§ 8. PASKUTINIS PATEPIMAS

I. PASKUTINIO PATEPIMO SĄVOKA, VAISIAI, REIKALINGUMAS

Apibrėžimas

1. Paskutinis patepimas yra sakramentas, kuris šv. aliejaus patepimu ir atitinkamų žodžių ištarimu suteikia sunkiai sergančiam ligoniui jo sielą, o kartais ir kūną gydančių malonių.

Šis sakramentas vadinamas Paskutiniu patepimu, nes iš visų Bažnyčioje naudojamų pašventinimų ir patepimų jis teikiamas žmogaus gyvenime paskiausiai. Žmogus jį priima jei ne mirties, tai bent sunkios ligos patale. Jis vadinamas patepimu, nes jo medžiagą, kaip paskiau matysime, sudaro žmogaus kūno dalių patepimas šv. aliejumi. Neretai jis dar vadinamas Paskutiniu palaiminimu, nes jį paprastai lydi nuoširdus Bažnyčios palaiminimas paskutinei ir lemiamai gyvenimo kovai šiame pasaulyje.

Tikras sakramentas

2. Paskutinis patepimas yra tikras Viešpaties Jėzaus įsteigtas sakramentas.

Tai sena ir tvirta Katalikų Bažnyčios mokslo tiesa. Apie šį sakramentą apaštalas šv. Jokūbas kalba: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels; o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.“ (Jok 5, 14–15).

Visuotinis Tridento Susirinkimas pareiškia: „Jei kas sakytų, kad Paskutinis patepimas nėra tikras Kristaus, mūsų Viešpaties įsteigtas ir šv. Jokūbo paskelbtas sakramentas, o tik Bažnyčios Tėvų įvestas paprotys ar šiaip žmonių prasimanymas, tas tebūnie ekskomunikuotas.“[87]

Medžiaga ir forma

3. Juslinius Paskutinio patepimo ženklus, t. y. jo medžiagą ir formą, sudaro ligonio akių, ausų, šnervių, lūpų, rankų ir kojų patepimas šv. aliejumi ir tuo pat metu tariami kunigo žodžiai: „Per šį šventąjį patepimą ir savo maloningąjį gailestingumą teatleidžia tau Viešpats, ką nusidėjai regėjimu, girdėjimu, pauostymu, paragavimu, palytėjimu, ėjimu.“

Paskutiniam patepimui naudojamas tik alyvuogių aliejus, kurį šiam reikalui vyskupas pašventina Didįjį ketvirtadienį. Tai vadinamasis ligonių aliejus. Bet kuris kitas aliejus, pavyzdžiui, šv. krizma, čia netinka.

Paprastais atvejais privalu patepti šv. aliejumi visas išvardytas kūno dalis, bet skubiais atvejais pakanka patepti ligonio kaktą ar kurią kitą iš nurodytų dalių, tariant atitinkamus žodžius.[88]

Vaisiai

4. Svarbiausieji Paskutinio patepimo vaisiai yra šie:

a) jis padidina ligonio sieloje pašvenčiamąją malonę, sustiprina jį paskutinei gyvenimo kovai, o jei jam buvo sukliudyta atlikti išpažintį, atleidžia nuodėmes;

b) jis visiškai ar bent iš dalies atleidžia bausmes už nuodėmes;

c) jis pašalina atleistųjų nuodėmių liekanas, pavyzdžiui, blogus įpročius, prisirišimą prie žemiškų reikalų ir pan.;

d) kartais jis grąžina ligoniui net kūno sveikatą, jei tai naudinga jo sielai.

Taigi Paskutinis patepimas yra lyg koks Atgailos sakramento papildymas ar pakaitalas. Jis bent tam tikrais atvejais pakeičia Atgailą, ypač atleisdamas nuodėmes.

Suprantama, negalima laukti iš Paskutinio patepimo kokio nors stebuklingo pagydymo. Jis ne tam skirtas. Tačiau yra pagrindo tikėtis, kad Dievas šiuo sakramentu gali sustiprinti ne vien sielos, bet ir ligonio kūno jėgas. Tai aiškiai rodo šv. Jokūbo žodžiai: „Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels.“ (Jok 5, 15) Be abejo, tiek ligonio sielai, tiek kūnui teikiamos pagalbos kiekis priklauso nuo Dievo.

Reikalingumas

5. Nors Paskutinis patepimas nėra būtinai reikalingas išganymui kaip, pavyzdžiui, Krikštas, tačiau rimtai sergančiam ligonui negalima jo nepaisyti.

Nei Dievas, nei Bažnyčia nėra griežtai įsakę Paskutinio patepimo, bet tiek ligonis, tiek klebonas ar ligonio globėjai turi rūpintis, kad šis sakramentas būtų kiekvienam tinkamu laiku suteiktas. Ypač privalu pasirūpinti, kad jis būtų suteiktas ligoniui tuomet, kai jis prieš mirtį negali pasinaudoti kitais sakramentais, pavyzdžiui, yra netekęs sąmonės. Šiais atvejais Paskutinis patepimas yra bemaž vienintelė išganymo priemonė. Tuomet jį suteikti yra svarbiau, nei suteikti išrišimą.

Nepaisyti Paskutinio patepimo sunkioje ligoje, vadinasi niekais paleisti be galo naudingą ir sėkmingą priemonę paskutinėje žmogaus kovoje su išganymo priešais. Toks ligonio ar jo slaugytojų elgesys būtų daugiau negu neprotingas.

[87] Tridento Susirinkimas, sess. XIV, c. 1.

[88] Codex iuris canonici (1917), c. 947, 1.