Dievas ir žmogus

Dievas – aukščiausia, tobuliausia Būtybė, kokia tik yra ir gali būti; žmogus – tobuliausia būtybė šiame regimajame pasaulyje.

Dievas – grynoji dvasia, t. y. kūno neturinti Būtybė; žmogus turi kūną, bet jo siela dvasinė, ne materiali.

Dievas – amžinas, vadinasi, be pradžios ir pabaigos; žmogus turi pradžią, bet iš visų regimojo pasaulio būtybių jam vienam tėra skirta gyventi per amžius.

Dievas yra visų daiktų Kūrėjas, Valdovas ir Viešpats, visa iš Jo ima savo pradžią ir buvimą; žmogus daug ką sukuria iš jau esamos medžiagos, daug ką tvarko ir valdo savaip.

Dievas – laimingiausia Būtybė, kokia tik gali būti, kiekvienas laimės krislelis gaunamas vien iš Jo. Žmogus vienintelis iš visų regimojo pasaulio būtybių turi tobulos, visiškos ir niekada nesibaigiančios laimės supratimą bei troškimą. Jis visa savo prigimtimi į ją krypsta, be jos nerimsta, jos ieško ir siekia.

Dievas gali būti kaip be visų kitų kūrinių, taip ir be žmogaus. Žmonės nieko neprideda prie Jo esminės garbės ir laimės. Jeigu Jis leido jiems egzistuoti, tai tik dėl to, kad dėl savo begalinio gerumo panoro, jog jie būtų, ypač kad žmogus per amžius džiaugtųsi laime. Žmogus be Dievo negali egzistuoti, nes, viena vertus, be Dievo jis negalėtų atsirasti, antra vertus, niekur ir niekaip negalėtų patenkinti savo begalinės laimės troškimo.

Dievas kuo geriausiai pažįsta žmogų, aiškiai mato visas, net ir slapčiausias, jo mintis, jausmus ir norus. Jis myli jį neapsakoma meile ne tik kaip kūrėjas savo kūrinį, bet ir kaip geriausias tėvas ar motina savo tikrąjį vaiką. Jis paskyrė žmogų daug didesnei amžinajai garbei ir laimei, negu žmogus savo prigimtimi yra vertas, ir nustatė, kad žmogus per amžius būtų drauge su Juo ir dalyvautų Jo paties garbėje bei laimėje. Tačiau Jis nori, kad žmogus, kaip protinga ir laisva būtybė, panaudotų ir savo jėgas šiai laimei pasiekti. Dėl to tikslo žmogus, kol gyvena šiame pasaulyje, turi stengtis Dievą pažinti, Jį mylėti, vykdydamas Jo valią, ir naudotis pagalba, kurią Dievas jam teikia sielai pašvęsti ir laimingai amžinybei nusipelnyti.

Apie visa tai kalbama šioje knygoje, kuri pavadinta „Dievas ir žmogus“.

Ji susideda iš trumpo įvado ir trijų dalių.

I dalyje kalbama apie Dievo pažinimą, tokį, kokį pats Dievas savo Apreiškimu malonėjo duoti žmogui. Joje gvildenamos katalikų tikėjimo tiesos, kurios yra trumpai išdėstytos Apaštalų tikėjimo išpažinime. Ji pavadinta „Dievo šviesa ir žmogus“.

II dalyje žvilgsnis kreipiamas į Dievo valios vykdymą. Čia nagrinėjami dešimt Dievo ir penki Bažnyčios įsakymai, prisimenant ne tik tai, ką Dievas žmogui liepia, bet ir ką draudžia. Ji pavadinta „Dievo valia ir žmogus“.

III dalyje apžvelgiama Dievo pagalba, reikalinga žmogui, kad jis galėtų pasiekti savo galutinį tikslą, ir priemonės jai gauti bei sielai pašvęsti. Toji pagalba – Dievo malonė, o svarbiausia priemonė jai gauti ir sielai pašvęsti yra šv. sakramentai. Ši dalis pavadinta „Dievo pagalba ir žmogus“.

Žodžiu, knygoje „Dievas ir žmogus“ yra glaustai išdėstytos katalikų tikėjimo tiesos, pateikti dorovės reikalavimai ir nurodytos priemonės sielai pašvęsti. Tai žmogaus vadovas į Dievą ir į tikrąją laimę. „Laimingi, ... kurie gyvena pagal Viešpaties Mokymą. Laimingi, kas laikosi jo įsakų, ieško jo visa širdimi“ (Ps 119, 1–2).

Prel. dr. F. Bartkus

Kuenzing, Quintana

1950 m. birželio 24 d.