B. APIE DIEVO VALIOS VYKDYMĄ, LAIKANTIS ĮSAKYMŲ
Įsakymų sąvoka
1. Įsakymas – tai smulkesnis nurodymas ir paaiškinimas to, kas bendrais bruožais išdėstyta įstatymuose.
Įsakymai yra ne kas nors skirtinga nuo įstatymų, bet tik tam tikros įstatymų dalys. Jų besilaikant vykdomi įstatymai arba, kitaip tariant, įstatymų leidėjo valia.
Įsakymų suskirstymas
2. Įsakymai, kurių turime laikytis, kad įvykdytume Dievo valią ir pasiektume galutinį savo tikslą, yra dvejopi: Dievo ir Bažnyčios.
Dievo įsakymų yra dešimt, Bažnyčios – penki. Be to, yra dar paties Jėzaus išskirtas pirmasis ir aukščiausiasis įsakymas – Dievo ir artimo meilės įsakymas.
DIEVO ĮSAKYMAI
a) APIE DIEVO ĮSAKYMUS
Reikia laikytis Dievo įsakymų
1. Pats Dievas yra mums pareiškęs, jog turime laikytis Jo įsakymų, kad galėtume pasiekti savo galutinį tikslą.
Kai kartą vienas jaunuolis paklausė Viešpatį Jėzų, ką turįs daryti, kad galėtų laimėti amžinąjį gyvenimą, Viešpats Jėzus jam atsakė: „Laikykis įsakymų.“ Kai tas teiravosi: „Kokių?“, Išganytojas nurodė jam visus dešimt Dievo įsakymų. (Mt 19, 17irkt.)
Kad pasiektume savo galutinį tikslą, turime tikėti viskuo, ką Dievas apreiškė ir per savo Bažnyčią mums skelbia, nes Viešpats Jėzus yra aiškiai pasakęs: „Kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16) Tačiau vien tikėjimo anaiptol dar nepakanka. Reikia taip pat ir gerų darbų, kylančių iš Dievo įsakymų vykdymo. Ne be reikalo apaštalas šv. Jokūbas pabrėžia: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Tikėjimas, jei neturi darbų, jis savyje miręs.“ (Jok 2, 14ir17)
Todėl, kai XVI šimtmetyje Liuteris ir kiti klaidų prasimanytojai ėmė skelbti, kad vien dėl tikėjimo žmonės gali būti išganyti, o gerų darbų tam tikslui visai nereikia, Bažnyčia griežtai juos pasmerkė. (Yra žinomas Liuterio posakis: Drąsiai nusidėk, bet dar drąsiau tikėk ir būsi išganytas.)
Naudinga laikytis Dievo įsakymų
2. Nors Dievas galėtų reikalauti, kad žmogus laikytųsi Jo įsakymų ir negaudamas už tai jokio atlyginimo, tačiau dėl savo begalinio gerumo Jis panoro, kad tai teiktų žmogui kuo didžiausią naudą.
„Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal Viešpaties Mokymą.“ (Ps 119, 1) „Didi ramybė mylintiems tavo Mokymą“, – sakoma psalmėje. (Ps 119, 165) O šv. Paulius pareiškia: „Maldingumas viskam naudingas, nes jam skirtas esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadas.“ (1 Tim 4, 8)
Tiesa, Dievas dažniausiai neatlygina šiame gyvenime už Jo įsakymų vykdymą, nes šis pasaulis yra anaiptol ne užmokesčio, o tik darbų vieta. Visiškas atlyginimas yra paskirtas tik amžinybėje. Perėjęs į ją, stropus Dievo valios vykdytojas išgirsta sprendimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 23) Tačiau kas atsidėjęs laikosi Dievo įsakymų, tas ir šiame gyvenime patiria daug vidinės ramybės, su kuria šio pasaulio gėrybės negali lygintis nė iš tolo. Ne veltui šv. Paulius vadina ją pranokstančia visokią išmintį. (Fil 4, 7)
Dievo įsakymus galima įvykdyti
3. Dievo įsakymai, tiesa, nėra lengvi, bet Jo malonei padedant galima juos įvykdyti. Tai matyti iš to, kad:
a) Dievas už jų nevykdymą baudžia amžinu pasmerkimu;
„Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas“, – sako Viešpats Jėzus. (Lk 12, 47) Be abejo būtų labai neprotinga ir be galo žiauru reikalauti neįmanomo ir už nevykdymą kuo skaudžiausiai bausti per amžius. Bet apie Dievą negalima drįsti šitaip net pamanyti. Todėl...
b) Bažnyčia visada mokė ir moko, jog Dievo įsakymus galima įvykdyti;
Jos mintį gražiai išreiškė šv. Augustinas šiais žodžiais: „Dievas neįsako negalimų dalykų, o įsakydamas ragina ir daryti, ką gali, ir prašyti, ko negali, ir teikia pagalbos, kad galėtum.“ Todėl Bažnyčia griežtai pasmerkė šitokius šešioliktojo ir vėlesnių šimtmečių klaidų prasimanytojų tvirtinimus: „Nuteisintam žmogui neįmanoma išpildyti Dievo įsakymų. Kai kurių Dievo įsakymų teisingi žmonės, kad ir norėdami bei stengdamiesi, dabartinėmis jėgomis negali įvykdyti. Taip pat jiems trūksta malonių, kurios padarytų šiuos įsakymus galimus.“[6]
c) visais laikais buvo žmonių, kurie įvykdydavo Dievo įsakymus.
Pavyzdžiui, apie Zachariją ir Elzbietą, šv. Jono Krikštytojo tėvus, Evangelijoje sakoma: „Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.“ (Lk 1, 6) Apie Viešpaties Jėzaus globėją šv. Juozapą pareiškiama: „Juozapas, būdamas teisus...“ (Mt 1, 19) Apie šv. Joną Krikštytoją pats Jėzus pasakė: „Tarp gimusiųjų iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją.“ (Mt 11, 11) Bažnyčia daug žmonių yra paskelbusi šventaisiais, t. y. po mirties patekusiais į dangų. O gerai žinome, kad nusipelnyti jį tegalima vien tobulai vykdant Dievo įsakymus.
Tačiau reikia pasakyti, kad gimtoji nuodėmė taip susilpnino žmonių jėgas, jog jie patys vieni anaiptol negali per ilgesnį laiką įvykdyti visų Dievo įsakymų. Bet Dievas jų neapleidžia. Jis nešykšti jiems savo malonių, jei tik jie jų prašo ir su jomis bendradarbiauja. O Jam padedant, sunkiausi dalykai galimi. Ne veltui apaštalas sako: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ (Fil 4, 13) Viešpats Jėzus apie savo įsakymus pareiškia: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 30)
b) APIE AUKŠČIAUSIĄJĮ DIEVO ĮSAKYMĄ
Aukščiausiasis Dievo įsakymas
1. Aukščiausiasis Dievo įsakymas, kuriame glūdi visi kiti, yra Dievo ir artimo meilės įsakymas. Jis išreikštas šiais Viešpaties Jėzaus žodžiais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“ (Mt 22, 37–40)
Žodžiai „visa širdimi, visa siela, visu protu“ reiškia, kad Dievą privalome mylėti: a) visomis savo galiomis, nė vienos neišskirdami; b) kiekviena savo galia visiškai, vadinasi, jokia savo galia neturime daryti kokio nors veiksmo, kuris nesiderintų su Dievo valia. Dievo meilė mūsų širdyse turi būti ne tokia kaip kūriniams. Jai mes negalime brėžti jokių ribų. Kaip Dievo gerumas neišmatuojamas, begalinis, taip mūsų meilė Jam turi būti be ribų ir saiko.
Šis įsakymas yra aukščiausiasis ir pirmasis, nes:
a) Jis sudaro mūsų dvasios gyvenimo pagrindą ir visokios tobulybės versmę. Todėl apaštalas sako: „kad jūs būtumėte įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje“ (Ef 3, 17);
b) Meilė yra vertingiausia iš visų dorybių. „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“, – kalba apaštalas (1 Kor 13, 13);
c) Be meilės Dievo akyse joks veiksmas neturi vertės. Šv. Paulius čia pabrėžia: „Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3);
d) Meilė skatina ir palengvina vykdyti Dievo įsakymus. Todėl Viešpats Jėzus sako: „Šitais dviem (Dievo ir artimo meilės) įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 40), o šv. Paulius pareiškia: „Meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 10);
e) Meilė yra visų įsakymų tikslas ir ji turi lydėti visus mūsų veiksmus. „Įsakymo tikslas yra meilė“, – pabrėžia apaštalas. (1 Tim 1, 5)
Įsakymą mylėti artimą kaip patį save Viešpats Jėzus prilygina įsakymui mylėti Dievą, nes:
a) Meilė sau ir artimui turi remtis Dievo meile ir iš jos kilti;
b) Nemylint artimo, negalima mylėti ir Dievo. Ne veltui apaštalas šv. Jonas sako: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4, 20)
Aukščiausiojo įsakymo esmė
2. Aukščiausiojo įsakymo esmę sudaro tai, kad Dievą mes turime mylėti labiau už viską dėl Jo paties, o save ir artimą – Dieve ir dėl Dievo.
Mylėti Dievą dėl Jo paties, vadinasi mylėti Dievą ne dėl kokio kito nuo Jo atskiro ir skirtingo gėrio, bet tik dėl to, kad Jis pats yra didžiausias mūsų gėris, atlyginimas ir laimė.
[6] Pijus XI, Enciklika Casti connubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930), 539-592.