IV. IŠVADOS
Iš to, kas pasakyta apie Kunigystę, kyla šios išvados:
a) reikia su gilia pagarba žiūrėti į kunigo pašaukimą bei į jo einamas pareigas;
Viso mūsų antprigimtinio gyvenimo pradžia, vystymasis ir tobulėjimas siejasi su kunigo pareigomis. Be kunigo šis gyvenimas neįmanomas.
Juk kunigas yra Dievo ir Bažnyčios atstovas žmonėms ir drauge žmonių atstovas Dievui. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Jo pašaukimas yra tęsti Kristaus darbą žemėje. Jo rankose dvasinio Bažnyčios lobyno raktai. Nuo jo dažniausiai priklauso, ar šis lobynas žmogui bus atidarytas ar užtrenktas. Su kunigu yra pats Kristus, Jis lydi jo žingsnius, tvirtina jo sprendimus. Kiek gražių žodžių čia yra pasakęs dieviškasis Išganytojas! „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 20) „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs.“ (Lk 10, 16) „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16) „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 23)
Tikrai, nėra kito pašaukimo, kuris savo kilnumu galėtų prilygti kunigo pašaukimui. Nėra garbingesnių pareigų kaip kunigo pareigos. Kunigų luomas, jo uždaviniai ir jo pareigos verti labai gilios pagarbos!
b) reikia dažnai ir nuoširdžiai melstis už kunigus;
Reikia melstis, kad Dievas parūpintų Bažnyčiai ir tautai gerų, šventų ir uolių kunigų. „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ (Mt 9, 38) Reikia prašyti Dievą, kad Jis remtų savo malonėmis ir savo palaima darbus ir pastangas tų kunigų, kurie jau dirba Kristaus vynuogyne.
Nuo kunigijos daugiausiai priklauso ne tik Bažnyčios, bet ir tautos dvasinė gerovė bei jos klestėjimas. Laiminga tauta, kuriai netrūksta gerų kunigų! Tai ženklas, kad Dievo palaima dar neapleido tos tautos. O jei Dievas jos neapleido, tai jai dar lemta gyventi ir kurti. Ir vargšė tauta, kuriai trūksta pašaukimų į kunigystę!
Kunigo pareigos yra gražios ir kilnios, bet drauge jos yra atsakingos ir sunkios. Vadovauti sielų pašventimui ir jų išganymui yra didžiausias menas. Kunigas gyvenime turi kuo pasididžiuoti ir pasigėrėti, bet drauge ir daug kuo nusiskųsti. Jis turi traukti kitus iš purvų, bet pats neturi susipurvinti. Jis priverstas gyventi tvankioje, dažnai labai nešvarioje aplinkoje, bet pats turi išsilaikyti ir nepasiduoti tos aplinkos įtakai. Jis turi daug draugų, bet nemažai ir priešų, jis daugelio gerbiamas, bet daugelio ir puolamas.
Taigi reikia melstis, kad Dievas siųstų kunigų, bet taip pat reikia melstis, kad Dievas laimintų kunigo darbą bažnyčioje, mokykloje, prie mirštančiųjų patalo ir ten, kur tik kunigas dirba ir budi.
c) nereikia gailėtis nei vargo, nei darbo, nei lėšų kunigų pašaukimo bei auklėjimo reikalams.
Kunigystė yra labai svarbus Bažnyčios ir tautos reikalas. Todėl tėvai ir visi tie, nuo kurių tai priklauso, turi šventą pareigą visomis išgalėmis paremti tuos asmenis, kurie šeimoje ar mokykloje rodo pašaukimo į kunigystę žymes, kad tas jautrusis želmuo nesunyktų, bet augtų, klestėtų ir neštų vaisių. Garbė šeimoms, kurios duoda Bažnyčiai ir tautai kunigų!
Lietuvių tauta davė daug garbingų kunigų. Jie aptarnavo ne tik tėvynės dvasinius reikalus, bet daug pasidarbavo ir kaimyninėse tautose. Lietuviškos šeimos didžiavosi, jei turėjo galimybę išugdyti ir parengti kunigą. Duok Dieve, kad šioji graži mūsų tautos ir mūsų šeimų tradicija nesunyktų ir nežūtų šiuose likimo išbandymuose.
„Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ (Mt 9, 37–39) „Pašventink juos tiesa!“ (Jn 17, 17)
