DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. APIE MEILĘ PRIEŠAMS

Pareiga mylėti savo priešus

1. Viešpats Jėzus yra aiškiai ir griežtai įsakęs, kad mums nepakanka vien tik nekeršyti savo priešams, bet reikia juos mylėti, t. y. norėti ir daryti jiems gera.

Pareiga mylėti savo priešus yra viena iš Viešpaties Jėzaus paskelbto Naujojo Įstatymo tobulybių. Senajame Įstatyme buvo pasakyta: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta.“ (Kun 24, 19–20) Viešpats Jėzus, kuris atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį patobulinti, pareiškia: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mt 5, 44–45)

Atidesnis pažvelgimas į šią pareigą

2. Tačiau reikia skirti tai, kas įsakyme mylėti savo priešus yra pareiga ir kas ne.

a) Mes esame įpareigoti reikšti savo priešams tuos artimo meilės ženklus, kuriuos paprastai reiškiame tokiuose pat santykiuose su mumis esantiems mums nepriešiškiems asmenims.

Vadinasi, jei mūsų priešas yra mums artimas giminė, mes privalome reikšti jam tokius artimo meilės ženklus, kokius paprastai reiškiame artimam savo giminaičiui; jei kaimynas – kaimynui, jei pažįstamas – pažįstamui, jei tautietis – tautiečiui ir t. t. Nerodyti tokių meilės ženklų yra tas pat, kaip nekęsti artimo. Todėl, pavyzdžiui, mes negalime išskirti priešų iš savo bendrų maldų, bet turime melstis ir už juos.

b) Bet mes neprivalome rodyti savo priešams ypatingų meilės ženklų.

Tai savaime suprantama. Juk mūsų priešai neturi teisės į kokią ypatingą mūsų meilę. Pakanka paprastos meilės, vadinasi, tokios, kokią apskritai turi, pavyzdžiui, broliai broliams, kaimynai kaimynams, pažįstami pažįstamiems ir t. t. Be abejo didesnė meilė ne tik nesudaro jokios kaltės, bet yra net tobulybė, didvyriškumas. Tačiau mes nesame jai įpareigoti, ir kas jos neturi, nenusideda.

Meilės priešams motyvai

3. Savo priešus mes turime mylėti dėl to, kad:

a) Dievas mums tai įsako;

Juk žinomi Viešpaties Jėzaus žodžiai: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5, 44)

b) dieviškasis mūsų Mokytojas mums davė aiškų ir ryškų meilės priešams pavyzdį;

Į savo išdaviką Judą Iskarijotą Jis kreipėsi meiliais žodžiais, tardamas: „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50) ir leidosi jo pabučiuojamas. Už savo kankintojus ir žudikus Jis meldėsi, sakydamas: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34) ir t. t.

c) norime, jog Dievas mums atleistų, kai nusidėdami pasidarome Jo priešai.

O Dievas mūsų kalčių atleidimą yra padaręs priklausomą nuo meilės priešams mūsų širdyse. Jei mes juos mylime, Jis atleidžia mums kaltes, jei ne, neatleidžia. Ne veltui Viešpats Jėzus į savo išmokytą ir kasdien kalbėtiną maldą įdėjo žodžius: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Pareiga susitaikyti

4. Iš pareigos mylėti savo priešus savaime išplaukia pareiga jiems atleisti ir su jais susitaikyti. Nenoras tai padaryti yra neapykantos ženklas ir, aišku, nusikaltimas Dievo įsakymui.

„Atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“, – sako Viešpats Jėzus. (Mk 11, 25) Apaštalas šv. Jokūbas pareiškia: „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo.“ (Jok 2, 13)

Susitaikymo būdas

5. Susitaikymas turi vykti šitokiu būdu:

a) jei mes ką įžeidėme, turime stengtis įžeistojo kuo greičiau atsiprašyti;

„Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą“, – liepia Viešpats Jėzus. (Mt 5, 23–25)

b) jei mus kas įžeidė, turime mielai ir iš širdies jam atleisti, nors jis mūsų ir neatsiprašytų, o juo labiau, jei jis mūsų atsiprašo;

„Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera ... Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats ... Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“, – moko apaštalas šv. Paulius. (Rom 12, 17–21)

c) jei įžeidimas buvo abipusis, pirmasis atsiprašyti turi tas, kas pirmiau ar labiau įžeidė.

Tačiau, kaip minėta, reikia įžeidėjui kuo greičiau atleisti, vis tiek ar jis atsiprašo, ar ne. „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės“, – įspėja mus apaštalas.

Savo teisių reikalavimas ir gynimas

6. Žinoma, galime reikalauti savo teisių ir jas ginti, tik turime tai daryti be rūstybės, neapykantos, keršto ir per atitinkamas viešąsias įstaigas.

Mes turime būti nusistatę verčiau kentėti, negu daryti pikta ir nesibylinėti dėl kiekvieno menko dalyko. Ne be reikalo Viešpats Jėzus sako: „Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ (Mt 5, 40–41)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

0
bendrinimų