II. EUCHARISTIJOS VAISIAI IR JOS REIKALINGUMAS
Eucharistijos vaisiai
1. Svarbiausieji Eucharistijos vaisiai yra šie:
a) ji maitina mūsų sielą;
Eucharistija padidina mūsų sieloje pašvenčiamąją malonę, pagilina ir sustiprina įdiegtąsias dorybes bei Šventosios Dvasios dovanas. Ji apsčiai teikia mums veikiančiųjų malonių, kurios sėkmingai palaiko ir užbaigia mūsų malonės gyvenimą. Visa tai yra sielos maistas.
Šis maistas mūsų sielai yra tas pat, kas kūnui žemiškas maistas. Kaip žemiškas maistas stiprina ir palaiko kūno gyvybę, taip Eucharistija – sielos gyvybę. Kaip be žemiško maisto neįmanoma išlaikyti kūno sveikatos, taip be eucharistinės duonos negali išsilaikyti, juo labiau klestėti, sielos gyvenimas. Žemiško maisto nutraukimas neša mirtį kūnui, eucharistinės duonos nenaudojimas rengia ir iššaukia sielos mirtį.
b) ji suveda mus į ypatingą santykį su Kristumi ir Jo mistiniu arba dvasiniu Kūnu;
Tai artimiausias malonės ir meilės santykis. Jis nėra vien moralinis, koks yra tarp artimų draugų jų tarpusavio meilės dėlei. Eucharistijos sukurtas meilės santykis yra daug tobulesnis. Bažnyčios Tėvai jį lygina su tuo santykiu, kuris yra tarp miltų ir raugo, tarp medžio ir jo šakų, tarp ugnies ir joje iki baltumo įkaitintos geležies. Eucharistijoje tikinti siela taip artimai susijungia su Kristumi, jog lyg ir alsuoja Kristaus gyvenimu. Ne veltui Išganytojas pareiškia: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame.“ (Jn 6, 56)
c) ji malšina mūsų kūniškumą ir geidulius;
Tai maistas, gimdantis nekaltas sielas, ugdantis jose Dievo meilę, naikinantis visa, kas tik galėtų nukreipti jas nuo Dievo.
d) ji yra garbingo prisikėlimo iš numirusių laidas;
Šią privilegiją yra mums užtikrinęs dieviškasis Mokytojas, sakydamas: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ (Jn 6, 53–54) Eucharistija laiduoja mūsų kūno prisikėlimą ne tik tuo, kad ugdo ir palaiko mūsų antprigimtinį gyvenimą, bet ir tuo, kad ypač glaudžiai susieja mus su Kristumi, mūsų kūną ir kraują su Jo Švč. Kūnu ir Krauju.
e) ji teikia mums daug dvasinės paguodos ir džiaugsmo.
Kartais malonu pabuvoti viename ar kitame žemiškame pobūvyje, meno renginyje. Bet daug daugiau ir daug kilnesnio džiaugsmo mums duoda bendravimas su Kristumi Eucharistijoje. Šis bendravimas pripildo sielą ne žemiško, bet antgamtinio džiaugsmo. Visai pagrįstai kalbama Eucharistijos teikimo liturgijoje: „Pateikei jiems duonos iš dangaus, turinčios savyje visokio džiaugsmo.“
Eucharistijos reikalingumas
2. Eucharistijos sakramentu reikia naudotis, nes:
a) tai įsakė pats Kristus;
„Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 55ir53)
b) tai daryti liepia Bažnyčia.
Visuotinis Tridento Susirinkimas sako: „Jei kas neigtų, kad visi ir atskiri tikintieji, atėję į protą, privalo kasmet, bent Velykų metu, priimti šv. Komuniją, tas tebūna ekskomunikuotas.“[37] Bažnyčios Teisyne rašoma: „Kiekvienas bet kurios lyties tikintysis, kai ateina į protą, privalo kartą per metus, bent Velykų laiku, priimti Eucharistijos sakramentą. Patariama šį įsakymą įvykdyti savo parapijoje ... Velykinės Komunijos įsakymas saisto ir tuomet, kai jis dėl kurios nors priežasties nebuvo nustatytu laiku įvykdytas.“[38] Įsakymo, įpareigojančio nesubrendusius priimti Komuniją, turi paisyti pirmiausia tie, kurie privalo jais rūpintis, kaip antai: tėvai, globėjai, nuodėmklausiai, auklėtojai, klebonai.[39]
Dievo įsakymo pareiga
3. Paties Dievo įsakymu Komuniją privaloma priimti:
a) esant mirties pavojui;
Tuomet žmogui tenka kovoti paskutinę kovą su savo išganymo priešais. Nuo jos baigties priklauso amžinasis žmogaus likimas. Eucharistija yra sėkminga pagalba ir ginklas šioje kovoje.
Mirties pavojų čia reikia suprasti kiek plačiau. Reikia priimti šv. Komuniją ne vien tada, kai mirtis jau tikrai neišvengiama, kai ji jau žiūri į akis, in articulo mortis, bet ir tada, kai ji yra tik galima, pavyzdžiui, prieš pavojingą operaciją, sunkų gimdymą, ilgą ir pavojingą kelionę, karo kautynes ir pan.
b) kai kuriais kitais atvejais.
Eucharistija yra sielos maistas. Išganytojas nenurodė šio maisto vartojimo dažnumo. Tai padaryti paliko Bažnyčiai. Jos įstatymai reikalauja, kad visi tikintieji priimtų šv. Komuniją bent vieną kartą per metus – Velykų laiku. Tai minimalus reikalavimas. Jei kas iš tikinčiųjų jo neįvykdo, tas tikrai nusikalsta ne vien Bažnyčios, bet ir Dievo įsakymui, kuris įpareigoja naudotis Eucharistija.
Be to, daug kartų žmogus patenka į ypatingas pagundas ar šiaip sielos gyvenimo sunkumus. Tuomet pats Dievas įpareigoja naudoti visas padedančias atsilaikyti priemones. Eucharistija čia yra labai tinkamas ginklas. Todėl jo ir reikia griebtis. Tai ne vien patarimas, bet ir įsakymas.
[37] Tridento Susirinkimas, sess. XIII, c. 9.
[38] Codex iuris canonici (1917), c. 859.
[39] Codex iuris canonici (1917), c. 860.
