III. ŠVČ. M. MARIJOS GARBINIMAS IR UŽTARIMO PRAŠYMAS
Reikia garbinti Švč. M. Mariją ir prašyti Ją užtarimo
1. Ypač mes turime garbinti Švč. M. Mariją ir šauktis Jos užtarimo, nes:
a) Ji iškelta aukščiau už visus kūrinius;
b) Ji – malonių tarpininkė;
c) Ji – mūsų Motina;
d) Katalikų Bažnyčia visada Ją uoliai garbino ir šaukėsi Jos užtarimo.
Viename iš savo įstatymų Bažnyčia, pareiškusi, kad yra gera ir naudinga šauktis drauge su Kristumi viešpataujančių Dievo tarnų užtarimo ir gerbti jų relikvijas bei paveikslus, sako: „Bet ypač sūnišką pamaldumą visi tikintieji turi reikšti Švč. Mergelei Marijai.“[13]
Švč. M. Marija iškelta aukščiau už visus kūrinius
2. Dievas, paskirdamas Švč. M. Mariją savo Sūnaus, pasaulio Atpirkėjo, Motina, Ją labiausiai išaukštino. Tobuliausieji angelai šiuo atžvilgiu negali su Ja lygintis nė iš tolo. Po Švč. Trejybės Ji pirmutinė. Todėl ir pagarba bei garbė Jai po Dievo priklauso didžiausia.
Gražiai apie tai sako šv. Bernardas: „Dievą ir angelų Viešpatį Marija vadina savo Sūnumi, tardama Jam (Jeruzalės šventykloje): „Sūnau, kam mums taip padarei?“ (Lk 2, 48) Kas iš angelų tai išdrįstų? Jiems pakanka ir jie laiko labai dideliu dalyku, kad, būdami dvasinės prigimties, iš malonės yra Dievo pasiuntiniai. Marija, žinodama esanti Motina, pilna pasitikėjimo tąją Didybę, kuriai jie su nuolankia pagarba tarnauja, vadina Sūnumi, ir Dievas nelaiko pažeminimu būti vadinamas Sūnumi, nes teikėsi juo tapti.“[14] Tad ne be reikalo Bažnyčia yra davusi Švč. M. Marijai visų kūrinių Karalienės vardą, ne be reikalo pripažįsta ir reiškia Jai daug didesnę pagarbą ir garbę negu bet kokiems kitiems kūriniams, o kalbėdama apie Jos garbinimą, vartoja visai kitokį žodį, negu kalbėdama apie šventųjų garbinimą.[15]
Švč. M. Marija yra malonių tarpininkė
3. Turime ne tik ypač garbinti Švč. M. Mariją, bet ir ypatingu būdu šauktis Jos užtarimo. Juk Ji yra Dievo mums teikiamų malonių Tarpininkė. Vadinasi, Ji gali kuo daugiausiai mums padėti.
Katalikų Bažnyčia nuolat moko, kad Dievas savo malones mums teikia tarpininkaujant Švč. M. Marijai. Pavyzdžiui, popiežius Pijus IX Ją vadina viso pasaulio Tarpininke pas Kristų ir Sutaikytoja[16] su Juo. Popiežius Leonas XIII sako: „Ji (Švč. M. Marija) pakvietė į amžinąją pražūtį grimztantiems žmonėms Išganytoją ... Ji yra ta, iš kurios gimė Jėzus, vadinasi, yra tikroji Jo Motina ir todėl Tarpininko verta bei Jam miela Tarpininkė“[17], taip, jog „kaip pas aukščiausiąjį Tėvą niekas negali nueiti kitaip, kaip tik per Sūnų, taip beveik niekas negali ateiti pas Kristų kitaip, kaip tik per Motiną“.[18] Todėl šv. Bernardas tikinčiuosius ragina stengtis pas Kristų „kilti per tąją, per kurią Jis pas mus nužengė: į Jo malonę eiti per tąją, per kurią Jis atėjo į mūsų menkybę. Per Tave turime priėjimą prie Sūnaus, palaimintoji malonės Radėja, gyvenimo Gimdytoja, išganymo Motina, kad per Tave mus priimtų, kuris per Tave yra mums duotas“.[19]
Švč. M. Marija – mūsų Motina
4. Švč. M. Marija ne tik gali, bet ir nori teikti mums kuo daugiau pagalbos, nes Ji yra mūsų Motina.
Ir galingiausias užtarėjas, be abejo, mums tebūtų mažai naudingas, jeigu jis mūsų nemėgtų ar neturėtų noro mums padėti. Taip jokiu būdu nėra su Švč. M. Marija. Priešingai, Ji ir myli mus kuo labiausiai, ir nori mums teikti kuo daugiau pagalbos. Juk Ji yra mūsų Motina. To mus aiškiai moko Katalikų Bažnyčia. Pavyzdžiui, popiežius Leonas XIII sako: „Švenčiausioji Mergelė, būdama Jėzaus Kristaus gimdytoja, yra ir visų krikščionių Motina, nes Ji juos pagimdė ant Kalvarijos kalno tarp didžiausių Atpirkėjo skausmų.“[20] Popiežius Pijus X pareiškia: „Ar Kristaus Motina Marija nėra drauge ir mūsų Motina? Juk kiekvienas žino, kad Jėzus, Įsikūnijęs Žodis, yra taip pat žmonijos Gelbėtojas. Kaip Dievažmogis Jis gavo tą patį kūną kaip visi kiti žmonės, o kaip žmonijos Atpirkėjas gavo kitą, dvasinį, t. y., mistinį kūną, kurį sudaro visuma tų, kurie tiki į Kristų ... Amžinąjį Dievo Sūnų Mergelė Marija pradėjo ne tik tam, kad Jis taptų žmogumi, bet ir tam, kad Jis iš Jos gautąja prigimtimi būtų žmonių Gelbėtojas. Taigi tose pačiose nekalčiausiose Motinos įsčiose Kristus pasiėmė fizinį kūną ir drauge prisijungė dvasinį kūną, susidedantį iš tų, kurie į Jį tiki. Taip Švč. M. Marija, nešiodama įsčiose Išganytoją, galima sakyti, nešiojo kartu visus tuos, kurių gyvenimas siejasi su Išganytojo gyvenimu. Todėl visi, kurie tik jungiamės su Kristumi, ... esame išėję iš Marijos įsčių, kaip kad kūnas drauge su galva. Todėl dvasine ir mistine prasme mes vadinamės Marijos vaikais, o Ji yra visų mūsų Motina.“[21]
O motinos vardas mums aiškiai sako, viena, kad Švč. M. Marija karščiausiai mus myli, labiausiai mumis rūpinasi ir tikrai nori mums padėti; antra, kad mes galime ir turime su didžiausiu pasitikėjimu į Ją kreiptis visuose savo reikaluose. Ne veltui šv. Bernardas moko: „Jei kyla pagundų vėjai, jei grūmoja sielvartų sūkuriai, žvelk į žvaigždę, šaukis Marijos. Jei rūstybė, gobšumas ar kūno viliojimai tranko sielos valtį, žvelk į Mariją. Jei kalčių didumo nugąsdintas, sąžinės šlykštumo sugėdintas, teismo baisumo sukrėstas pradėsi grimzti į nusiminimo prarają, į nevilties bedugnę, galvok apie Mariją. Pavojuose, sunkumuose, abejonėse mąstyk apie Mariją, šaukis Marijos. Tenepranyksta Ji nuo lūpų, tenepasitraukia iš širdies, ir kad išsiprašytum Jos užtarimo pagalbą, nesiliauk sekęs Jos gyvenimo pavyzdžiu. Ja sekdamas, neiškrypsti iš kelio; Ją prašydamas, nebūni apviltas; apie Ją mąstydamas, nesuklysti; Jos palaikomas, nepargriūni, Jos sergimas, neturi ko bijoti; Jos vedamas, nepailsti; Jos padedamas, nuvyksti.“[22] Ne kartą ir mes patys esame patyrę, kokie teisingi šie šventojo žodžiai.
Katalikų Bažnyčia visada garbino Švč. M. Mariją ir šaukėsi Jos užtarimo
5. Ypatingu būdu garbinti Švč. M. Mariją ir šauktis Jos užtarimo mus taip pat ragina Katalikų Bažnyčia. Nuo pat savo atsiradimo iki šių dienų ji rodo nepaprastą uolumą. Švč. M. Marijos garbei ji yra sukūrusi daug gražių maldų ir giesmių, paskyrusi įvairių pamaldų, įvedusi nemažai švenčių. Katalikų religija tikrai yra Švč. M. Marijos garbinimo ir Jos pagalbos šaukimosi religija.
Švč. M. Marijos garbinimo ženklų randame jau Evangelijose. Štai arkangelas Gabrielius, Ją sveikindamas, nuolankiai vadina ją malonėmis apdovanotąja (Lk 1, 28); šv. Elzbieta, tardama: „Ir iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“ (Lk 1, 43), reiškia didžiausią nusistebėjimą ir džiaugsmą; viena moteriškė iš minios, girdėdama nepaprastą Viešpaties Jėzaus mokslą, sušunka: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ (Lk 11, 27) Pati Švč. M. Marija savo giesmėje sako: „Štai nuo dabar (vadinasi, nuo tos valandos, kai Ji tapo Dievo Sūnaus Motina) palaiminta mane vadins visos kartos.“ (Lk 1, 48) Vos tik atsirado ir pradėjo veikti Katalikų Bažnyčia, tuojau ėmė pildytis šie Jos žodžiai, nes per Katalikų Bažnyčią Ją garbino ir garbina visos kartos ir tautos. Knygų knygas prirašant nebūtų įmanoma apsakyti net dalelės to, ką tam tikslui yra padarę Bažnyčios Tėvai, popiežiai, visuotiniai Susirinkimai, įvairios vienuolijos ir paprasti tikintieji. Ir kuo labiau plinta pasaulyje Katalikų Bažnyčia, tuo plačiau sklinda jame Švč. M. Marijos garbė.
Taip pat ir Evangelijose yra motiniškos Švč. M. Marijos Širdies bei Jos galingo užtarimo žymių. Štai vestuvės Galilėjos Kanoje. Jaunavedžiai neturtingi. Jiems bematant pritrūksta būtino vaišėms dalyko, vyno. Susirūpinę jie nežino, ką bedaryti. Deja, niekas nesisiūlo pagalbon, nors tarp svečių yra nemažai jų artimų giminaičių, draugų, gerų pažįstamų. Jie net nekreipia dėmesio į keblią jų padėtį. Bet ją tuojau pastebi ir motiniška savo širdimi atjaučia Švč. M. Marija. Nė trupučio nedelsdama, Ji taria savo Sūnui: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3) ir išprašo iš Jo pirmąjį stebuklą. O kiek nuo tos dienos žmonės per Ją iš Dievo gavo įvairiausių malonių, įstengsime pažinti ir suprasti tik amžinybėje.
Išvados
6. Iš to, kas pasakyta apie Švč. M. Marijos garbinimą ir šaukimąsi Jos užtarimo, savaime kyla šios dvi išvados:
a) Katalikų Bažnyčioje esąs Švč. M. Marijos garbinimas sustiprina tiesą, kad vien Katalikų Bažnyčia yra tikroji Viešpaties Jėzaus Bažnyčia;
Juk Švč. M. Marija yra pasakiusi savo giesmėje: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos.“ (Lk 1, 48) O kur pasaulyje, išskyrus Katalikų Bažnyčią, Ji yra šitaip vadinama? Pagonys, musulmonai, žydai, deja, Jos dar nepažįsta, įvairūs protestantai – nenori pripažinti. Tiesa, dar garbina Ją stačiatikiai, bet tik tuo garbinimu, kurį pasiėmė pasitraukdami iš Katalikų Bažnyčios ir kuriame jie visiškai sustingo. Jie nepajėgia čia įžiūrėti nieko gilesnio, surasti nieko naujesnio. Pavyzdžiui, Rožančiaus kalbėjimas, Švč. M. Marijos Širdies garbinimas, Jos Nekaltojo Prasidėjimo tiesa – jiems suvis nežinomi dalykai. Tad jei ne Katalikų Bažnyčia, pranašiški Švč. M. Marijos žodžiai liktų iki galo neišsipildę. Matant, kaip Katalikų Bažnyčia juos visiškai išpildo, juo labiau tampa aišku, kad vien ji tėra tikroji, Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia.
b) tie, kurie nuoširdžiai garbina Švč. M. Mariją ir uoliai šaukiasi Jos užtarimo, negali pražūti.
Taip yra dėl to, kad esančius tikrajame tikėjime Švč. M. Marija be jokios abejonės motiniškai globos sunkiausiose jų sielos gyvenimo valandose ir išprašys jiems malonę laimingai pereiti į amžinybę. Ne veltui Bažnyčia yra patvirtinusi ir atlaidais apdovanojusi šią šv. Bernardo sukurtą maldelę: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Šitokio pasitikėjimo kupini, ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina! Mes einame pas Tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie Tavo kojų. Tu, įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.“ (300 d. atl.)
[13] Codex iuris canonici (1917), c. 1276.
[14] Bernardas, Hom. I de Laudibus Virginis-Matris.
[15] Katalikų teologijoje lotyniškas žodis „latria“ reiškia Dievo garbinimą, „dulia“ ? šventųjų garbinimą, „hyperdulia“ ? Švč. M. Marijos garbinimą.
[16] Pijus IX, Enciklika Ineffabilis Deus, Pii IX Acta, pars Ia, vol. I, 597, Typ. Bonorum Artium.
[17] Leonas XIII, Enciklika Fidentem piumque, Acta Sanctae Sedis XXIX (1896–1897), 205–208.
[18] Leonas XIII, Enciklika Octobri mense, Acta Sanctae Sedis XXIV (1891–1892), 205–208.
[19] In Adventu Domini sermo 2, 5.
[20] Leonas XIII, Enciklika Quamquam pluries, Acta Sanctae Sedis XXII (1889–1890), 129–136.
[21] Leonas XIII, Enciklika Adiutricem populi, Acta Sanctae Sedis XXVIII (1895–1896), 205–208.
[22] Bernardas, Hom. 2 super „Missus est“.
