DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. ATPIRKIMO VAISIAI

Blogis, nuo kurio mus išgelbėjo Viešpats Jėzus

1. Savo kančia ir mirtimi Viešpats Jėzus išgelbėjo mus pirmiausia nuo trejopo blogio:

a) nuo nuodėmės;

„Jėzus Kristus mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes“, – sako apaštalas šv. Jonas (Apr 1, 5). Tačiau to nereikia taip suprasti, kad po atpirkimo mes jau nebegalėtume nusidėti ar mūsų nuodėmės nebeįžeistų Dievo, bet tik taip, kad iki atpirkimo visi žmonės dėl Adomo kaltės (ir, žinoma, taip pat dėl savo nedorybių) buvo nuodėmės būsenoje Dievo atžvilgiu, vadinasi, nebebuvo Jo mylimi vaikai, bet, kaip pasakyta Šventajame Rašte, „rūstybės vaikai“ (Ef 2, 3), ir patys niekaip negalėjo iš šitos būsenos išsivaduoti. Tik Viešpats Jėzus savo kančia ir mirtimi juos iš jos išgelbėjo ir nupelnė jiems teisę vėl būti Dievo vaikais. Tai viena. Antra, kai nusidėję dabar mes darome nuoširdžią atgailą, tai dėl Viešpaties Jėzaus kančios ir mirties nuopelnų Dievas ne tik atleidžia mums kaltes, bet tuojau vėl priima mus kaip savo mylimus vaikus ir amžinosios laimės paveldėtojus, ko iki atpirkimo nebuvo.

b) nuo piktosios dvasios vergijos, į kurią buvome patekę dėl pirmosios nuodėmės;

„Nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu“, – sako apaštalas šv. Petras (2 Pt 2, 19). Įtraukdama į nuodėmę pirmuosius tėvus, piktoji dvasia nugalėjo žmones. Jie pateko į tam tikrą jos vergiją, kuri ilgainiui dar labiau sustiprėjo dėl asmeninių žmonių kalčių. Savo kančia ir mirtimi Viešpats Jėzus mus nuo jos išgelbėjo. Jėzus Kristus pasidarė žmonių dalyviu, „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.“ (Žyd 2, 14–15)

c) nuo amžinojo pasmerkimo, kurį mums užtraukė pirmoji nuodėmė ir kitos kaltės.

Kaip jau žinome, dėl pirmųjų tėvų nuodėmės (kuri kiekvienam iš mūsų tenka kaip gimtoji nuodėmė) mes buvome praradę teisę per amžius džiaugtis Dievo regėjimu. Negalėjimas regėti Dievo, arba, kitaip sakant, negalėjimas pasiekti savo galutinio tikslo, kaip tik ir sudaro pasmerkimą. Viešpats Jėzus savo kančia ir mirtimi mus nuo jo išvadavo. Todėl šv. Paulius sako: „Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (1 Tes 5, 9)

Gėris, kurį mums suteikė Viešpats Jėzus

2. Savo kančia ir mirtimi Viešpats Jėzus suteikė mums šias gėrybes:

a) sutaikė mus su Dievu, nupelnydamas mums pašvenčiamąją malonę;

„Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“, – sako apie tai šv. Paulius (Rom 5, 10).

b) atvėrė mums dangų;

„Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, ... kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ – pareiškia tas pats apaštalas (Tit 3, 4; 7).

c) nupelnė malonių, kad galėtume pasidaryti tobuli ir šventi.

„Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, – sako šv. Paulius, – tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei.“ (Rom 5, 15) „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (Rom 5, 20–21) „(Dievas) palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje.“ (Ef 1, 3)

Viešpats Jėzus negrąžino mūsų prigimčiai nepriklausančių dovanų, kurias turėjo pirmieji tėvai prieš nusidėdami: nemirtingumo, laisvumo nuo pagundų ir nuo vargų bei kentėjimų, tobulo žinojimo, nes:

a) Jos nėra reikalingos mūsų išganymui;

b) Jų neturėdami, mes galime net daugiau ir didesnių nuopelnų įsigyti amžinajam gyvenimui. Juk savaime aišku, kad juo sunkesnėse kovose tenka dalyvauti kariams, tuo garbingesnė būna jų pergalė;

c) Amžinybėje (kuri kiekvienam iš mūsų iš tikrųjų labai greitai ateis) mes vis tiek būsime laisvi nuo bet kokių vargų, kentėjimų ir mirties. O jeigu kas ten pateks į dar didesnius vargus ir į už skaudžiausią mirtį didesnius kentėjimus, tai vien tik pats bus dėl to kaltas.

Viešpats Jėzus atpirko visus žmones

3. Viešpats Jėzus atpirko visus žmones, vadinasi, tiek tuos, kurie gyveno prieš Jo kančią ir mirtį, tiek tuos, kurie po Jo kančios ir mirties gyvena ar gyvens iki pasaulio pabaigos; tiek tuos, kurie pasinaudodami Jo nuopelnais pasieks savo galutinį tikslą ir bus amžinai laimingi, tiek tuos, kurie Jo nuopelnais nepasinaudos ir, nepasiekę savo galutinio tikslo, bus amžinai nelaimingi.

„Kristus Jėzus ... atidavė save kaip išpirką už visus.“ (1 Tim 2, 5–6) „Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.“ (2 Kor 5, 15)

Savo kančia ir mirtimi Viešpats Jėzus nupelnė žmonėms teisę pasiekti savo galutinį tikslą, Dievo regėjimą, ir teisę gauti pašvenčiamąją malonę bei nuodėmių atleidimą. Bet tik teisę, ne pareigą. Dievas, sukūręs žmones laisvus, tos laisvės iš jų neatima. Todėl, jei žmonės nori ir stengiasi, gali gauti nuodėmių atleidimą, pašvenčiamąją malonę, gali pasiekti galutinį savo tikslą, nes visi turi į tai teisę ir dar, be to, didelę Dievo pagalbą. Tačiau jeigu jie nenori ir nesistengia, – aišku, koks jų likimas amžinybėje. Ne veltui Šventajame Rašte pasakyta: „Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota.“ (Sir 15, 17)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

0
bendrinimų