DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

I. ATPIRKIMAS

Viešpats Jėzus kentėjo ir numirė savo žmogiškąja prigimtimi

1. Viešpats Jėzus atpirko žmones, už juos kentėdamas ir numirdamas. Tai Jis atliko savo žmogiškąja prigimtimi, nes Jo dieviškoji prigimtis negali nei kentėti, nei numirti. Bet Jo kančios ir mirties vertė ėjo iš neapsakomo Jo dieviškojo asmens vertingumo.

Viešpaties Jėzaus kūnas buvo plaktas, erškėčiais vainikuotas, prie kryžiaus prikaltas, Jo siela patyrė nuliūdimų, sielvartų, skausmų, bet Jo dieviškajai prigimčiai visa tai neturėjo įtakos.

Viešpats Jėzus kentėjo ir numirė savo noru

2. Viešpats Jėzus kentėjo ir numirė už žmones ne priverstas, bet visiškai laisvai.

Kad Atpirkėjo auka už žmones bus savanoriška, nurodė jau pranašas Izaijas šiais žodžiais: „Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso.“ (Iz 53, 7) Šią tiesą ne kartą minėjo pats Jėzus: „Niekas neatima jos (gyvybės) iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“ (Jn 10, 18) O per suėmimą Alyvų sode mėginusiam Jį ginti apaštalui Petrui Jis tarė: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18, 11)

Atpirkėjas turėjo laisva valia kentėti bei mirti, nes tik tuomet tai nuopelninga. Juk kas daroma iš prievartos ar būtinumo, nėra nuopelnas. Be to, kaip laisvę panaudodami piktam žmonės pražuvo, taip turėjo būti ir išgelbėti savanorišku atpirkimui. Todėl šv. Paulius sako: „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19).

Viešpaties Jėzaus kančios ir mirties tikslas

3. Viešpaties Jėzaus kančios ir mirties tikslas buvo atlyginti Dievo teisingumui už žmonių nuodėmes ir tuo atpirkti žmones bei grąžinti jiems pražudytą amžinąją laimę.

Begalinis Dievo teisingumas reikalavo visiško atlyginimo už įžeidimą, kurį padarė pirmoji žmonių nuodėmė ir paskui visos kitos. Bet žmonėms tai jokiu būdu nebuvo įmanoma, nes, kaip jau žinome, ir didžiausias jų atlyginimas neturi vertės Dievo akyse. Todėl reikėjo, kad atlyginimą kaip jų atstovas padarytų nenusakomai vertingesnis už juos asmuo. Toks asmuo buvo Dievas Sūnus. Begalinio Dievo gailestingumo nutarimu Jis atėjo į nupuolusio Adomo vietą atstovauti žmonėms kaip „antrasis Adomas“ ir prisiėmė sau visas jų nuodėmes. Jis neturėjo jokių savo kalčių, bet kentėjo ir numirė už mūsiškes. „Tačiau Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė ... Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes ... Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų“, – kalbėjo apie Jį pranašas Izaijas (Iz 53, 4–6). Apaštalas šv. Petras pareiškia: „Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos ... Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis.“ (1 Pt 2, 22–24)

Viešpats Jėzus visiškai atlygino Dievui

4. Viešpaties Jėzaus atlyginimas už mūsų nuodėmes buvo toks, kokio reikalavo Dievo teisingumas, t. y. buvo visiškas. Jo vertė tokia didelė dėl to, kad Viešpats Jėzus yra tikrasis Dievas.

Juo aukštesnis asmuo atlygina už įžeidimą, tuo vertingesnis yra atlyginimas. Viešpats Jėzus yra tikrasis Dievas. Todėl Jis ir galėjo visiškai atlyginti Dievo teisingumui už žmonių kaltes. Bet tai dar ne viskas. Kadangi kiekvienas Viešpaties Jėzaus, kaip Dievo, veiksmas yra begalinės vertės, todėl ir mažiausio Jo kentėjimo būtų užtekę atlyginti Dievui už mūsų nedorybes. Tačiau Jis norėjo patirti labai daug ir neapsakomai didelių kentėjimų tam, kad aiškiau parodytų mums nuodėmės bjaurumą ir dar labiau atskleistų savo beribę meilę mums. Ne veltui apaštalas šv. Paulius sako: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad, kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (Rom 5, 20–21)

Viešpats Jėzus atlygino už visas visų žmonių nuodėmes

5. Viešpats Jėzus atlygino ne tik už Adomo nuodėmę, bet taip pat už gimtąją bei visas kitas, kokias tik žmonės kada nors padarė, padaro ar padarys.

„Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ (1 Jn 2, 2)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

0
bendrinimų