II. PIRMOJI ŽMONIŲ NUODĖMĖ

Pirmųjų tėvų išbandymas

1. Antprigimtines dovanas ir sau, ir visiems žmonėms Adomas turėjo pelnyti klusnumu Dievui. Todėl Dievas jam davė įsakymą nevalgyti vieno medžio vaisiaus. Tas medis vadinosi gero ir pikto pažinimo medžiu (Pr 2, 17).

Ko reikia žmogaus prigimčiai, tai Dievas davė be jokių sąlygų. Bet už tai, kas išeina iš prigimties ribų, kas sudaro laisvą dovaną, Dievas galėjo pareikalauti, kad žmogus, kaip laisva būtybė, paaukotų šiek tiek savo laisvės. Dievas iš tikro taip ir padarė, duodamas labai nesunkiai įvykdomą įsakymą.

Dievo duotas įsakymas buvo labai svarbus

2. Tas įsakymas buvo labai svarbus. Tai matyti tiek iš jo tikslo, tiek iš bausmių, paskirtų už jo nevykdymą.

Kaip jau sakyta, tas įsakymas buvo duotas tam, kad Adomas, jį vykdydamas, pelnytų ir sau, ir visiems žmonėms neapsakomai vertingų antprigimtinių dovanų. Taigi jo tikslas buvo be galo svarbus.

„Turėsi mirti“, – trumpai išreiškia Šv. Raštas Dievo grasinimą Adomui už to įsakymo nevykdymą (Pr 2, 17). Tačiau, kaip matyti iš tolimesnio Šventojo Rašto pasakojimo, Dievas čia kalbėjo ne tik apie kūno mirtį, bet ir apie kitokį blogį, kuris kils iš nusikaltimo tam įsakymui ir kuris iš tikro paveikė tiek nusidėjusį Adomą, tiek visą žmoniją. Bausmės čia buvo tikrai didelės ir jos aiškiai rodo, koks svarbus buvo tas įsakymas.

Adomas neišlaiko išbandymo

3. Tačiau Adomas nebuvo Dievui klusnus: piktosios dvasios sugundytas, jis sulaužė Dievo įsakymą.

Šventajame Rašte smulkiai nupasakota, kaip tai įvyko (Pr 3, 1 ir kt.). Piktoji dvasia, pasivertusi žalčiu, suviliojo Ievą, o Ieva įtraukė į nuodėmę ir savo vyrą. Taigi nusidėjo abudu pirmieji mūsų tėvai. Kad gundytoja iš tikro buvo piktoji dvasia, aiškiai liudija Šv. Raštas. Išminties knygoje pasakyta: „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus ... Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį.“ (Išm 2, 23–24) Apaštalas šv. Jonas Apreiškimo knygoje kalba: „Didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį, buvo išmestas.“ (Apr 12, 9)

Pirmųjų tėvų nuodėmė buvo didelė

4. Pirmųjų tėvų nuodėmė buvo didelė, nes įsakymas, kurį jiedu sulaužė, buvo svarbus ir jiedu aiškiai žinojo, kad elgiasi prieš Dievo valią.

Aiškus jų žinojimas matyti iš viso pašnekesio, kurį Ieva turėjo su gundytoju, kol sutiko nusidėti (Pr 3, 1 ir kt.).

Pirmųjų tėvų nuodėmės vaisiai

5. Pragaištingi pirmųjų tėvų nuodėmės vaisiai pasirodė tuojau, nes jiedu:

a) neteko pašvenčiamosios malonės ir kartu nebegalėjo pasiekti galutinio savo tikslo;

Kadangi pašvenčiamoji malonė yra antprigimtinė sielos gyvybė, jos netekimas sukelia antprigimtinę sielos mirtį. Taigi kai tik pirmutiniai tėvai nusidėjo, tuojau jie antprigimtiniu atžvilgiu numirė. Įvyko tai, ką buvo apreiškęs Dievas, duodamas įsakymą: „Nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti.“ (Pr 2, 17)

b) tapo verti amžino pasmerkimo;

Jeigu, neatlikę atgailos už šią savo kaltę, Adomas ir Ieva būtų numirę, tikriausiai būtų patekę į pragarą. Reikia pridurti, kad savo atgaila jie galėjo išsigelbėti nuo amžinosios bausmės, bet negalėjo nusipelnyti amžinosios laimės.

c) neteko visų žmogaus prigimčiai nepriklausančių dovanų:

a) Laisvės nuo pagundos, nes, kaip pasakyta Šventajame Rašte, „tuojau po nuodėmės pradėjo jie gėdintis, kad buvo nuogi“ (Pr 3, 7). Vadinasi, tuojau juos ėmė veikti pagunda, nuo kurios iki tol buvo laisvi;

b) Nemirtingumo, nes Dievas aiškiai pasakė Adomui: „Sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 19);

c) Laisvės nuo vargų ir kentėjimų, nes, pirma, Dievas Adomui tarė: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“ (Pr 3, 19), o Ievai: „Skausme gimdysi vaikus“ (Pr 3, 16); antra, išvarė juos iš linksmybių sodo (Pr 3, 23); trečia, nutarė, kad mirtį sukels ir lydės daugybė įvairiausių skausmų;

d) Aiškaus žinojimo, nes pagunda ir aistros ėmė temdyti jų iki tol šviesų protą;

e) Tobulo sugebėjimo valdyti kūrinius, nes jiems nusigręžus nuo savo Viešpaties, visa gamta nusigręžė nuo jų. Be to, Šventajame Rašte minima, kad Dievas dėl jų nuodėmės prakeikė žemę, ir ji nebebuvo jiems tokia paklusni, kokia buvo prieš tai.

d) pateko į piktosios dvasios vergiją.

Ne veltui apaštalas šv. Petras sako: „Juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu.“ (2 Pt 2, 19) Viešpats Jėzus, prieš atpirkdamas žmoniją, kalbėjo: „Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.“ (Jn 12, 31)

Be to, reikia pasakyti, kad tiek pirmųjų tėvų, tiek visų jų palikuonių valia pasidarė labiau linkusi į bloga, negu į gera (Pr 8, 21).