IV. ATGAILOS SAKRAMENTO TEIKĖJAS

Gali teikti tik kunigas

1. Teikti Atgailos sakramentą gali tik kunigas ar vyskupas.

Galią atleisti nuodėmes Viešpats Jėzus davė tik apaštalams ir jų įpėdiniams kunigystėje – kunigams bei vyskupams. Tik jiems Jis pasakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, ir kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 23) Visuotinis Tridento Susirinkimas išskirtų iš tikinčiųjų tuos, kurie drįstų neigti, kad nuodėmes gali atleisti vien kunigystės šventimus turintys asmenys.[85]

Reikalinga dvejopa valdžia

2. Kadangi Atgaila yra ne tik sakramentas, bet ir teismas, todėl jai teikti būtina šventimų ir teisiamoji valdžia, kitaip sakant, kunigystės šventimas ir jurisdikcija – potestas ordinis et iurisdictionis.

Šventimų galią kunigas gauna per atitinkamus šventimus. Jurisdikciją duoda Bažnyčia per savo vyresniuosius, t. y. per vyskupus, vienuolynų viršininkus ir pan. Todėl ne kiekvienas kunigas gali teikti Atgailos sakramentą, bet tik tas, kurį Bažnyčia šiam reikalui įgalioja, kitaip tariant, aprobuoja. Tik esant mirties pavojui, kiekvienas kunigas turi teisę teikti Atgailos sakramentą. Vadinasi, tada Atgailą gali teikti net tas kunigas, kuris jau seniai nebeina savo kunigiškų pareigų, yra ekskomunikuotas ar suspenduotas.

Mirties pavojų reikia įsivaizduoti platesne prasme, būtent kai žmogus atsiduria tokioje būklėje, jog jį gali ištikti mirtis. Vadinasi, mirties pavojus nėra tas pat, kas merdėjimas. Mirties pavojų sudaro kiekviena rimta liga, sudėtinga operacija, sunkus gimdymas, pavojinga kelionė, karo kautynės ir pan.

Apribota jurisdikcija

3. Šv. Sostas ar jo paskirtieji vyresnieji, pavyzdžiui, vyskupai ar vienuolijų vyresnieji, gali susiaurinti galią atleisti nuodėmes.

Jurisdikcijos suvaržymas paprastai pasireiškia tuo, kad kai kada kunigui uždraudžiama klausyti išpažinčių, kai kada leidžiama klausyti tik vyrų išpažinčių ar tik tam tikrose vietose ar neleidžiama išrišti iš kai kurių sunkesnių nuodėmių ir pan.

Apribojimo prasmė

4. Nuodėmklausio jurisdikciją Bažnyčia dažniausiai apriboja šiais sumetimais:

a) kad pasitarnautų visuomenės dorovei;

Visuomenės dorovė kartais reikalauja, kad Atgailos sakramentas būtų teikiamas su tam tikru atsargumu. Neretai yra gera, kad sunkesni ir sudėtingesni nusikaltimai išimami iš paprasto kunigo galios ir pavedami aptarti ir išspręsti asmenims, kurie daugiau patyrę ir pasirengę. Juk nuodėmė, kokia ji bebūtų, yra žmogaus dorinė žaizda. Kaip kūno žaizdas dera pavesti gydyti tik žinovams, taip pat yra ir su dorinėmis žaizdomis. Sudėtingesnes šios rūšies žaizdas dera pavesti gydyti tik žinovams.

Be to, sielos gyvenimas reikalauja akylos vadovybės. Yra labai naudinga, kai sudėtingesni šio gyvenimo reikalai pavedami geriau juos išmanantiems asmenims.

b) kad atgrasintų tikinčiuosius nuo nusikaltimų;

Tikinčiuosius lengvai patraukia blogi pavyzdžiai. Bet, kita vertus, pasunkintas kalčių atleidimo būdas sulaiko juos nuo nusikaltimų kartojimo. Jurisdikcijos suvaržymas kaip tik pasunkina nuodėmių atleidimą, kartu ir atbaido tikinčiuosius nuo jų darymo.

c) kad nubaustų penitentą.

Nuodėmklausio jurisdikciją suvaržius, penitentui, norinčiam gauti kalčių atleidimą, tenka kreiptis į aukštesnius asmenis. Jis turi kreiptis arba pats tiesiogiai, arba per savo nuodėmklausį. Tuomet jis turi laukti, dažniausiai neišrištas, kol nuodėmklausis gaus reikiamą įgaliojimą. Kunigui gavus įgaliojimą, penitentas privalo savo išpažintį pakartoti. Suprantama, visa tai sukelia jam ne tik nemalonumų, bet ir sunkumų. O tai jau yra bausmė.

Todėl nereikia stebėtis ar piktintis, jei kunigas kartais neduoda išrišimo, bet jį atideda ar penitentą siunčia pas vyresniuosius, pavyzdžiui, pas dekaną ar vyskupą. Tai anaiptol nėra koks kunigo savivaliavimas ar beprasmis penitento varginimas, bet drausmės reikalas, kuris duoda naudos tiek visuomenei, tiek pačiam penitentui.

Išskirtų nuodėmių atleidimas

5. Išimtas iš paprasto kunigo galios nuodėmes gali atleisti tie asmenys, kurie jas išėmė ar kuriems pavesta jas atleisti, taip pat ir jų įgaliotiniai.

Nurodymų, kaip išbristi iš išimtųjų, kitaip sakant, rezervuotų nusikaltimų ir kur šiuo reikalu kreiptis, geriausia klausti nuodėmklausio. Jam reikia išdėstyti visą dalyką ir laikytis jo patarimų.

Suvaržymai atpuola

6. Būna atvejų, kad penitentas negali kreiptis į vyresniuosius ir negali pasilikti be išrišimo. Šiais atvejais jurisdikcijos suvaržymas atpuola, jei ne visai, tai bent iš dalies.

Pavyzdžiui, nėra kaip atidėti išrišimo ligoniams, kuriems gresia mirtis. Neįmanoma jo atidėti sutuoktiniams, atliekantiems išpažintį sutuoktuvių dieną. Būna atvejų, kad penitentui sunku pasilikti be išrišimo: jį graužia sąžinė, jis turi eiti pareigas, kurios reikalauja pašvenčiamosios malonės, kitaip jis save išduotų, kas, žinoma, pakenktų jo garbei. Nėra kaip atidėti išrišimo, kai jau baigiasi Velykinės išpažinties laikas.

Kokią išeitį šiais atvejais rasti, turi spręsti nuodėmklausis. Kai kada jis duoda išrišimą be jokių sąlygų, o kai kada iškelia kai kurias sąlygas, kurias penitentas privalo priimti.

Nuodėmklausio teisės ir pareigos

7. Kadangi Atgailos sakramentas turi labai didelę reikšmę mūsų dvasios gyvenimui ir yra gana sudėtingas dalykas, todėl jo teikėjas penitentui turi tam tikrų teisių ir pareigų, būtent:

a) jis turi teisę ir pareigą užduoti penitentui klausimus ir teikti nurodymus bei įspėjimus, jei mato, kad tai reikalinga ir naudinga;

b) jis turi nuspręsti, ar penitentas yra vertas šio sakramento;

c) jis privalo duoti ar atsakyti išrišimą, aiškiai nurodydamas atsakymo priežastis.

Nuoširdus penitentas privalo prisitaikyti prie nuodėmklausio nurodymų.

Išpažintis yra didelė paslaptis

8. Tiek nuodėmklausis, tiek visi kiti, kurie ką nors iš išpažinties nugirsta ar sužino, turi šventą pareigą laikyti griežčiausioje paslaptyje ne vien nuodėmes, bet ir visa tai, kas penitentui gali padaryti nemalonumų, o pačią išpažintį apsunkinti.

Jokia priežastis, net valstybės ar gyvybės apsauga, neduoda teisės išduoti išpažinties paslapties. Jokia valdžia negali reikalauti ar įsakyti tai padaryti. Nevalia jos atskleisti net penitentui numirus.

Taip pat neleista naudotis išpažintyje gautomis žiniomis, pavyzdžiui, pamoksluose, tvarkant bet kokius tarnybinius ar kitus reikalus, pasikalbėjimuose su kitais ar su pačiu penitentu, jei tik jaučiama, kad tai gali tiesiogiai ar netiesiogiai kenkti išpažinties paslapčiai.

Bažnyčios įstatymai kuo griežčiausiai pabrėžia, kad sakramentinė išpažinties paslaptis turi būti neliečiama. Todėl jei nuodėmklausis išdrįstų kokiu nors būdu sulaužyti šią paslaptį, būtų griežtai baudžiamas.[86]

Reikia pripažinti, kad pats Dievas saugo išpažinties paslaptį. Juk kaip kiekviename luome, taip ir tarp kunigų pasitaiko pakrikimų ar išprotėjimų, bet ir didžiausi išpažinties priešai negali nurodyti pavyzdžių, kad kada nors būtų buvusi išduota išpažinties paslaptis. Pats Dievas užčiaupia burną tiems, kurie mėgina į ją kėsintis.

Suprantama, išpažinties paslaptis saisto tik nuodėmklausį ir tuos, kurie ką nors iš išpažinties nugirdo, bet paties penitento nesaisto. Vadinasi, jis gali apie ją kalbėti. Jis gali leisti nuodėmklausiui panaudoti išpažintyje gautas žinias.

Paslapties pagrindas

9. Sakramentinės paslapties pagrindas yra paskatinti tikinčiuosius ne tik nebijoti Atgailos sakramento, pačioje išpažintyje nieko neslėpti ir nesidrovėti, bet, priešingai, eiti prie klausyklos su visišku pasitikėjimu ir atverti ten nors ir bjauriausias gyvenimo ir sąžinės žaizdas.

Atgailos sakramentas turi padėti jas gydyti. Todėl nėra nė mažiausio pagrindo jas slėpti ar drovėtis jas parodyti. Juo labiau, kad išpažintyje viskas apgaubta gilia paslaptimi.

[85] Tridento Susirinkimas, sess. XIV, c. 6 ir 10.

[86] Codex iuris canonici (1917), c. 889, 2369 ir 2368.