomet buvo, yra ir bus mokančiojoje Bažnyčios dalyje, nes Viešpaties Jėzaus mokslas turi būti skelbiamas visoms tautoms ir iki pasaulio pabaigos. Aišku, patys apaštalai to jokiu būdu negalėjo padaryti, todėl jų pareigos ir galios turėjo pereiti jų įpėdiniams – popiežiui bei vyskupams.

Tad tiesos, kuriomis turime tikėti, yra tos, kurias apreiškė Dievas ir kuriomis tikėti mums įsako Katalikų Bažnyčia. Suprasti ir aiškinti jas irgi turime taip, kaip jas supranta ir aiškina Katalikų Bažnyčia.

Šventasis Raštas ir Šventoji Tradicija sudaro tarsi vieną bendrą lobyną, kuriame sudėtos visos Dievo apreikštosios tiesos ir iš kurio jas ima bei mums skelbia Katalikų Bažnyčia.

Tas lobynas priklauso ne kam kitam, tik jai vienai. Šventasis Raštas, tiesa, savo reikšmingumą gavo ne iš Bažnyčios, o iš Dievo, kurio įkvėpimu jis parašytas. Taip pat Bažnyčia negali skelbti nieko, kas būtų priešinga Šventajam Raštui. Tačiau Šventasis Raštas priklauso Bažnyčiai ta prasme, kad kaip visą Viešpaties Jėzaus mokslą, taip ir jį, gautą iš apaštalų, ji išlaikė Šventosios Dvasios dėka, pirma, nesugadintą; antra, kad ji viena užtikrina mums, jog Šventojo Rašto knygos yra dieviškos kilmės; trečia, kad ji viena neklaidingai nurodo mums tikrąją Šventojo Rašto prasmę.

Šventąjį Raštą reikia suprasti ir aiškinti taip, kaip Bažnyčia

4. Todėl visai teisingai ir teisėtai Bažnyčia draudžia suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą kitaip, negu ji pati jį supranta ir aiškina.

Suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą kitaip negu Bažnyčia, vadinasi suprasti ir aiškinti jį geriau negu tikrasis jo autorius, Šventoji Dvasia, kuri teikia Bažnyčiai teisingą jo supratimą ir, aiškinant jį, saugo ją nuo klaidų.

Šventojo Rašto skaitymas

5. Apie Šventojo Rašto skaitymą pasakytina:

a) Bažnyčia neįsako, bet tik pageidauja, kad tikintieji jį skaitytų, ypač Naująjį Testamentą;

Šventojo Rašto skaitymas anaiptol nėra reikalingas sielos išganymui. Juk Bažnyčia savo moksle pateikia visas tas tiesas, kurios yra Šventajame Rašte. Tačiau jį skaityti labai naudinga, nes jame vaizdžiai ir gyvai primenama daug tikėjimo tiesų ir dorovės taisyklių. Todėl Bažnyčia ir pageidauja, kad tikintieji jį skaitytų, ypač Naująjį Testamentą.

b) skaityti Šventąjį Raštą reikia iš Bažnyčios patvirtintų ir su tam tikrais paaiškinimais išleistų knygų;

Mat kaip daugelį kitų geriausių dalykų, taip ir Šventąjį Raštą piktos valios žmonės iškreipia. Tuo skundėsi jau apaštalas šv. Petras, sakydamas apie šv. Pauliaus laiškus: „Nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.“ (2 Pt 3, 16) Taip, deja, buvo visais laikais, taip yra ir dabar. Toks iškreiptas Šventasis Raštas nebėra Dievo žodis ir išganymo šaltinis.

Taip pat reikia, kad Šventajame Rašte būtų tam tikrų paaiškinimų. Juk, pirma, jame yra nemažai sunkiai suprantamų vietų, kurias galima klaidingai išsiaiškinti ir vietoj naudos turėti vien žalos. Antra, Šventasis Raštas buvo parašytas tolimais laikais ir tolimoje šalyje, kuomet daug kas buvo visai kitaip, negu yra dabar ir pas mus. Tad be atitinkamų paaiškinimų galima daug ką suprasti visai ne taip, kaip reikia, ir tuo sau pakenkti.

c) skaityti Šventąjį Raštą reikia su pagarba ir atidumu, kaip dera ir tinka Dievo žodžiui.

Niekuomet nereikia užmiršti, kad Šventasis Raštas yra ne pasaulietinė, bet dvasinė knyga, pati vertingiausia, nes paties Dievo parašyta. Todėl jokiu būdu negalima laikyti jo šiaip pasiskaitymo knyga, skaityti jį vien smalsumui patenkinti, bet skaitant reikia tinkamai susikaupti bei gilintis į pateikiamas mintis bei jausmus.

[7] Augustinas, In Ioan. Tract,. 18, 1.