DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. TĖVŲ PAREIGOS VAIKAMS

Tėvų pareigos

1. Tėvai privalo savo vaikus protingai mylėti ir atsidėję rūpintis jų sielos auklėjimu bei žemiškąja gerove.

Tėvų pareiga mylėti savo vaikus

2. Pareiga protingai mylėti savo vaikus reikalauja, kad tėvai:

a) nuoširdžiai trokštų ir atsidėję darytų jiems gera;

b) stengtųsi jiems nepataikauti ir jų nelepinti;

c) be labai svarbios priežasties nerodytų vieniems vaikams daugiau meilės negu kitiems.

Pats prigimties Kūrėjas yra įdiegęs į tėvų širdis meilę vaikams. Tačiau ji savaime yra akla jėga. Ją būtinai turi tvarkyti protas, kad ji neiškryptų iš reikiamų vėžių. Be abejo, meilė yra iškrypusi, jei tėvai žiūri į savo vaikus kaip į kokius dievaičius, kuriems visi turi lenktis, tarnauti ir kuriems nieko negalima uždrausti. Taip vaikams pataikaudami, jie juos išlepina ir, kaip rodo gyvenimas, dažnai pakenkia tiek jų kūnui, tiek sielai. Vadinasi, galų gale jie yra ne savo vaikų geradariai, bet piktadariai. Tėvai elgiasi neprotingai, jei ne visus vaikus vienodai myli, ar, be svarbaus ir teisingo pagrindo, vienus išskiria iš kitų. Mažiau mylimi tai labai jaučia, ir jų širdyse savaime kyla nemažas kartėlis tėvams ir pavydas bei neapykanta labiau mylimiems savo broliams bei seserims. Labiau mylimi greitai pastebi savo išskyrimą ir su tam tikru išdidumu bei panieka žiūri į mažiau mylimus. Todėl ir vienų, ir kitų širdyse suveši stiprūs nedorybių daigai. Žinoma, jei yra svarbus ir teisingas pagrindas, galima vieniems vaikams reikšti daugiau meilės negu kitiems, bet ir tada reikia didelio atsargumo. Patriarcho Juozapo ir jo brolių istorija aiškiai rodo, kiek blogio gali iš to kilti.

Tėvų pareiga auklėti vaikus

3. Švenčiausia ir atsakingiausia tėvų pareiga yra auklėti savo vaikus Dievui ir amžinajam gyvenimui. Todėl jie privalo:

a) stengtis juos gerai išmokyti katalikų religijos tiesų;

b) iš pat mažens pratinti juos dorai elgtis ir būti pamaldžius;

c) duoti jiems gerą pavyzdį;

d) saugoti juos nuo vilionių ir bet kokio blogio;

e) teisingai ir su meile bausti už nusikaltimus;

f) dažnai už juos melstis.

„Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“, – sako šv. Paulius. (Ef 6, 4) O išminčius pareiškia: „Vaikas, sau paliktas, yra motinos gėda.“ (Pat 29, 15) „Nedvejok bausti vaiko – nes nuo plakimo rykšte jis nemirs. Iš tikrųjų tu turi jį plakti rykšte, kad išgelbėtum jo gyvastį nuo Šeolo.“ (Pat 23, 13–14)

Pareiga leisti vaikus tik į katalikiškąsias mokyklas

4. Tėvai privalo leisti vaikus tik į katalikiškąsias mokyklas. Bažnyčia savo įstatymuose taip apie tai sako: „Katalikai vaikai tenelanko nekatalikiškų, neutralių ir mišrių, t. y. tokių, kokios skirtos ir nekatalikams, mokyklų.“[28]

Yra įvairių nekatalikiškų mokyklų. Vienose atvirai skelbiama bedievystė ar mokoma kokios nors klaidingos religijos; kitose laikomasi neutraliai, t. y. į religiją nekreipiama dėmesio. Šitokios mokyklos neretai vadinamos mišriomis, nes į jas priimami bet kokių religijų mokiniai. Neutraliosios mokyklos būna dvejopos: vienos aiškiai nepalankios katalikų religijai, kitos tokio nusistatymo neturi. Visos šios mokyklos netinka katalikų vaikams. Suprantama, pavojingiausios yra tos, kuriose atvirai skelbiama bedievystė ar mokoma kokios klaidingos religijos. Į jas katalikai tėvai jokiu būdu negali leisti savo vaikų. Bet vengtinos taip pat ir neutraliosios. Jeigu jos aiškiai nepalankiai nusistačiusios prieš katalikų religiją, tai nelabai kuo tesiskiria nuo bedieviškų. O jeigu tokio nusistatymo neturi, bet tik šiaip nepaiso religijos, tai ir tada jose yra didelių pavojų. Juk, pirmiausia, jos nemoko vaikų krikščioniškai tikėti ir gyventi; antra, skiepija ir ugdo religinį indiferentizmą (abejingumą) ir nejučiomis veda į bedievystę; trečia, yra visiškai neįmanoma, kad jose išliktų nė kiek nepakeista religija. O kas tokiose mokyklose kalbama apie religiją, paprastai būna priešinga katalikų religijai.

Jeigu kartais dėl kokių labai svarbių priežasčių nėra įmanoma leisti vaikų į katalikiškąsias mokyklas, vyskupijos valdytojui sutikus, galima leisti juos ir į nekatalikiškas. Bet, kaip pasakyta Bažnyčios įstatymuose, „tiktai vyskupijos valdytojas nustato, kokiomis aplinkybėmis ir kokių priemonių imantis apsisaugoti nuo religijos netekimo, galima leisti, kad tokios mokyklos būtų lankomos.“[29] Aišku, kad tėvai, nepaisantys šių Bažnyčios įstatymų, sunkiai nusikalsta ir turės už tai skaudžiai atsakyti Dievui.

Pareiga rūpintis vaikų žemiškąja gerove

5. Tėvai taip pat privalo rūpintis savo vaikų žemiškąja gerove. Todėl jie privalo:

a) budriai saugoti jų gyvybę ir sveikatą;

b) teikti jiems maistą ir drabužį;

c) iš mažens juos pratinti prie darbo ir išmokyti ko nors naudingo jų gyvenimui;

d) ne eikvoti, bet taupyti savo turtus, kad galėtų duoti vaikams tinkamą išsilavinimą ir materialią paramą.

Pareiga saugoti vaikų gyvybę prasideda nuo jos užsimezgimo. Todėl motinos, pasijutusios esančios palaimintoje būklėje, turi rūpestingai vengti viso to, kas gali pakenkti tiek kūdikio kūnui, tiek sielai, kaip antai: per daug sunkių darbų, didelių susijaudinimų, ypač bet kokių svaigalų. Atėjusį į pasaulį kūdikį privalo pačios maitinti, nes juk tam yra Kūrėjo skirtos, kitaip sukelia didelį pavojų kūdikio sveikatai ir net gyvybei, o, be to, nemažai pakenkia ir savo sveikatai. Kas nepaiso prigimties, tą ji skaudžiai baudžia. Žinoma, jei motina nėra pajėgi maitinti kūdikio, nieko nepadarysi. Tačiau iš tikrųjų taip pasitaiko retai kada.

Atlyginimas tėvams už gerą pareigų atlikimą

6. Tėvai, kurie gerai atlieka savo pareigas vaikams, susilaukia gausaus atlyginimo tiek šiame gyvenime, tiek amžinybėje. Šiame gyvenime – patirdami daug džiaugsmo iš gerų vaikų ir turėdami užtikrintą aprūpinimą senatvėje ar ligoje; amžinybėje – nes yra kas už juos meldžiasi, ir Dievas jiems būna ypač malonus.

Be abejo nelengva gerai užauginti, ypač didesnį būrį, vaikų. Tėvams reikia įtempti daug jėgų, daug ko išsižadėti, daug kur susivaržyti. Bet ir atlyginimas už tai būna nemažas. Juk matant, kaip užaugę vaikai tampa naudingais šalies piliečiais, gerais Bažnyčios nariais, tėvų širdyse kyla tokių pasitenkinimo, pasigėrėjimo, džiaugsmo jausmų, jog sunkiausi darbai darosi lengvi, didžiausi išsižadėjimai – malonūs, aitriausi rūpesčiai – saldūs. Atėjus senatvei ar ištikus ligai, tokiems tėvams nėra ko nuogąstauti, kaip čia dabar bus. Jie turi, kas juos užjaučia, kas jais mielai rūpinasi. O jiems perėjus į amžinybę, netrūksta, kas uoliai teiktų jiems pagalbą. Bet ir Dievas yra jiems ypač malonus. Duodamas kiekvieną vaiką, jis tarsi sako: „Imk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu.“ (Iš 2, 9) Jei jie tai padarė – savo vaikus užaugino Dievui. Tad nuėję pas Jį, atsiima pažadėtą užmokestį, ir kuo daugiau vaikų gerai užaugino, tuo gausesnis tas užmokestis. Ne veltui popiežius šv. Grigalius Didysis sako, jog kiekvienas į dangų nuėjęs vaikas yra tarsi naujas tėvų garbės vainikas amžinybėje.[30]


[28] Codex Iuris Canonici (1917), c. 1374.

[29] Codex Iuris Canonici (1917), c. 1374.

[30] Grigalius Dydisis, Hom. 3 in Evangel.

Skaudžios negero tėvų pareigų pildymo pasekmės

7. Jei tėvai nepasistengia kaip reikiant atlikti savo pareigų vaikams, iš to abiems pusėms kyla skaudžių pasekmių. Vaikams, nes jie dažniausiai būna nelaimingi ir šiame, ir kitame gyvenime; tėvams, nes jie neturi iš savo vaikų to, ką galėtų ir privalėtų turėti šiame pasaulyje ir amžinybėje, be to, jų laukia baisus atsiskaitymas Dievui.

Tėvų pavaduotojai

8. Panašios į tėvų yra pareigos visų tų, kurie juos pavaduoja, kaip antai auklėtojų, mokytojų, globėjų. Jie privalo su savo auklėtiniais, mokiniais, globotiniais elgtis taip, kaip tėvai, o jų auklėtiniai, mokiniai, globotiniai – reikšti jiems kaip tėvams pagarbą, meilę ir klusnumą.

Jaunoji karta turi tinkamai gerbti visus vyresniojo amžiaus asmenis. „Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų“, – sako Mozė savo įstatyme. (Kun 19, 32) „Nepostringauk seniūnų sueigoje.“ (Sir 7, 14) „Neniekink išminčių kalbų“, – moko išminčius. (Sir 8, 8) Žinoma, tai mandagumo taisyklės. Bet nuoširdus mandagumas yra ne kas kita, kaip krikščioniškos artimo meilės apraiška.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

0
bendrinimų