II. PASKUTINIO PATEPIMO TEIKĖJAS IR PRIĖMĖJAS
Gali teikti tik kunigas
1. Paskutinį patepimą gali teikti tik kunigas.
Galią teikti šį sakramentą kunigas gauna per kunigystės šventimą. Jos kunigas neprarastų, net jei patektų į ekskomuniką, suspensą ar interdiktą ar net visiškai mestų kunigo pareigas. Vadinasi, esant reikalui, ir toks kunigas gali teikti Paskutinį patepimą.
Paprastasis Paskutinio patepimo teikėjas yra ligonio klebonas arba klebono įgaliotinis.
Klebono teisė ir pareiga yra būti prie savo parapijiečių jų ligos metu bei mirties valandą ir visomis galimomis priemonėmis jiems padėti. Viena iš sėkmingiausių pagalbos priemonių yra Paskutinis patepimas.
Kai negalima turėti klebono ar jo įgaliotinio, Paskutinį patepimą gali teikti bet kuris kitas kunigas.
Tai nepaprastasis sakramento teikėjas. Juo gali būti, kaip jau minėta, net tas kunigas, kuris visai neina savo pareigų ar yra ekskomunikuotas, suspenduotas ar interdiktuotas.
Gali priimti
2. Paskutinį patepimą gali priimti kiekvienas pakrikštytas, atėjęs į protą ir sunkiai sergąs žmogus.
a) Paskutinio patepimo priėmėjas privalo būti pakrikštytas. Nesvarbu, ar jis Krikštą yra gavęs kūdikystėje ar jau suaugęs.
b) Jis turi būti jau atėjęs į protą ar bent kada nors protą turėjęs.
Todėl Paskutinio patepimo negalima teikti kūdikiams, neatėjusiems į protą, taip pat tiems, kurie visą gyvenimą buvo visiški bepročiai. Juk tiek kūdikiai, tiek bepročiai negali nusidėti. Todėl jiems Paskutinis patepimas nereikalingas. Pusiau bepročiai ar tie, kurie protą turėjo, bet tuo metu jo nebeturi, arba tie, kurie savo beprotystėje turi blaivių protarpių, gali priimti Paskutinį patepimą su sąlyga, kad yra pajėgūs jį priimti.
c) Ligonis privalo turėti intenciją priimti Paskutinį patepimą.
Tai bendra visų sakramentų priėmimo sąlyga, kai žmogus jau yra atėjęs į protą. Todėl šio sakramento, kaip ir visų kitų, negalima teikti tiems, kurie sąmoningai dėl sukietėjimo nedorybėse ar dėl nusistatymo prieš tikėjimą atsisako jį priimti. Suprantama, negalima tokiems teikti net tada, kai jie yra netekę sąmonės arba nėra pakeitę savo nusistatymo. Sakramentų juk niekam negalima primesti.
d) Jis turi sunkiai sirgti, kitaip sakant, turi būti mirties pavojuje.
Nėra reikalo, kad ligonis jau merdėtų. Sunkiai sergantiems ligoniams yra prilygintini tie, kuriems mirtis gresia dėl senatvės. Vadinasi, senatvė irgi yra savotiška liga.
Bet negalima teikti Paskutinio patepimo į kautynes vykstantiems kariams, teismo pasmerktiesiems mirti, besirengiantiems operacijai, jeigu jie neserga, gimdyvėms prieš eilinį gimdymą. Negalima, nes jie nėra ligoniai.
e) Ligonis privalo sužadinti savyje tikėjimą, viltį, meilę, gailestį už savo nuodėmes ir pasivesti Dievo valiai, kitaip tariant, leisti pačiam Dievui parinkti, kas jam yra naudingiau: gyvenimas ar mirtis.
Sąlygos vaisingumui
3. Paskutinio patepimo priėmėjas privalo turėti pašvenčiamąją malonę.
Tai sakramentas gyviesiems. Todėl vaisingam jo priėmimui būtina pašvenčiamoji malonė. Nors šią malonę teikia ir tobulas gailestis, bet Bažnyčia reikalauja, kad sunkiai sergąs ligonis prieš Paskutinio patepimo priėmimą atliktų išpažintį, ypač jei ligonis turi sunkių nuodėmių. Čia yra priežastis, dėl ko Paskutinis patepimas paprastai teikiamas jau priėmus Atgailos sakramentą ir viatiką. Tačiau jei ligonis yra neseniai atlikęs išpažintį ir nesijaučia sunkiai nusidėjęs, Paskutinis patepimas gali būti suteiktas ir be pirmųjų dviejų sakramentų.
Jei kartais rimtai abejojama, ar ligonis yra vertas Paskutinio patepimo, ypač ar jis turi intenciją jį priimti, sakramentas yra teikiamas sąlyginai.
Tokių abejonių kartais kyla žinant, kad ligonis buvo apsileidęs, neatlikdavo savo religinių pareigų, seniai buvo išpažinties ir yra netekęs sąmonės. Sunku patirti, kas darosi tokio ligonio sieloje. Kadangi sakramentai yra skirti žmonėms, Paskutinis patepimas paprastai tokiam duodamas su sąlyga.
