II. APIE ŠEIMININKŲ PAREIGAS

Šeimininkų pareigos

1. Šeimininkai privalo:

a) elgtis su savo tarnais ne šiurkščiai ar žiauriai, bet švelniai ir maloniai;

Jų neniekinti, nekeikti, neplūsti, per daug neapsunkinti darbais, jiems susirgus nuoširdžiai jais rūpintis. Jie nėra įpareigoti sumokėti tarnų gydymosi išlaidų, nebent to reikalautų valstybės įstatymai. „Jeigu turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su pačiu savimi ... Jeigu turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su broliu“, – sako išminčius. (Sir 33, 31)

b) duoti jiems tinkamą maistą ir laiku sumokėti algą;

Nutraukti tarnams algą, kaip pasakyta Šv. Rašte, yra viena iš šaukiančių dangaus keršto nuodėmių. (Įst 24, 15irkt; Jok 5, 4) Nesumokant algos laiku, tarnams daroma nemaža skriauda, kurią, suprantama, reikia atlyginti. Jei šeimininkas reikalauja iš tarno daugiau darbo nei buvo sutarta ar į tą tarnybos rūšį savaime įeina, turi atitinkamai padidinti algą. „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“, – įspėja šv. Paulius. (Kol 4, 1)

c) žodžiais ir darbais skatinti juos atlikinėti savo pareigas Dievui ir uoliai rūpintis sielos išganymu;

Todėl šeimininkai privalo ne tik duoti tarnams laiko šventadieniais išklausyti šv. Mišias su pamokslu, priimti šv. sakramentus, bet ir žiūrėti, kad jie tai padarytų.

d) saugoti juos nuo blogio ir nuo bet kokios progos nusidėti.

Jei tarnai keikiasi, piktžodžiauja, begėdiškai šneka ar daro ką nedoro, šeimininkų pareiga juos įspėti, sudrausti, nesitaisančius atleisti, žinomų nedorėlių nepriimti į tarnybą. Šeimininkai turi ypač vengti savo žodžiais, pavyzdžiu ar viliojimais traukti tarnus į nuodėmes. „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ – sako šv. Paulius. (1 Tim 5, 8)

Šeimininkų nuodėmės

2. Šeimininkai nusideda savo pareigoms, jei:

a) šiurkščiai, žiauriai elgiasi su tarnais jiems susirgus, jais nesirūpina, juos be teisingos priežasties prieš nustatytą laiką atleidžia;

Suprantama, jei dėl tokio atleidimo tarnai patiria nuostolių, šeimininkai turi juos atlyginti.

b) tarnams visiškai nemoka algos arba ilgai uždelsia ją sumokėti;

Šeimininkai privalo ne tik sumokėti tarnams algą, bet ir atlyginti visus nuostolius, kuriuos tarnai patyrė dėl uždelsto mokėjimo ar dėl išsireikalavimo sumokėti. Jei tarnai serga neilgą laiką, sakysime, tik kelias dienas per metus, algą jiems reikia sumokėti visą; jei ilgesnį laiką, galima atitinkamai ją sumažinti. Bet čia, žinoma, reikia žiūrėti to, ką sako valstybės įstatymai.

c) tarnams neleidžia atlikinėti religinių pareigų ar neduoda tam tikslui reikiamo laiko;

Šeimininkai težino, kad juo ištikimesni tarnai bus savo religinėms pareigoms, tuo bus sąžiningesni ir patikimesni. O tai be galo svarbu patiems šeimininkams. Todėl galų gale jų pačių nauda reikalauja įgalioti tarnus kaip galima geriau atlikinėti tai, ką įsako Dievas ir Bažnyčia. Kita vertus, teneužmiršta šeimininkai, kaip skaudžiai teks jiems atsakyti Dievui už kliudymą ar trukdymą tarnams atlikinėti religines pareigas.

d) leidžia tarnams nedorai elgtis, o ypač jei patys traukia juos į nedorybes.

Pirmuoju atveju šeimininkai yra nedorai besielgiančių tarnų bendradarbiai, antruoju – piktintojai. „Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina“, – aiškiai sako Viešpats Jėzus. (Mt 18, 7)