III. DIEVO SAVYBĖS

Dievo savybių sąvoka

1. Tai, ką vadiname savybėmis, iš tikro Dieve nėra. Jame viskas yra ta pati esmė. Tik dėl savo netobulo pažinimo bei kalbėjimo būdo mes kalbame apie Dievo savybes.

Kaip jau buvo minėta, Dievas yra ne tik amžinas, bet pati amžinybė, ne tik išmintingas, bet pati išmintis, ne tik teisingas, bet pats teisingumas ir t. t. Todėl kalbėti apie tai, kad Jis yra amžinas, išmintingas, teisingas, iš tikro nereikėtų. Bet ką daryti, kad mes dėl savo ribotumo neįstengiame tobuliau Jo pažinti ir apibūdinti. Reikia tenkintis šiuo, pasak šv. Pauliaus, daliniu pažinimu ir stengtis turėti jį kiek galima geresnį. Giliau žiūrėdami į Dievo savybes, mes įgauname geresnį Jo paties pažinimą.

Dievo savybių padalijimas

2. Vienos Dievo savybės reiškiasi Jo būtimi, kitos – pažinimu, trečios – valia. Todėl išskiriamos būties, žinojimo ir valios savybės.

Dievo būties savybės

3. Dievo būties savybės yra šios: Dievas yra amžinas, nekintantis, neišmatuojamas ir visur esantis.

Dievas yra amžinas

4. Amžinybė – tai buvimas be pradžios, be pabaigos ir be jokio judėjimo. Dievui nėra nei vakar, nei rytoj, bet visada šiandien, arba, kitaip sakant, visada dabartis, be jokios praeities ir ateities.

Todėl psalmininkas sako: „Pirma negu kalnai užgimė ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi tas, kuris yra Dievas nuo amžių per amžius.“ (Ps 90, 2) Viešpats Jėzus apie save pareiškė: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58) „Aš Esu“, – pasakė Jis, o ne „Aš buvau“, nes Dievui niekada nebuvo „Aš buvau“ ir nebus „Aš būsiu“, bet visuomet tik „Aš Esu“.

Dievas yra nekintantis

5. Dievas yra nekintantis, t. y. visada pasilieka tas pats, nė mažiausiai nesikeisdamas, nė trupučio nekeisdamas nei savo sprendimų bei nustatymų.

Kiekvienas kitimas reiškia netobulumą, nes kintant arba šį tą gaunama, ko pirmiau neturėta, arba ko nors netenkama, kas buvo turėta. Tačiau Dievas, kaip tobuliausioji Būtybė, negali nei ko nors gauti, nei ko nors nustoti. Todėl Šventajame Rašte sakoma: „Jame (Dieve) nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.“ (Jok 1, 17) „Kadaise tu padėjai žemės pamatus, ir dangūs yra tavo rankų darbas. Jie praeis, bet tu pasiliksi; jie susidėvės kaip drabužis, ... bet tu esi tas pats, tavo metams nėra galo.“ (Ps 102, 26–28)

Dievas yra neišmatuojamas

6. Dievas yra neišmatuojamas, vadinasi, jokia erdvė negali Jo aprėpti ir apriboti. Jis yra ne tik pasaulyje, bet ir už jo bei virš jo.

Šią tiesą gražiai išreiškė išrinktosios tautos valdovas Saliamonas per Jeruzalės šventyklos pašventinimą kalbėdamas: „Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau!“ (1 Kar 8, 27)

Dievas yra visur esantis

7. Dievas yra visur esantis: danguje, žemėje ir kiekvienoje vietoje arba, kitaip sakant, nėra ir negali būti tokios vietos, kurioje Jo nebūtų.

„Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame“, – sako šv. Paulius (Apd 17, 27–28). Pranašo Jeremijo lūpomis Dievas pareiškia: „Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemė?“ (Jer 23, 24) Gražiai šią tiesą išreiškė psalmininkas, sakydamas: „Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo? Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten, jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten. Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų, net ten mane vestų tavo ranka ir tvirtai laikytų tavo dešinė.“ (Ps 139, 7–10)

Skiriamas trejopas Dievo buvimas visur: a) būtimi, nes kiekvienoje pasaulio vietoje Jis yra visa savo būtimi lyg mūsų siela kiekvienoje kūno dalyje; b) žinojimu, kadangi, kaip sako šv. Paulius: „Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Žyd 4, 13), panašiai kaip mums tai, ką turime čia pat prieš save; c) galybe, nes Jam atsidavę visa, kas tik yra, kaip šalies valdovui jo valdiniai.

Kadangi Dievas kai kuriose vietose veikia ypatingai, tad sakoma, kad Jis ten yra ypatingai. Tokios vietos yra dangus, bažnyčios ir dorųjų žmonių sielos.

Dievo žinojimo savybės

8. Dievo žinojimo savybės yra šios: visažinystė ir išmintis.

Dievo visažinystė

9. Dievas yra visažinąs, t. y. Jis viską tobuliausiai žino nuo amžių: tiek praeitį, tiek dabartį, tiek ateitį; taip pat Jam aiškios slapčiausios mūsų mintys bei norai. Dievo žinojimas kyla ne iš daiktų, kaip mūsų žinojimas, bet yra pirmesnis už daiktus, priežastingas, kūrybinis. Dievas pažįsta daiktus ne tokius, kokie jie yra, bet jie yra tokie, kokius juos Dievas pažįsta.

Ne veltui Šventajame Rašte sakoma: „Viešpaties akys yra dešimt tūkstančių kartų šviesesnės už saulę, mato visus žmogaus kelius ir įžvelgia į slapčiausius užkampius. Tas, Kuris pažįsta kūrinius dar prieš jų buvimą, pažįsta juos visus ir tada, kai jie buvo sukurti.“ (Sir 23, 19–20)

Kadangi pažinimo dalykas yra tiesa, Dievas pažįsta: a) pats save kaip aukščiausiąją ir giliausiąją Tiesą bei didžiausią Gėrį, ir dėl to pažinimo Jis yra be galo laimingas; b) visa tai, kas yra šalia Jo, nesvarbu, ar tai būtų praeities, ar dabarties, ar ateities, ar tik galimi dalykai. „Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos“, – sako evangelistas šv. Jonas (Jn 6, 64). Taip pat Jėzui buvo aišku, kad Sidono ir Tyro miestų gyventojai būtų greičiau darę atgailą negu išrinktosios tautos vaikai, jeigu jie būtų girdėję Jo kalbas ir matę Jo darbus (plg. Mt 11, 21).

Dievo išmintis

10. Dievas yra išmintingiausias, t. y. Jis geriausiai žino, kaip viską tvarkyti ir ko reikia, kad pasiektų tai, ką nori.

Gražių šios tiesos pavyzdžių yra Senajame Testamente. Pakanka tik prisiminti patriarcho Juozapo, Mozės, Esteros istorijas. „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?“ (Rom 11, 33–34)

Dievo valios savybės

11. Dievo valios savybės yra šios: visagalybė, laisvumas, šventumas, teisingumas, gerumas, gailestingumas, pakantumas, tiesakalbystė ir ištikimybė.

Dievas yra visagalis

12. Dievas yra visagalis, vadinasi, Jis gali padaryti viską, ką tik nori, ir vien tik panorėjęs.

„Visa, ko tik Viešpats nori, tą jis daro danguje ir žemėje, jūrose ir visose gelmėse“, – sakoma Šventajame Rašte (Ps 135, 6). „Dievui viskas galima.“ (Mt 19, 26) „Nes Dievui nėra negalimų dalykų.“ (Lk 1, 37) Ryškūs Dievo visagalybės pavyzdžiai yra numirusiųjų prikėlimas, ypač pasaulio sukūrimas. Tai netrukus apžvelgsime plačiau.

Visgi reikia pasakyti, kad Dievas negali padaryti nesąmonių, Pavyzdžiui, kad ratas būtų keturkampis, ar du plius du būtų penki, ir negali klysti bei meluoti.

Dievas yra laisvas

13. Dievas yra laisvas, t. y. Jis nepatiria jokios išorinės prievartos ir nejaučia jokio vidinio būtinumo daryti ką nors ar nedaryti, kurti pasaulį ar jo nekurti, kurti jį vienaip ar kitaip, bet visa priklauso tik nuo Jo paties valios.

„Jis tarė, ir visa buvo sukurta. Į savo vietas viską padėjo amžių amžiams, nustatė darną, kuri niekados nesikeis“, – sakoma apie tai Šventajame Rašte (Ps 149, 5–6).

Dievas yra šventas

14. Dievas yra šventas, vadinasi, Jis myli gėrį ir jo nori, o blogio nekenčia ir juo bjaurisi.

Nesunku suprasti, jog gera yra visa tai, kas derinasi su tobuliausios Būtybės, Dievo, savybėmis, o bloga – kas joms prieštarauja. Dievo šventumas reiškiasi tuo, kad Jis myli save kaip didžiausią Gėrį, o visa kita – dėl savęs. Kūrinių šventumą sudaro tai, kad jie myli Dievą, vadinasi, didžiausią Gėrį, labiau už viską, o visa kita – dėl Dievo.

Apie neapsakomą Dievo šventumą labai dažnai kalbama Šventajame Rašte.

Dievas yra teisingas

15. Dievas yra teisingas. Jis atsilygina kiekvienam pagal jo darbus, nieko nepraleisdamas ir nieko neužmiršdamas.

„Jis kiekvienam atmokės už jo darbus ... Juk Dievas nėra šališkas.“ (Rom 2, 6 ir 11) „Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių ... iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“, – pareiškia Viešpats Jėzus kad ir apie mažiausius gerus darbus (Mt 10, 42). Apie piktuosius, nors ir mažiausius, Jis sako: „Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį“ (Mt 12, 36).

Tačiau visą atlyginimą už gera ir bloga Dievas duoda ne čia, žemėje, bet tik kitame pasaulyje, amžinybėje. Ši žemė yra ne atlyginimo, o asmenybės tobulinimo bei brendimo vieta. Todėl neretai matome, kad visokiems nedorėliams viskas čia klojasi ne tik ne blogiau, bet dar net geriau kaip doriesiems. Ryškų pavyzdį pateikia Viešpats Jėzus palyginime apie prabangoje skendintį negailestingą turtuolį ir vargšą elgetą Lozorių. Tačiau negalima sakyti, kad viskuo pertekę nedorėliai yra laimingesni už vargus patiriančius doruosius. Nedorėliams trūksta sielos ramybės, vidinio pasitenkinimo, jiems viską apkartina, paverčia tulžimi sąžinės priekaištai. Ne veltui Šv. Raštas vaizduoja juos kalbančius: „Sotinomės pikto ir žūties keliuose, keliavome per neįžengiamus tyrus.“ (Išm 5, 7) Tai patvirtina ryškūs Kaino, Antiocho, Judo Iskarijoto ir kitų pavyzdžiai. Be to, nedorėliai ne visada pakankamai gauna to, ko jie siekia, pataikaudami savo aistroms. Jie panašūs į sūnų palaidūną, kuris, bado kankinamas, norėjo pripildyti savo pilvą kiaulių ėdesio, bet niekas jo jam nedavė (Lk 15, 16). Dorieji, nors patiria daug visokių nemalonumų ir vargų, turi ramią sąžinę, teikiančią jiems vidinio džiaugsmo, ir žino, kad kentėjimais save ištobulina ir nusipelno gausesnį užmokestį amžinybėje. Ne be reikalo šv. Paulius sako: „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ (Rom 8, 18) Todėl apie save jis kalbėjo: „Aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose.“ (2 Kor 7, 4)

Dievas yra geras

16. Dievas yra geras. Jis myli visus kūrinius, visiems nori gero ir jį daro.

„Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs“, – sakoma Išminties knygoje (Išm 11, 24). Per pranašą Izaiją Dievas pareiškia: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu.“ (Iz 49, 15)

Be abejo labiausiai savo gerumą Dievas mums parodė, atsiųsdamas kančiai ir mirčiai savo vienatinį Sūnų, kad mus, nusidėjėlius, atpirktų. Turėdamas tai galvoje, apaštalas šv. Jonas sako: „Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jn 4, 8–10) Kadangi Dievo gerumas neapsakomai pralenkia visokį kitą gerumą, ir visoks kitas gerumas yra tik menkas Dievo gerumo atspindys, todėl Viešpats Jėzus pasakė: „Niekas nėra geras, tik Dievas.“ (Lk 18, 19)

Dievas yra gailestingas

17. Dievas yra gailestingas. Jis atjaučia mūsų menkumą, yra pasirengęs ateiti mums į pagalbą, kai tik nuolankiai į Jį kreipiamės, ir mielai atleidžia didžiausias kaltes atgailaujantiems nusidėjėliams. Be to, Jis viską daro, kad tik nusidėjėliai pasitaisytų, žinoma, nevaržydamas jų laisvos valios.

„Viešpats yra kantrus su žmonėmis ir apipila juos savo gailestingumu.“ (Sir 18, 11) „Aš nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų į savo kelią ir gyventų“, – pareiškia Dievas pranašo Ezekielio lūpomis (Ez 33,11). Gausūs Šventajame Rašte minimi pavyzdžiai tai puikiausiai patvirtina. Užtenka tik prisiminti, kaip Dievas pasielgė su nusikaltusiais pirmaisiais mūsų tėvais, su nusidėjusiu Dovydu, į nedorybes panirusiais nineviečiais; arba Viešpats Jėzus – su Marija Magdaliete, su sugauta svetimaujant moteriške, su Jo išsigynusiu apaštalu Petru ir t. t. Trumpai tariant, visas Senasis ir Naujasis Testamentas yra ne kas kita, kaip tik didingas neapsakomo Dievo gailestingumo liudijimas.

Dievas yra pakantus

18. Dievas yra pakantus. Jis neskuba bausti nusidėjėlių, bet duoda jiems laiko daryti atgailą ir pasitaisyti.

„Viešpats ... kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ (2 Pt 3, 9) Dievo pakantumui pavaizduoti Viešpats Jėzus yra pasakęs gražių palyginimų apie nevaisingą figos medį, apie tarp kviečių išdygusias rauges, apie vynuogyno savininką, išnuomojusį savo vynuogyną, apie sūnų palaidūną ir kt. Visas Viešpaties Jėzaus elgesys su nedorybėse užkietėjusiais ir šauksmams į atgailą kurčiais fariziejais buvo ne kas kita, kaip tik ryškiausias Dievo pakantumo pavyzdys. Ne veltui Išganytojas Jeruzalės gyventojams kalbėjo: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37)

Dievas yra tiesakalbis

19. Dievas yra tiesakalbis. Jis sako tiktai tiesą, nes Jis negali nei klysti, nei meluoti.

Dievas negali klysti, nes geriausiai viską žino ir yra pati tiesa; Jis negali meluoti, kadangi yra švenčiausias. „Neįmanoma, kad Dievas meluotų“, – pareiškia šv. Paulius (Žyd 6, 18).

Dievas yra ištikimas

20. Dievas yra ištikimas. Jis tikrai įvykdo visa tai, ką žada ar kuo grasina.

„Todėl žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra Dievas – ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi sandoros su jį mylinčiais ir vykdančiais jo įsakymus lig tūkstantosios kartos, bet kuris nedelsia atlyginti sunaikinimu to asmens, kuris jį atmeta“ – sako Mozė (Įst 7, 9–10). Šventajame Rašte yra daug pavyzdžių, aiškiai rodančių, kaip Dievas įvykdė viską, kuo tik buvo pagrasinęs ar pažadėjęs. Sakysime, pirmieji tėvai susilaukė mirties už neklusnumą, Nojaus laikais žmonės buvo nubausti tvanu už ištvirkimą, išrinktoji tauta pateko į nelaisvę už savo nedorybes, Jeruzalė buvo sugriauta, vieni jos ir visos šalies gyventojai buvo nužudyti, kiti išblaškyti po visą pasaulį, kadangi nenorėjo priimti Viešpaties Jėzaus mokslo ir t. t. Tas pat yra ir su pažadais: Abraomo palikuonis Dievas apgyvendino pažadėtoje žemėje, kaip buvo sakęs Abraomui; atsiuntė Atpirkėją, kaip buvo žadėjęs pirmiesiems tėvams, patriarchams ir vėlesnėms kartoms; Viešpats Jėzus įsteigė savo Bažnyčią, kaip ne vieną sykį buvo minėjęs; atsiuntė Šventąją Dvasią ir t. t. Žodžiu, Dievas įvykdo viską, ką pažada. Todėl, be abejo, doriesiems atlygins dangumi, o piktuosius už jų darbus nubaus pragaru. „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“ (Lk 21, 33) Vadinasi, Dievo pažadais galima ir reikia pasikliauti labiau negu dangaus ir žemės tvirtumu.

Išvados

21. Išvardijus bei išnagrinėjus Dievo savybes, galima padaryti keletą praktiškų išvadų.

Dievo amžinumas ir nekintamumas mums sakyte sako, kad nepririštume savo širdžių prie laikinų ir nykstančių dalykų, bet keltume jas aukštyn.

„Šio pasaulio pavidalas praeina“, – primena apaštalas (1 Kor 7, 31). Todėl jis ragina: „Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje.“ (Kol 3, 1–2)

Tiesa, jog Dievas yra visur esantis, aiškiai mums rodo, kad:

a) visur, net ir slapčiausiose vietose, vengtume to, kas pikta ir darytume gera,

b) bet kokiame varge ir sielvarte paguodos ieškotume Dieve.

„Kaipgi aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ – atsakė patriarchas Juozapas Putifaro pačiai, kai toji slapta jį viliojo ištvirkauti (Pr 39, 9). „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ – sako Viešpats Jėzus (Mt 6, 3–4). „Mano liudytojas yra danguje, – tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse“, – guodėsi skausmų ir sielvartų kamuojamas patriarchas Jobas (Job 16, 19).

Dievo visagalybė ir išmintis skatina mus tvirčiausiai Juo pasitikėti ir susitaikyti su viskuo, ką Jis mums siunčia.

„Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! ... Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“, – sako mums Viešpats Jėzus (Mt 10, 30 ir 28).

Dievo šventumas ir teisingumas ragina mus nepaliaujamai ir uoliai siekti krikščioniškojo tobulumo.

„Jūs būsite šventi, nes aš esu šventas!“ – kalbėjo Dievas savo išrinktosios tautos vaikams (Kun 11, 45). „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“, – sako Viešpats Jėzus (Mt 5, 48). „Teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja“, – ragina Jis apaštalo šv. Jono lūpomis (Apr 22, 11).

Dievo gerumas, gailestingumas ir pakantumas skatina mus:

a) būti Dievui nuoširdžiai dėkingiems ir Jį visa širdimi mylėti,

b) kai nusidedame, su pasitikėjimu maldauti Jį atleidimo.

„Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui“, – sako šv. Paulius (Kol 3, 17). „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau“, – reikia ryžtis kartu su sūnumi palaidūnu, kai tik atsitinka nelaimė nupulti (Lk 15, 18). „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“, – liepia Viešpats Jėzus (Lk 6, 36).

Dievo tiesakalbystė ir ištikimybė įpareigoja mus:

a) tvirčiausiai tikėti Dievo žodžiais ir neabejojant pasikliauti Jo pažadais,

b) visada sakyti tiesą ir laikytis duotojo žodžio.

„Palaiminti, kurie tiki nematę!“ – sako Viešpats Jėzus (Jn 20, 29). „Nesigirkite ir nemeluokite tiesai“, – įspėja apaštalas šv. Jokūbas (Jok 3, 14).