II. EUCHARISTINĖS AUKOS VERTĖ

Vertinga Auka

1. Šv. Mišių Aukos vertė yra be galo didelė.

Aukos, kaip ir kiekvienos kitos dovanos vertė priklauso nuo dviejų dalykų: nuo ją aukojančio asmens garbingumo ir nuo aukojamojo daikto vertės. Juo garbingesnis ir tauresnis yra aukotojas ir juo vertingesnis yra aukojamasis daiktas, tuo vertingesnė pati auka.

Vyriausiasis šv. Mišių aukotojas yra pats Kristus, antrasis Švč. Trejybės asmuo, Dievas Sūnus. Kunigas yra tik Kristaus tarnas ir Jo įrankis. Aukojamasis daiktas irgi yra pats Kristus, Jo tikras kūnas ir kraujas, visiškai tas pats Kristus, kuris kadaise pasiaukojo už žmones ant Golgotos kalno. Mišiose Jis aukojasi ant altoriaus, tik aukojimosi būdas čia yra kitas. Ant Golgotos kalno Jis pasiaukojo kruvinu būdu, čia Jis aukojasi nekruvinu, nes Jis daugiau nebekenčia ir nebemiršta. Kristus aukojasi tarpininkaujant kunigui.

Todėl šv. Mišių vertė yra begalinė. „Per šv. Mišias, – sako Tridento Susirinkimas, – kryžiaus medis su visais savo vaisiais būna tarsi pastatomas tarp mūsų, kad galėtume jų pasiskinti sau ir kitiems.“[66] O Tridento Susirinkimo išleistame katekizme Mišių esmė ir vertė apibūdinama taip: „Mes išpažįstame, kad tai yra ta pati Auka ir ta pačia privalo būti laikoma, kuri yra aukojama per amžius ir kuri buvo paaukota ant kryžiaus, nes yra viena Aukos dovana, t. y. Kristus, mūsų Viešpats.“[67] Šv. Paulius, aprašydamas šv. Mišių Auką, pabrėžia: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ (1 Kor 11, 26)

Ir tai dar ne viskas. Mišios yra Bažnyčios Auka. Nėra tik privačiųjų Mišių, nes jose visuomet dalyvauja visa tikinčiųjų bendruomenė. Kunigas tėra Bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenės atstovas. Tai tikra viešoji Auka, nesvarbu, kur ji vyksta: didingoje bazilikoje, kaimo šventovėje ar misionieriaus pastogėje. Ši aplinkybė dar padidina šv. Mišių Aukos vertę. Tai aukų Auka ir maldų malda. „Jei tu pažintum Dievo dovaną.“ (Jn 4, 10)

Gausūs vaisiai

2. Neišsemiami yra šv. Mišių Aukos vaisiai. Šv. Mišios yra:

a) kilniausia priemonė pagarbinti Dievą;

Garbinti Dievą yra kiekvieno šventa pareiga. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10) Dievas, kaip aukščiausioji ir tobuliausioji Būtybė, kaip dangaus ir žemės Valdovas, yra vertas didžiausios pagarbos. Mišios yra kilniausia priemonė šiam tikslui pasiekti. Nors ir vienerios paprasčiausios Mišios turi daugiau vertės nei bet kokie kiti žmonių ar pačių angelų darbai. Jos vertingesnės už visų šventųjų, išpažinėjų ir kankinių atgailas, marinimosi veiksmus. Jos turi daugiau vertės, negu už tikėjimą pralietas kraujas ir patirta mirtis. Juk tai paties Dievo Sūnaus dangiškojo Tėvo garbei atnašaujama auka. Su ja niekas negali lygintis.

b) geriausias būdas padėkoti Dievui;

Už daug ką privalome dėkoti Dievui. Juk viską, ką turime, esame gavę iš Jo. Jis mus sukūrė, davė protą, laisvą valią, sveikatą, parūpino gyvenimo sąlygas. Jis paskyrė mus amžinajai laimei ir parengė visa, ko reikia, kad galėtume ją pasiekti. Jis įsteigė savo Bažnyčią, paliko joje šv. sakramentus ir įvairiausias malones. Taigi „verta, teisinga, priderama ir išganinga, kad mes Tau, Viešpatie, visuomet ir visur dėkotume“[68]. Šv. Paulius sakė: „Būkite dėkingi! ... Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“ (Kol 3, 15ir17) Ir vėl: „Būkite pilni Dvasios ... visuomet ir už visa dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ (Ef 5, 18ir20)

Be abejo, padėką Dievui galime reikšti įvairiais būdais: jausmais, žodžiais, mintimis, savo ištikimybe, pasiaukojimu ir t. t. Bet tinkamiausia priemonė yra šv. Mišios. Juk jose pats Kristus kaip mūsų brolis, tarpininkas, gelbėtojas dėkoja už mus dangaus Tėvui. Visas mūsų reiškiamas dėkingumas tėra mažos vertės, nes mes esame ne tik menki, bet dažnai ir nešvarūs dėkotojai. Bet Kristaus padėka, kurią Jis siunčia mūsų vardu šv. Mišiose, yra neįkainojama. Taigi „dėkokime Viešpačiui, savo Dievui“. Dėkokime Jam įvairiais būdais, bet ypač ? šv. Mišių Auka.

c) sėkmingiausia priemonė Dievui permaldauti ir Jam atsilyginti;

Turime priežastį rūpintis, kaip Dievą permaldauti ir kuo Jam atsilyginti bei kaip atsiteisti. Juk esame nusikaltę ir nusikalstame kasdien. Mūsų nuodėmės ir nedorybės neretai viršija mūsų galvos plaukų skaičių. Turime priežastį dažnai kalbėti ir jaudintis: „Nusidėjau mintimis, žodžiais ir darbais! Mano didžiausia kaltė!“ Taip, nusidėjome, sunkiai nusidėjome! Nusidėjome drauge su visa aplinka, kurioje gyvename. Buvome ir patys nešvarūs, ir purvina žemė, kurią mindžiojame. Tai platus, bjauriai, labai bjauriai dvokiąs liūnas! Tai labai nemalonu, bet, deja, tikra.

Ką daryti? Turime stengtis permaldauti Dievą ir Jam atsiteisti pagal savo menkas išgales. Bet kaip tai padaryti? „Mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ (1 Jn 2, 1–2) Jis davė atlygį dangaus Tėvui už mus ant kryžiaus. Jis maldauja ir aukojasi už mus taip pat Altoriaus Aukoje. Tikrai, jei ne ši Auka, daugelyje vietų kasdien kartojama, gal mūsų Žemė jau seniai būtų virtusi ne tik ašarų kloniu, bet ir tikro prakeikimo vieta. „Šv. Mišios yra tikra permaldavimo Auka, ir ji padaro, kad esant reikalui mes gauname pasigailėjimą ir kitas malones. Mišių Auka permaldautas Viešpats duoda mums malonę atgailauti ir atleidžia nuodėmes bei kaltes, nors jos būtų ir didžiausios.“[69] „Jei kas sakytų, kad Mišios yra tik garbės ir padėkos auka ir kad jos nėra permaldavimas, o tik kryžiaus aukos atminimas, arba kad jos teikia naudos tik tam, kuris priima šv. Komuniją, ir kad jų negalima aukoti už gyvus ir numirusius, atlyginti už nuodėmes bei bausmes arba kitiems reikalams, tas tebūna ekskomunikuotas.“[70]

[66] Tridento Susirinkimas, sess. XXII, c. 1.

[67] Catechismus Romanus, 1 dalis, IV sk., 61 klausimas.

[68] Šv. Mišių prefacija.

[69] Tridento Susirinkimas, sess. XXII, c. 2.

[70] Tridento Susirinkimas, sess. XXII, c. 2.

Taigi „ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis yra arti“ (Iz 55, 6).

d) galinga priemonė išprašyti Dievą palaimos ir pagalbos.

Mums reikia Dievo pagalbos ir palaimos. Be jos mes esame bejėgiai tvarkyti savo žemiškuosius, juo labiau sielos reikalus. „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ (Jn 15, 5) Pasak šv. Augustino, mes esame elgetos ir nuolat turime belstis į Dievo širdį.

Naudojama daug priemonių Dievo palaimai ir pagalbai išprašyti, bet galingiausia iš jų, be abejo, yra šv. Mišių Auka. Čia vėl pats Kristus maldauja už mus. Jis, tarsi Mozė, ištiesęs rankas, meldžiasi ant altoriaus, kai mums tenka kovoti sunkią ir lemtingą kovą dėl savo amžinojo likimo ir šiaip gyvenimo reikalų. Kristus yra Dievas. Todėl Jo malda ir tarpininkavimas yra galingesnis negu Mozės. „Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai“, – kalbėjo Viešpats Jėzus, prieš prikeldamas Lozorių iš numirusių (Jn 11, 42). Kitaip juk ir negali būti.

Taigi aukštyn širdis, kai stovime prieš altorių, ant kurio aukojasi Kristus!