II. DIEVO MALONĖ
Malonės sąvoka
1. Pagalbą, kurią Dievas duoda žmonėms, kad jie pasiektų savo galutinį tikslą, vadiname Dievo malone.
Tiesa, Dievo malone neretai vadiname visa tai, ką turime iš Dievo, pavyzdžiui: sveikatą, gabumus, įvairius įgimtus talentus, išeitą mokslą, gyvybę, gyvenimo sąlygas ir t. t. Be abejo, tai vis brangios Dievo mums suteiktos dovanos. Bet Dievo malone jas galima vadinti tik platesne prasme. Dievo malonė yra tik tos dovanos, kurias Jis mums duoda antprigimtinėje srityje mūsų sielos išganymui. Šios dovanos nepriklauso mūsų prigimčiai, ir mes neturime į jas jokios teisės. Dievas jų duoda mums dėl savo begalinio gerumo ir palankumo Jėzaus Kristaus nuopelnams.
Malonės rūšys
2. Dievo malonių yra įvairių. Tai pašvenčiamoji, veikiančioji, luominė arba pareiginė, sakramentinė malonės.
Pašvenčiamoji malonė
3. Pašvenčiamoji malonė yra antprigimtinė Dievo dovana, suteikianti mūsų sielai antprigimtinę gyvybę ir įgalinanti ją vykdyti galutinio tikslo vertus darbus.
Neturėdama pašvenčiamosios malonės, mūsų siela antprigimtiniu atžvilgiu yra negyva. Ji negali padaryti jokio amžinosios laimės verto darbo.
Pašvenčiamoji malonė ypatingu būdu mus suartina su visa Švč. Trejybe.
Ji mus padaro dieviškosios prigimties dalininkais, Dievo vaikais, Švč. Trejybės šventove. Apaštalas šv. Petras apie tai sako: „Jis (Dievas) mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais.“ (2 Pt 1, 4) O apaštalas šv. Jonas pastebi: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1) „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ – klausia apaštalas šv. Paulius (1 Kor 3, 16).
Per pašvenčiamąją malonę mes tampame dvasinio arba mistinio Kristaus Kūno nariais. Tarp mūsų ir Kristaus užsimezga tolygūs ryšiai kaip tarp medžio ir jo šakų. Dėl šių santykių iš Kristaus, lyg iš gyvo medžio kamieno, mes semiame antprigimtinio gyvenimo syvus, kurie padaro, kad visi, nors ir menkiausi, mūsų geri darbai įgauna antprigimtinės vertės. Buvę laukinio medžio atžalomis, pašvenčiamosios malonės veikimu mes pasidarome vaisingomis šakomis, kurios neša nuostabių, Dievo akyse vertingų vaisių.
Viešpats Jėzus sako: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.“ (Jn 15, 1–6) Ir vėl Viešpats Jėzus pareiškia: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia.“ (Jn 6, 44) „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ (Jn 15, 5) Toks pašvenčiamosios malonės vaidmuo mūsų sielos gyvenime. Jai padedant mes pakylame į dangų, sueiname į artimiausią santykį su Dievu, o be jos nieko negalime, esame tik vargingi varganos žemės klajokliai.
Pašvenčiamoji malonė pasilieka mumyse tol, kol sunkiai nenusidedame. Sunkioji nuodėmė ją iš mūsų sielos pašalina, vadinasi, atima iš mūsų sielos antprigimtinę gyvybę, mūsų sielą antprigimtiniu atžvilgiu nužudo.
Veikiančioji malonė
4. Be pašvenčiamosios malonės yra ir veikiančioji malonė. Tai trumpa, labiau akimirkos Dievo pagalba, teikiama mūsų sielai, kad galėtume atlikti gerus darbus.
Šią pagalbą Dievas duoda labai įvairiai, pavyzdžiui, apšviesdamas mūsų protą, pažadindamas valią, paremdamas mus gerame, sulaikydamas nuo blogio, palengvindamas įvykdyti įsakymus, atsikelti iš nupuolimų, apgailėti ir atitaisyti klaidas, už jas atsilyginti, ištesėti savo geruose pasiryžimuose iki galutinės pergalės. „Vėjas pučia, kur nori; jo ūžimą girdi, bet nežinai iš kur ateina ar kurlink eina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“, – sako Viešpats Jėzus (Jn 3, 8).
Žmogus gauna veikiančiųjų Dievo malonių tiek, kiek jam reikia, ir tol, kol jis būna jų vertas.
Dievas yra be galo dosnus žmogui. Jis yra didžiausias jo geradaris. Joks draugas neparodo žmogui tiek palankumo ir gerumo, kiek Dievas. Jis yra su žmogumi džiaugsmo ir liūdesio valandomis, pasisekimų ir skaudžių išbandymų dienomis. „Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ – sako šv. Paulius (Fil 2, 13).
Dievo malonių šaltinius sau uždaro pats žmogus.
Taip atsitinka tada, kai žmogus patenka į sunkią nuodėmę arba kai nuolat kartoja mažąsias. Sunki nuodėmė visiškai sunaikina antprigimtinį sielos gyvenimą, nes išplėšia iš jos pašvenčiamąją malonę. Mažosios nuodėmės malonės gyvenimo nesunaikina, tik susilpnina, o patį žmogų padaro nevertą tolimesnės Dievo pagalbos. „Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“, – sako Viešpats Jėzus (Jn 15, 2).
Luominė arba pareiginė malonė
5. Dievas taip pat teikia žmogui pagalbą einamoms pareigoms tinkamai atlikti. Tai luominė arba pareiginė malonė.
Yra ypač sunkių pareigų, kaip antai: kunigų, misionierių, ligonių slaugytojų, gyvenančiųjų santuokoje ir pan. Jose žmogui reikia ypatingos Dievo paramos. Dievas ją teikia duodamas pareiginę arba luominę malonę. Šią malonę Jis teikia ne tiek dėl paties žmogaus, kiek dėl visuomenės gerovės. Istorijoje daug nuostabių šios malonės veikimo pavyzdžių. Jų gausiai randame šventųjų gyvenimuose, misionierių, mokslininkų, kartais valstybės vadovų darbuose. Jie neretai padaro veiksmų, viršijančių žmogaus prigimties jėgas.
Sakramentinė malonė
6. Galiausiai yra sakramentinė malonė. Tai atskirų sakramentų žmogui teikiama antprigimtinė pagalba ar teisė ją gauti.
Kiekvienas sakramentas turi savo paskirtį. Vieno siekiama Krikštu, visai ko kito Eucharistija, Kunigyste ar Santuoka. Tad kiekvienas sakramentas žmogui teikia ir ypatingą, savą pagalbą, kuri vadinama sakramentine malone.
