II. APIE BAŽNYČIOS NEKLYSTAMUMĄ
Bažnyčios neklystamumo sąvoka
1. Bažnyčia yra neklystanti, nes, skelbdama tikėjimo ir dorovės mokslą, ji ne tik neklysta, bet ir negali klysti, nes jos neklystamumą čia laiduoja pats Dievas.
Bažnyčia tikrai neklystanti
2. Kad Bažnyčia yra tikrai neklystanti, aiškiai rodo:
a) Viešpaties Jėzaus pareiškimas, jog „pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18);
Juk jeigu Bažnyčia galėtų suklysti, tai šis Viešpaties Jėzaus pareiškimas būtų visiškai tuščias, nes melo tėvas, piktoji dvasia, ją nugalėtų, taip pat nueitų niekais ir Viešpaties Jėzaus noras, kad žmonės, Bažnyčios vadovaujami, pažintų tikrąjį tikėjimą ir pasiektų savo galutinį tikslą.
b) Šv. Pauliaus žodžiai, kad ji yra „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15).
Šie vaizdingi apaštalo žodžiai sako, kad tas dalykas, kuris yra kito šulas ir atrama, yra ir pats reikiamai tvirtas ir kitam teikia tvirtumo. Todėl jis jais pabrėžia, kad Bažnyčia pati yra tvirta tiesoje ir negali klysti, ir kad ji laiduoja mums tvirtą tiesą. Todėl ir mes negalime klysti, jei tik ištikimai laikomės Bažnyčios mokslo.
Bažnyčios neklystamumo versmė
3. Bažnyčios neklystamumas kyla ne iš kokios prigimtinės versmės, bet iš Šventosios Dvasios, kuri visuomet joje pasilieka ir veikia.
Ne be reikalo Viešpats Jėzus kalbėjo apaštalams: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26) „Kada ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę.“ (Jn 16, 13)
Bažnyčios mokslo skelbėjų mokytumas, gyvenimo šventumas ir kitos gražios savybės be abejo yra rimtas pagrindas manyti, kad jie tikrai sako tiesą. Tačiau tai anaiptol dar nėra laidas, kad jie negali suklysti. Visai kas kita yra, kai pats Dievas užtikrina neklystamumą. Tuomet mes tikime skelbiamomis tiesomis, remdamiesi ne žmonių, bet paties Dievo orumu (autoritetu), ir bet koks abejojimas jomis savaime atkrinta.
Bažnyčios neklystamumo dalykas
4. Bažnyčios neklystamumo dalyką sudaro:
a) Dievo apreikštos tikėjimo ir dorovės tiesos;
b) taip pat neapreikštos tiesos, kurios yra taip glaudžiai susijusios su apreikštosiomis, kad jeigu jas skelbdama Bažnyčia klystų, tai negalėtų išlaikyti neklystamumo nė apreikštosiose tiesose.
Savaime suprantama, kad taip turi būti. Juk jeigu Bažnyčia yra „tiesos šulas ir atrama“, tai turi tvirtai išlaikyti tiesą visur, kur tik tai yra būtina jos uždaviniui bei tikslui.
Neklystanti mokančioji Bažnyčios dalis
5. Bažnyčia yra neklystanti ne ta prasme, tarytum kiekvienas jos narys betarpiškai gautų iš Dievo neklystamumo dovaną, bet ta prasme, kad vien Kristaus paskirtoji mokančioji Bažnyčios dalis yra neklystanti.
Nes tik apaštalams (ir, žinoma, jų įpėdiniams), o ne visiems tikintiesiems Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 20) „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią.“ (Jn 14, 16–17) Mokančiąją Bažnyčią, kaip žinome, sudaro popiežius ir vyskupai (kunigai yra tik vyskupų padėjėjai).
Vyskupų neklystamumas
6. Neklystamumo dovaną turi visi vyskupai drauge su popiežiumi, nesvarbu, ar jie išsiskirstę po pasaulį sutartinai skelbia Viešpaties Jėzaus mokslą, ar susirinkę drauge priima kokius nutarimus ir sprendimus.
Vyskupų visuma, ne kiekvienas atskiras vyskupas, yra neklystanti. Ta visuma turi būti vienybėje su popiežiumi, ir popiežius savaime į ją įeina. Juk kaip apaštalų būrys neįmanomas be šv. Petro, taip ir vyskupų visuma – be popiežiaus. Toji visuma gali dvejopai skelbti tikėjimo ir dorovės mokslą: arba atskirai kiekvienas vyskupas savo valdomoje Bažnyčios dalyje, bet sutartinai su kitais vyskupais (tuomet jie vadinami, kaip sakoma, Ecclesia dispersa – išsiskirsčiusia Bažnyčia), arba susirinkę visi drauge (Ecclesia congregata – susirinkusi Bažnyčia).
Tai tvirta mūsų švento tikėjimo tiesa, kad vyskupų visuma turi neklystamumo dovaną. Ji savaime kyla iš Viešpaties Jėzaus apaštalams tartų žodžių: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20); „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią.“ (Jn 14, 16–17) Aišku, su apaštalais nei Viešpats Jėzus negalėjo būti iki pasaulio pabaigos, nei Šventoji Dvasia pasilikti per amžius, nes apaštalai, kaip visi žmonės, vienas po kito išmirė. Todėl suprantama, kad Išganytojas čia turėjo omenyje apaštalų įpėdinius – vyskupus. Dėl tos priežasties nuo pat krikščionybės pradžios sutartinas visų vyskupų mokymas buvo laikomas neabejotinu tiesos laidu. Ne veltui jau šv. Ignacas kankinys efeziečiams rašė: „Ypač raginu jus būti vieningus Dievo moksle. Nes Jėzus Kristus, mūsų tikrasis gyvenimas, yra Tėvo mokslas, kaip ir viso pasaulio vyskupai yra Jėzaus Kristaus moksle. Todėl turite vieningai laikytis vyskupų mokslo.“[48] O Antiochijoje susirinkę vyskupai, pasmerkdami vieną klaidų prasimanytoją (Paulių Samosatietį IV šimtm.), pareiškė: „Taip tiki visa Katalikų Bažnyčia, ir visi vyskupai sutinka su mumis.“[49]
Popiežiaus neklystamumas
7. Popiežius yra neklystantis, kai kalba iš sosto (ex cathedra), t. y. kuomet kaip visų krikščionių Ganytojas ir Mokytojas savo aukščiausia apaštališkąja galia nutaria, kad kokia nors tikėjimo ar dorovės tiesa privalo tikėti visa Bažnyčia.
Popiežius neklysta ne kaip privatus asmuo, bet tik kaip vyriausiasis visų krikščionių Ganytojas ir Mokytojas. Jo neklystamumas reiškiasi tuose pačiuose dalykuose, kaip ir visos Bažnyčios. Kada jis kalba kaip vyriausiasis visų krikščionių Ganytojas ir Mokytojas, matyti iš jo paties žodžių.
Įrodymai
8. Kad popiežius tikrai yra neklystantis, rodo tiek Šv. Raštas, tiek Tradicija.
a) Šv. Raštas.
Viešpats Jėzus yra pasakęs apaštalui šv. Petrui: „Tu esi Petras – Uola. Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16, 18) Vadinasi, tvirtumą, stiprybę Bažnyčiai turi duoti apaštalas Petras (ir, aišku, jo įpėdiniai iki pasaulio pabaigos, nes iki pasaulio pabaigos turi gyvuoti pati Bažnyčia), ir tai tokią, jog didžiausia priešinga jėga, pragaras, neįstengtų jos nugalėti. Jeigu apaštalas Petras ir jo įpėdiniai galėtų klysti, pragaras tikrai nugalėtų Bažnyčią, ir Viešpaties Jėzaus pažadas, kad nenugalės, būtų tuščias. Tai viena. Antra, per Paskutinę vakarienę Viešpats Jėzus šv. Petrui pareiškė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 31–32) Tas tikėjimo nenustojimas ir brolių stiprinimas buvo reikalingi ne tik kol šv. Petras ir kiti apaštalai gyveno, bet ypač po jų mirties. Todėl visa tai turėjo pereiti ir šv. Petro įpėdiniams, popiežiams. Tačiau jeigu popiežiai galėtų klysti, jie prarastų tikėjimą ir ne stiprintų savo brolius, o juos klaidintų.
b) Tradicija.
Ką apie popiežiaus neklystamumą sako Šv. Raštas, tą rodo ir Apaštalinė tradicija. Žvelgdami į tai, kad vien tik Katalikų Bažnyčia yra tikroji, Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia, prisiminėme šv. Ireniejaus ir Optato žodžius. Šv. Augustinas, kalbėdamas apie pelagijonų klaidą, taip sako: „Dėl šio dalyko įvyko jau du susirinkimai, ir jų nutarimai pasiųsti Romon; iš ten atėjo atsakymas. Dalykas jau baigtas, kad tik klaida pasibaigtų!“[50] Vadinasi, popiežiaus sprendimas yra galutinis, reikia tik, kad visi jam paklustų. VIII visuotinio Bažnyčios Susirinkimo dalyviai pareiškė: „Pirmutinė išganymo sąlyga yra laikytis tikrojo tikėjimo. O kadangi mūsų Viešpats Jėzus Kristus ne tuščiai pasakė: „Tu esi Petras – Uola. Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“, tad šie žodžiai iš tikro pasirodo esą teisingi, nes Apaštalų Sostas visuomet be dėmės išlaikė katalikų tikėjimą ir skelbė šv. Mokslą. Tad nuo jo tikėjimo ir mokslo mes nieku būdu nenorime skirtis.“
Nors katalikai visais laikais tikėjo, kad popiežius neklysta, tačiau, kaip būtinai privalomą tikėti, šią tiesą paskelbė tik Vatikano visuotinis Susirinkimas (įvykęs 1869–1870 m.). Todėl kas nuo tada ją neigtų, jau nebebūtų kataliku.
[48] Ignacas, Ad Ephes.
[49] Ignacas, Sermo 131, nr. 10.
[50] Augustinas, Sermo 131, nr. 10.
