II. PASAULIO PALAIKYMAS IR VALDYMAS

Dievas palaiko ir valdo pasaulį

1. Pasaulis tuojau pranyktų, jei Dievas juo nesirūpintų. Dievas nuolat palaiko ir valdo pasaulį.

Dievas palaiko pasaulį, vadinasi, Jis nori, kad pasaulis negrįžtų į nieką, bet gyvuotų toliau.

„Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei?“ – sakoma Šventajame Rašte (Išm 11, 25). Ir iš tikro, jeigu pasaulis galėtų bent valandėlę išbūti be Dievo palaikymo, tai tą valandėlę jis turėtų savo buvimą jau pats iš savęs, arba, kitaip sakant, jis būtų jau nebe pasaulis, bet tobuliausioji būtybė. Todėl visai teisingai sakoma, kad, kaip saujoje laikomas akmuo tuojau krinta žemyn, vos tik atgniaužiama sauja, taip ir pasaulis bematant pavirstų į nieką, jei tik Dievas liautųsi jį palaikyti.

Dievas valdo pasaulį, vadinasi, Jis viskuo rūpinasi, viską tvarko ir viską neapsakoma išmintimi bei gerumu kreipia į tikslą, kuriam Jis pasaulį sukūrė.

„Jis padarė mažą ir didelį ir visais lygiai rūpinasi“, – sakoma Išminties knygoje (Išm 6, 8). Viešpats Jėzus pareiškia: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina ... Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.“ (Mt 2, 26–29) „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti.“ (Mt 10, 30)

Dievo apvaizda

2. Dievo rūpinimasis pasauliu, jo palaikymas, valdymas ir kreipimas į tikslą vadinamas Dievo apvaizda.

Daug ir gražių Dievo apvaizdos pavyzdžių minima Šventajame Rašte. Sakysime, patriarcho Juozapo, Tobijo, Esteros istorijos, žmonių surašymas Palestinoje prieš pat Viešpaties Jėzaus gimimą, krikščionių persekiojimai Jeruzalėje po šv. Stepono nužudymo ir kt. – tai vis aiškūs Dievo apvaizdos liudijimai.

Su Dievo apvaizda nėra nesuderinamas pasaulyje esantis blogis

3. Su Dievo apvaizda anaiptol nėra nesuderinamas blogis, kurį mes matome ar patiriame pasaulyje. Dievas jo nenori, bet leidžia jam įvykti dėl svarbių priežasčių. Tos priežastys yra šios: a) Dievas nenori varžyti laisvos žmonių valios, b) Dievas moka ir didžiausią blogį panaudoti geram.

a) Be abejo, bene daugiausia blogio žmonės patiria vieni iš kitų. Juk ne iš kur kitur, kaip tik iš čia kyla pavydas, neapykanta, apkalbos, šmeižtai, barniai, vaidai, keiksmai, įžeidimai, nuoskaudos, skriaudos, persekiojimai, kankinimai, žudymai, karai ir kitos negerovės. Dievas viso to nenori ir savo įsakymais griežčiausiai tai draudžia, bet nesukliudo. Kodėl? Ogi todėl, kad, davęs žmonėms laisvą valią, Jis jos ir nevaržo. Jis nori, kad žmonės laisvai pasirinktų gėrį, o ne blogį. Kad jie neklystų, davė jiems savo įsakymus ir įdiegė į kiekvieno širdį sąžinės balsą. Be to, norėdamas dar labiau paskatinti gėriui ir apsaugoti nuo blogio, Jis pranešė jiems, kad už gėrį yra paskirta neapsakomai didelė laimė amžinybėje, o už blogį – bausmė. Bet Jis paliko žmonėms laisvą valią. Deja, žmonės labai dažnai tą laisvę panaudoja blogam ir už tai patys yra kalti.

b) Žmonių daromas blogis anaiptol nesukliudo Dievui įvykdyti tai, ko Jis nori. Dievas moka ir blogį panaudoti geram. Tai aiškiai liudija gausūs Šventojo Rašto pavyzdžiai. Patriarchą Juozapą broliai, geisdami pikto, pardavė, ir jis buvo išgabentas į Egiptą. Bet Dievas tai panaudojo jiems patiems išgelbėti nuo bado. Todėl Juozapas jiems ir pasakė: „Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera.“ (Pr 50, 20) Viešpatį Jėzų vien iš pavydo, neapykantos ir nedoros valios neteisingai pasmerkė mirti ir žiauriai nužudė žydų tautos vyresnieji. Bet Viešpats Jėzus taip įvykdė Dievo seniai numatytą žmonių atpirkimo darbą. Vadinasi, Dievas panaudojo tą baisiausią žmonių padarytą blogį jų pačių didžiausiam gėriui. Krikščionių persekiotojai, kankintojai, žudytojai padaro jiems be galo daug blogo, bet kartu neapsakomai padaugina bei padidina jų nuopelnus amžinybei. Vadinasi, galų gale padaro jiems daug gero. Panašiai yra ir mūsų gyvenime, kai susiduriame su blogiu. Tik, deja, dėl savo silpnumo mes per daug sureikšminame blogį ir dėl savo dvasios aklumo neįžiūrime iš jo kylančio gėrio, todėl nerimaujame ir aimanuojame. Bet Dievo apšviesti asmenys žvelgė plačiau negu mes ir elgėsi visai ne taip. Ne veltui Šventajame Rašte rašoma, kad žydų tautos vyresniųjų nuplakdinti apaštalai „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apr 5, 41).

Tačiau iš to, kad Dievas moka žmonių daromą blogį paversti gėriu, nereikia daryti klaidingų išvadų. Pirma, nereikia manyti, kad žmonės dėl to nenusikalsta. Ne! Jų kaltė neabejotina. O kad jų padarytas blogis galų gale virsta gėriu, tai visai ne jų nuopelnas. Be to, nereikia manyti, kad jeigu žmonės nesielgtų blogai, tai Dievas negalėtų padaryti to gėrio. Esą jei, pavyzdžiui, žydų tautos vyresnieji nebūtų nužudę Viešpaties Jėzaus, tai nebūtų įvykęs žmonių atpirkimas. Jeigu pikta žmonių valia nebūtų prisidėjusi, žmonių atpirkimą, kaip ir kitą gėrį, Dievas būtų įvykdęs kitokiu būdu. Bloga darantieji anaiptol nėra kokie gera darančio Dievo bendradarbiai. Dievas yra toks galingas, jog ir be jų sugeba padaryti daugiausia gero ir, net jiems darant pikta, Jis geba tą blogį paversti gėriu. Ne veltui Šventajame Rašte pasakyta: „Nėra nei išminties, nei supratimo, nėra nei patarimo prieš Viešpatį.“ (Pat 21, 30)

Su Dievo apvaizda nėra nesuderinami kentėjimai

4. Su Dievo apvaizda nėra nesuderinami ir kentėjimai, kurių netrūksta žmonių gyvenime. Dievas siunčia jų:

a) nusidėjėliams kaip bausmę, kad kentėdami jie pasitaisytų ir išvengtų amžinosios bausmės;

Šventajame Rašte neretai sakoma, kad Dievas įvairiais kentėjimais skatina nusidėjusius žmones į atgailą ir įgalina jais atsilyginti už savo kaltes. Pavyzdžiui, Kainas sunkiai nusidėjo, užmušdamas savo brolį Abelį, ir Dievas jį pasmerkė būti klajūnu. Dideles svetimoterystės ir žmogžudystės nuodėmes padarė karalius Dovydas ir turėjo daug kentėti nuo sukilusio savo sūnaus Absalomo. Neapsakoma buvo Viešpatį Jėzų nužudžiusių žydų kaltė, ir daugelis jų turėjo iškentėti didžiausius karo baisumus, o kiti buvo išgabenti iš savo šalies ir kaip vergai parduoti į visus žemės kraštus. Deja, Dievo baudžiami žmonės ne visada daro atgailą ir ne tik nepasistengia sumažinti savo kentėjimų, bet juos dar labiau padidina savo nedorybėmis. Bet už tai kalti jie patys, o ne Dievo apvaizda. Tikriausiai kita ir kitokia vaga eitų žmonių gyvenimas, jeigu jie pasistengtų panaudoti kentėjimus tam tikslui, kuriam Dievas juos siunčia.

b) doriesiems, kad jie dar labiau ištobulėtų ir padaugintų bei padidintų savo nuopelnus amžinajam gyvenimui;

Šventajame Rašte yra daug pavyzdžių bei posakių, kurie aiškiai rodo, kad Dievas neretai duoda kentėjimų ir doriesiems, norėdamas juos išbandyti, ištobulinti ir pagausinti jų nuopelnus. „Auksas išbandomas ugnyje, o žmonės, kuriuos Dievas laiko vertais, pažeminimo krosnyje“, – sakoma Siracido knygoje (Sir 2, 5). Juk argi ne taip buvo su patriarchu Juozapu, Jobu, Tobiju ir kitais. Žinome, kiek iškentėjo Švč. M. Marija, kuri nebuvo padariusi nė mažiausios nuodėmės, arba apaštalai, kuriuos pats Jėzus vadino savo draugais (Jn 15, 14). Bet už tai jų nuopelnai amžinybei yra milžiniški. Be kentėjimų tikrai nebūtų tokie buvę. Todėl Viešpats Jėzus ir yra pasakęs: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 10–12) Gerai tai žinodami, šventieji ne tik nesibaidė kentėjimų, bet, priešingai, mielai juos priimdavo ir net jų norėdavo. Pavyzdžiui, šv. Teresė Didžioji prašė Dievą: „Viešpatie, arba kentėti, arba numirti!“, šv. Kryžiaus Jonas: „Kentėti ir būti paniekintam dėl tavęs, Viešpatie!“, šv. Marija Magdalena de Paci: „Ne numirti, bet kentėti!“ ir t. t.

Dievo apvaizdai neprieštarauja tai, kad nedorėliams gerai klojasi

5. Dievo apvaizdai neprieštarauja ir tai, kad nedorėliams šiame pasaulyje neretai klojasi geriau negu doriesiems. Taip yra dėl to, kad:

a) Dievas nori nedoruosius ne tik bausmėmis atitraukti nuo blogio, bet ir geru pritraukti prie savęs;

b) Jis nenori palikti be atlyginimo šiame pasaulyje tą menkutį gėrį, kurį padaro nedorėliai, nes amžinybėje jų laukia tik bausmės;

c) visišką atlyginimą už gėrį ir blogį Jis palieka tik amžinybei.

Dievas elgiasi su žmonėmis kaip tėvas su vaikais. Jis juos visa širdimi myli ir Jam tikrai jų gaila. Todėl grasinimais ir bausmėmis Jis stengiasi juos atitraukti nuo blogio, o gerumu – pritraukti prie savęs. Ne veltui Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mt 5, 44–45) Dažnai Dievas nedorėliams duoda net daugiau gėrybių negu doriesiems, kad jie, matydami Jo gerumą, greičiau į Jį gręžtųsi. Dievas yra neapsakomai teisingas. Jis nenori palikti be atlyginimo nė vieno, nors ir mažiausio gero darbo. O tokių šiek tiek padaro ir didžiausi nedorėliai. Kadangi dėl jų nenoro atgailauti amžinybėje jų laukia tik bausmė, todėl Dievas šiame pasaulyje atlygina jiems už tą gėrį. Kita vertus, ir doriausi asmenys kartkartėmis nusideda. Ne be reikalo apaštalas šv. Jonas pareiškia: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.“ (1 Jn 1, 8) Dievas, norėdamas, kad dorųjų nuopelnai amžinybei dėl to nesumažėtų, siunčia jiems šiame pasaulyje tam tikras bausmes. Tai kaip tik ir yra toji priežastis, dėl kurios šiame pasaulyje nedorėliams neretai daug geriau klojasi negu doriesiems.

Be to, nereikia užmiršti, kad šis pasaulis yra ne atlyginimo, o pelnymosi, ne poilsio, o darbų vieta. Todėl jame nė nepasireiškia visas Dievo teisingumas. Čia Dievas yra daugiau gailestingas nei teisingas. Bet už tai kitame pasaulyje bus atvirkščiai.

Išvados

6. Todėl, kai mus ištinka kokie kentėjimai, turime:

a) pirmiausia pagalvoti, ar nesame nusikaltę Dievui, o jeigu taip, nedelsdami daryti atgailą;

Juk savaime aišku, kad norint pašalinti kokią negerovę pirmiausia reikia panaikinti jos priežastį, kitaip visos pastangos bus veltui.

b) kuo kantriausiai kentėti, vis tiek, ar esame kalti, ar ne;

Nerimavimas, nekantravimas, rūstavimas ne tik nesumažina mūsų kentėjimų, bet gali juos tik padidinti. Kodėl? Mat jais įžeidžiame Dievą ir nusipelnome Jo bausmių. Todėl ir primena mums šv. Paulius: „Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.“ (Žyd 10, 36)

c) neužmiršti, kad kentėjimai yra puiki priemonė mūsų nuopelnams amžinybei padauginti ir padidinti;

„Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri bus mumyse apreikšta.“ (Rom 8, 18)

d) jungtis siela su nepalyginti daugiau už mus kentėjusiu Viešpačiu Jėzumi ir Jam pavesti savo kentėjimus;

„Jeigu su juo kenčiame, – pareiškia tas pats apaštalas, – kad su juo būtume pagerbti.“ (Rom 8, 17)

e) galime prašyti, kad Dievas pašalintų ar sumažintų kentėjimus, bet turime galų gale pasivesti Jo valiai ir nuolankiai priimti viską, ką tik Jis duos.

Nuostabų pavyzdį mums paliko Viešpats Jėzus, kai prieš pat kančią meldėsi Alyvų sode: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39) Jis ir mums liepė dažnai kreiptis į Dievą ir maldauti: „Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje.“ O Dievo valia galų gale viską išveda į gera. Ne veltui šv. Paulius pabrėžia: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“ (Rom 8, 28)