II. NUODĖMĖS ARTIMO SIELAI

Artimo papiktinimas

1. Artimo sielai nusidedama, kai artimas piktinamas, t. y. kai žodžiais ar veiksmais skatinamas atlikti kokią nors nuodėmę ar į ją traukiamas.

Piktinimas būna dvejopas: tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis būna tada, kai artimas sąmoningai skatinamas atlikti nuodėmę ar į ją traukiamas, pavyzdžiui, kalbinamas vogti, ištvirkauti, mokomas keiktis, begėdiškai šnekėti ir pan. Jei artimas sąmoningai skatinamas atlikti nuodėmę ar į ją traukiamas vien tik dėl to, kad norima, jog jis nusidėtų, tada papiktinimas yra velniškas, nes elgiamasi taip, kaip velnias, kuris nieko kito nenori, tik kad žmonės nusidėtų. Jeigu artimas sąmoningai skatinamas atlikti nuodėmes ar traukiamas į jas dėl to, kad norima iš to turėti sau kokios naudos (pavyzdžiui, jei artimas vogs ir pavogtu daiktu pasidalys) ar malonumo (jei artimas drauge ištvirkaus), papiktinimas yra paprastas tiesioginis. Netiesioginis papiktinimas yra tada, kai artimas sąmoningai neskatinamas ir netraukiamas į nuodėmes, bet tik jam girdint sakoma ar jam matant daroma kas blogo, o tas blogis, kurį artimas girdi ar mato, jau savaime jį veikia ir skatina ar traukia nusidėti. Kartais būna, kad artimas piktinasi ir dalyku, kuris savaime nėra nedoras. Jei taip atsitinka dėl to, kad artimas yra per daug jautrus ir lyg koks kūdikis nesugeba tinkamai atskirti gėrio nuo blogio, papiktinimas vadimas mažutėlių papiktinimu. Bet jeigu taip yra dėl to, kad artimas turi nedorą nusistatymą ir tyčia ieško priekabių, papiktinimas vadinamas fariziejišku papiktinimu, nes fariziejai taip piktinosi Viešpaties Jėzaus kalbomis ir darbais.

Piktinimo būdai

2. Papiktinimu nusideda visi, kurie kokiu nors būdu skatina, padeda, pataria, liepia daryti bloga, pritaria blogiui ar už jį giria. Ypač nusikalsta tie, kurie:

a) prie kitų begėdiškai šneka, keikiasi, išjuokiamai bei paniekinamai kalba apie religijos dalykus;

b) vilki nepadorius drabužius;

c) kuria ar platina nepadorius raštus ar paveikslus;

d) leidžia savo namuose vykti nepadoriems susirinkimams bei pasilinksminimams, girtavimams ir pan.;

e) tėvai ir vyresnieji, kurie nedraudžia daryti bloga vaikams ar valdiniams ir skatina juos savo pavyzdžiu.

Piktinimo nedorumas

3. Papiktinimas, kuriuo paskatinama artimą sunkiai nusidėti, yra didelė nuodėmė, nes juo nusikalstama:

a) Dievui, nes tai savaime yra nedoras darbas;

b) artimui, nes jo sielai padaroma neapsakomai didelė žala (mat kiekviena sunki nuodėmė yra daug didesnis blogis negu visos šio pasaulio negerovės).

Todėl ne be reikalo Viešpats Jėzus kalbėjo: „Vargas pasauliui dėl papiktinimų! ... Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.“ (Mt 18, 7)

Pareiga vengti papiktinimo

4. Kadangi papiktinimas yra labai nedoras dalykas, reikia jo atsidėjus saugotis ir vengti, kitaip gresia neapsakomai skaudi Dievo bausmė.

Žinoma, pirmiausia ir labiausia reikia vengti tiesioginio papiktinimo, ypač velniškojo, nes juk tai pati bjauriausia jo rūšis. Bet ne mažiau reikia vengti ir netiesioginio. Juk jis dar labiau padidina nedoro darbo nedorumą. Neretai atsitinka, kad šiaip jau maža nuodėmė dėl iš jos kylančio papiktinimo pasidaro didelė. Ypač reikia saugotis vienaip ar kitaip piktinti vaikus. Šiurpulingus žodžius yra pasakęs Viešpats Jėzus apie jiems nusikalstančius: „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.“ (Mt 18, 6) Taip pat reikia vengti ir vadinamojo mažutėlių papiktinimo. Todėl dera kartais susilaikyti ir nuo šiaip jau leistinų veiksmų, jei tą padaryti galima be didelio nuostolio. Gražų pavyzdį yra davęs apaštalas šv. Paulius, kuris apie save pasakė: „Jei tad valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio.“ (1 Kor 8, 13) Ir apskritai jis yra pareiškęs: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ar vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę.“ (Rom 14, 21) „Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai.“ (2 Kor 6, 3–4) Suprantama, nėra nei reikalo, nei prasmės vengti fariziejų papiktinimo, nes čia dėl savo nedoro nusistatymo ir priekabiavimo kalti tik tie, kurie piktinasi. Tad jie privalo susitvardyti.

Pareiga atitaisyti papiktinimus

5. Papiktinimu artimo sielai padaroma didelė skriauda, kurią privaloma atitaisyti. Todėl:

a) kas tiesiogiai, t. y. prikalbinimu, pamokymu, padėjimu, patarimu, pritarimu, raštais paskatino ar įtraukė artimą į nuodėmę, tas turi visa tai atšaukti;

b) kas netiesiogiai, vadinasi, tik nedoru pavyzdžiu papiktino kitus, tas privalo tai atitaisyti duodamas artimui gerą pavyzdį;

c) dera dažnai prisiminti maldose tuos, kurie kada nors, kur nors ir kaip nors buvo papiktinti.