II. ATGAILOS REIKALINGUMAS IR JOS VAISIAI
Atgaila yra būtina
1. Visiems po Krikšto sunkiai nusidėjusiems būtinai reikalingas Atgailos sakramentas.
Sunkiai po Krikšto nusidėjusiems nėra kito išganymo kelio, kaip gauti savo nuodėmių atleidimą. Vienintelė Kristaus palikta priemonė yra Atgailos sakramentas. Todėl, jei tik galima, reikia jį priimti. Jei kartais nėra galimybės priimti, tai būtina bent jo trokšti. Pagal Tridento Susirinkimo žodžius, Atgailos sakramentas sunkiai po Krikšto nusidėjusiems yra toks būtinas, kaip Krikštas dar dvasiškai neatgimusiam žmogui.[78]
Šią tvarką nuodėmėms atleisti paliko pats Jėzus. Ji kyla iš Jo žodžių: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 23) Kad kunigas žinotų, kam nuodėmes atleisti ir kam sulaikyti, jos privalo būti išpažintos. Bet nėra kito būdo jas išpažinti, kaip išpažintis. Juk nuodėmė ne tiek priklauso nuo išorinio veiksmo, kiek nuo žmogaus pažinimo ir valios pritarimo. O šie dalykai sunkiai liudytojų įrodomi ar patiriami kitu būdu.
Visai pagrįstai visuotinis Tridento Susirinkimas pabrėžia, jog negalėtų vadintis Katalikų Bažnyčios nariu tas, kuris drįstų neigti, kad išpažintis yra Kristaus įsteigta ir įsakyta išganymui gauti.[79]
Įsakyta bent kartą per metus
2. Visiems į protą atėjusiems žmonėms privalu bent kartą per metus priimti Atgailos sakramentą.
Tai senas ir drauge naujas Bažnyčios įsakymas. Jį jau XIII amžiuje paskelbė IV Laterano Susirinkimas. XVI amžiuje jį pakartojo visuotinis Tridento Susirinkimas. Šių dienų Bažnyčios įstatymuose pabrėžiama: „Kiekvienas į protą atėjęs bet kurios lyties tikintysis privalo bent kartą per metus nuoširdžiai išpažinti savo nuodėmes.“[80] Tai minimalus reikalavimas.
Būtinas ir kitais atvejais
3. Dievo ir Bažnyčios teisė įpareigoja priimti Atgailos sakramentą dar ir kai kuriais kitais atvejais. Tokie atvejai yra:
a) mirties pavojus;
Gresiant mirčiai, sunkiai nusidėjusiam žmogui būtina gauti nuodėmių atleidimą. Mirdamas be jo, jis pražus. Savaime suprantama, jei to padaryti negalima, pakanka tobulo gailesčio ir troškimo jį priimti.
b) kai žmogui tenka patirti sunkių pagundų ir nėra kitos priemonės joms nugalėti;
Atgailos sakramentas šiais atvejais yra sėkmingiausia pagalba. Gundytojas bijo klausyklos ir Atgailos veikimo.
c) kai reikia priimti bet kurį gyvųjų sakramentą, o esama sunkiai nusidėjus.
Tai tikriausia priemonė gauti pašvenčiamajai malonei, be kurios negalima priimti nė vieno gyviesiems skirto sakramento.
Atgailos vaisiai
4. Svarbiausi Atgailos sakramento vaisiai yra šie:
a) jis grąžina ar bent padaugina pašvenčiamąją malonę;
b) atleidžia visas, nors ir sunkiausias, po Krikšto padarytas nuodėmes. Nėra tokios nuodėmės, kurios jis negalėtų atleisti;
c) naikina amžinąsias ir bent iš dalies laikinąsias bausmes už atleistas nuodėmes;
d) teikia sakramentinę malonę ir gausių veikiančiųjų malonių;
e) atgaivina įsigytus, bet sunkiai nusidėjus prarastus nuopelnus;
f) teikia sielai daug džiaugsmo, ramybės ir paguodos.
Tai yra brangūs vaisiai. Ne veltui apaštalas šv. Jonas taip nuoširdžiai rašo: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio ... Jei išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ (1 Jn 2, 1–2; 1,9) Arba vėl: „Nedorėlio nedorumas jo nepražudys, kai jis sugrįš iš savo nedorumo.“ (Ez 33, 12)
[78] Tridento Susirinkimas, sess. XI, c. 2.
[79] Tridento Susirinkimas, sess. XIV, c. 6.
[80] Codex iuris canonici (1917), c. 906.
